Pirmadienis, 6 vasario, 2023
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
Advertisement
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

V. Šilas. Mažosios Lietuvos žemės vardų byla

Vytautas Šilas
2017-02-17 07:45:55
15
Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva

Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva

Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva
Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva

Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Svarbu, kad tie vardai visada būtų gyvi. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai) išbuvę net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje (Kryžiuočių ordino Prūsijos valstybė, Prūsijos kunigaikštystė, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija, Veimaro respublika) išsaugojo savo senuosius baltiškus (lietuvių ir prūsų) žemių ir vandenų vardus – iki pat Trečiojo Reicho laikmečio. Klaipėdos krašto vardai yra gyvi iki šiol, deja, to negalima teigti apie senuosius Karaliaučiaus krašto vardus.

Žvelgiant į istoriniuose šaltiniuose (Vokiečių-kryžiuočių ordino kronikose, bažnytinėse knygose ir žemėlapiuose) įrašytus vokiškomis galūnėmis „padabintus“ baltų (lietuvių ir vokiečių ordino išnaikintų prūsų) žemės vardus, jie vėl ir vėl tarsi atgyja ir pasako kas buvo autochtonai, senieji Mažosios Lietuvos gyventojai, o kas kolonistai ir jų palikuonys. Taip jau buvo – keitėsi kartos, o baltų žemės  vietovardžiai ir vandenvardžiai gyvavo ir nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o tuo labiau, slavai. Toponimai dažnai yra vienintelė medžiaga etnogenezės klausimams spręsti, t. y.  tautų ir jų genčių kilmei, jų raidai nustatyti, atsakyti, kas nuo seno čia gyveno, kas buvo vietinės kultūros turėtojai. Todėl vietovardžių išsaugojimo svarbą yra akcentavęs mūsų toponimikos tėvas K. Būga, vadinęs juos „žemės kalba“ ir toponimikas A. Vanagas.

Dėl to, kad Karaliaučiaus kraštas yra baltų etninė žemė, vokiečių istorikams ir kalbininkams jokių abejonių nekilo iki pat XIX a. pabaigos. Antai, kalbotyrininkas ir archeologas Karaliaučiaus universiteto prof. Adalbertas Becenbergeris buvo nustatęs kalbinę lietuvių-prūsų vietovardinę ribą, ėjusią maždaug Deimenos ir Unguros upėmis (A. Bezzenberger. Die litauisch-preussische Grenze // Altpreussische Monats-schrift. Koenigsberg, 1882. Nr. 19, P 651-655). Jis apie tai sprendė pagal vietovardžiuose slypinčius prūsų sandus garbis, kaimis, ape ir jų lietuviškus atitinkmenis kalnas, kiemas, upė. Gi, sprendžiant iš bažnyčių, kuriose XVI–XVII a. ir vėