Spalio 16 d., pirmadienį, 9.30 val. Seimo Konstitucijos salėje (I rūmai) vyks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rengiama tarptautinė mokslinė konferencija „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai nacių ir sovietų represijų aukos“.
2023-siais metais sukanka šimtmetis, kai prie Lietuvos Respublikos buvo prijungtas Klaipėdos kraštas. Pažymint šią sukaktį, Seimas paskelbė 2023-sius Klaipėdos krašto metais, o Vyriausybė numatė jubiliejinius renginius, į kurių sąrašą patenka ir ši konferencija.
,,Konferencijos tikslas – sutelkti šalies ir užsienio mokslininkus, kurie gali atskleisti ne tik Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių veikėjų represavimo atvejus, bet ir gali išryškinti totalitarinių režimų politiką šių sričių atžvilgiu, taip pat tų režimų nusikaltimus prieš šių sričių gyventojus.
Tokios – paribių tragiškos istorijos – žinios sunkiai tampa šiuolaikinių visuomenių istorinės sąmonės dalimi. Vis tik jos byloja, kad aplaidžiai pamiršti ir teisiškai neįvertinti nusikaltimai lemia jų pasikartojimą, pvz., dabar Rytų Europoje ir Kaukaze.
Tikimasi, kad ši konferencija Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto netekčių ir pasipriešinimo klausimus aktualizuos ir kad šie mažai tyrinėti klausimai susilauks daugiau tyrėjų, taip pat ir Lietuvos bei kaimyninių šalių visuomeninio dėmesio”, – sako LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. Artūras Grickevičius.
Konferencijoje pranešimus skaitys pranešėjai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Norvegijos. Konferenciją globoja Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Mokslininkai iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos, – dr. Algimantas Kasparavičius, dr. Arūnas Vyšniauskas, dr. Arūnas Bubnys, dr. Magnusas Ilmjarvas (Magnus Ilmjärv), prof. dr. Irena Salenience, analizuos ir vertins 1930–1945 m. įvykių tarptautinį kontekstą, – Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos aplinkybes, nacių vykdytas represijas, Baltijos šalių ir Lenkijos politikų veiklą išeivijoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Norvegijos mokslininkai: doc. dr. Arturs Medveckis, mgr. Evelina Čarnovska (Ewelina Czarnowska), mgr. Davidas Chomejus (Dawid Chomej), mgr. Davidas Setre Liudvigsenas (David Sætre Ludvigsen), doc. dr. Silva Pocytė, Liudvika Burzdžiuvienė, doktorantė Rūta Matimaitytė, Irena Šutinienė, Asta Bartkevičiūtė analizuos okupacinių režimų vykdytus nusikaltimus ir jų pasekmes Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Istorikų ir istorikių dėmesio centre bus krašto žmonės ir jų likimai, – pavieniai asmenys, šeimos, „vilko vaikai“, jų trauminės patirtys, išgyvenimai ir atsiminimai apie juos.
Konferencijos posėdžių moderatoriai: dr. Sandra Grigaravičiūtė (LGGRTC), prof. dr. I. Salenience (Daugpilio universitetas), dr. Algimantas Kasparavičius (Lietuvos istorijos institutas). Baigiamąjį žodį tars konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas, LGGRTC Okupacinių režimų veiklos tyrimo ir viešinimo skyriaus vedėjas doc. dr. A. Grickevičius.
Konferencijos metu bus pristatoma Leonardo Surgailos fotografijų paroda „Niekieno žemė“, kurioje 1988–1991 metų nuotraukomis įamžinti Rusijos Federacijos Kaliningrado srities žmonės, juos supanti aplinka, krašto paveldas.
Konferencijos tiesioginės transliacijos vaizdo įrašas:
Kodėl „nacių ir sovietų represijų aukos“, o ne nacių ir komunistų, juk sovietai nebuvo partija? Ar tai galimai nėra istorijos klastojimas? Ar ypač jaunimas gali būti taip klaidinamas?
Kokiu pagrindu žemėlapyje Klaipėdos kraštas rodomas kaip atskirtas nuo Lietuvos ir dar pažymint, kad jis yra 1923 metais aneksuotas Lietuvos? Jeigu pagal tarptautinę teisę jis po 1923 metų buvo laikomas Lietuvos teritorija ir Lietuvos – Vokietijos sutartimis (regis 1928 m ir vėlesnėmis) Vokietija suvereno teises į jį buvo pripažinusi Lietuvai ?
Citata iš Vikipedijos: „Aneksija (lot. annexio – prijungimas) – vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios (pvz., Lietuvos prijungimas 1940 m. rugpjūčio 3 d. prie SSRS arba didelės Meksikos teritorijos prijungimas 1848 m. vasario 2 d. prie JAV). Aneksija paprastai įvykdoma po karinės jėgos panaudojimo ar bent jau grasinimo ja.“ Ar Alkas, skelbdamas štai tokį žemėlapį galimai teigia, kad Klaipėdos krašto SUSIGRĄŽINIMAS buvo aneksija, t.y. „vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas“ prie Lietuvos? Pagal tokį žemėlapį Lietuva buvo grobikė? Kuo toliau, tuo vis labiau ši svetainė stebina.
Taigi, Klaipėdos sukilėlių įvykdytas jos susigrąžinimas Lietuvai, aneksija pavadinta čia gal Lenkijos supratimu? Kadangi Lenkija visada manė ir, matyt, mano, kad Rytprūsiai su Klaipėda priklauso jai. Antai, po Žalgirio ne tik Rytprūsių, bet net ir Klaipėdos, kaip buvo žadėta, Vytautui, turėjusiam iš Jogailos gautą teisę valdyti Lietuvą, jų jai neatidavė, bet paliko Ordino valdžioje. Taigi, ar ne istoriškai lenkiškoje dvasioje vyks ta rengiama konferencija ?
Brunsbergas – Prūsagarbis, Frauenburgas – Baudai, Elbingas – Drūsa, Marienburgas – Alimas, Heilsbergas – Lėkiagarbis, Rastenburgas – Raistpilis, Ungura – Angrapė.
Reikia paprašyti Viktorijos Čmilytės-Nielsen, kad papasakotų kaip jos senelis tankistas siautėjo Mažojoje Lietuvoje.
Angerapp- Ungura, Ungurupė.
sučiupau… 🙂 Štai kur unguriai veisėsi – Ungurupėje! Gal ligi šiol jų ten esama?
Tai, kad su ta Ungura gali būti ne taip paprasta. Juk ji įteka į Prieglių, kuris yra ir Pregora vadintas. Taigi ‘Un-‘ gali būti priešdėlis. Va latviškumo pėdsakai tai gali būti Prūsų Ylavos pavadinime, mat lat. iela – gatvė.
Atmenu, kad, gyvenant Smalininkuose, tarp kitų vaiknamio vaikų buvo ir tokių, kurie, lyg ir slapčia, buvo vadinami “vilko vaikais”. Jie slides vadino žodžiu “krivės” ir čiuoždavo jomis per gilų sniegą po užsnigimo labai drąsiai, praklodami vėžę kitiems. Gal taip darė ir vienas – kitas jų tėvas žiloj senovėj, praminant ir rodant kelią sekti paskui save kitiems, todėl ir “kriviais” galėjo būti vadinami? Vaiknamis buvo šalia. “Kodėl jie vadinami “vilko vaikais”? – paklausiau mamos. Ji atsakė, kad tik su vilkais šitie vaikai gali draugauti, nes nei tėčių,mamų, brolių, nei seserų jie neturi. Vienas jų prašėsi būti man broliu, jei tik mama priims. Mama, kai sužinojo, tiek tepasakė: “Mes patys su tavo broliu be tėčio gyvenam, todėl priimti į šeimą vaikų daugiau nebegalim”. Buvo tada taip kaip buvo tais, 1954 -ais, metais visai netoli nuo prūsų.
Labai įdomi žinia iš senovės. Bet visgi labiau tikėtina, kad slidžių vadinimas ‘krivėmis” yra radesis iš jų kreivumo požymio, mat, jų galai yra kreivi, riesti. Bet tai gali būti ir dėl to, kad esant su slidėmis pačios kojos žiūrint iš šono atrodo tarsi prailgintos kreivo. Plg., liet. žodis rogės yra iš jų pavažų riestumo į ragą panašaus. Tačiau liet. slidės yra iš kito požymio – iš slysti.
Bet su tuo slidžių vadinimu ‘krivėmis’ gali būti ir paprasčiau. Suvalkiečiai slidžių lazdas vadina žodžiu ‘yliai”, giminingu su yla, yltis, gal ir ilgis. Krivio riesta lazda – vadinama ‘krivule’. Tokiu atveju slidės krivėmis gali būti pavadintos pagal požymį, kad jomis čiuožiant yra reikalingos ir lazdos – krivės.
Labai įdomūs žodžių radimosi istoriniai skirtingumai.
Pritrenkiantis yra „vilko vaikų“ pavadinimo reikšmės, kurią paaiškino paties mama, 1954 metais gyvenant Smalininkuose. kad tuo vardu yra vadinami „vaikai. kurie gali draugauti tik su vilkais, nes nei tėčių, nei mamų, nei brolių, seserų neturi“, sutapimas su romėnų legendos apie Romos įkūrimą turiniu. Konkrečiai su tuo, kad vilkų be žmonių globos rastus dvynius Romulą ir Remą žindė ir užaugino vilkė. Taigi, „Vilko vaikų“ pavadinime turime romėnų mitologinės sąmonės ryšio Lietuvoje paliudijimą. .
Apie Vilko vaikus ieškotina Irenos Tumavičiūtės tyrimo. Ji ar ne pirmoji iškėlė šį klausimą Lietuvoje. Paaiškino ir tai, kodėl jie taip vadinti.
tarpukariu:
Tarpukario Lietuvos jūrinio sąmoningumo šaknys
– diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/tarpukario-lietuvos-jurinio-samoningumo-saknys-1143413 ,
ir po karo:
Lietuvio siekis išvalyti Baltijos jūrą
– diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/lietuvio-siekis-isvalyti-baltijos-jura-1143396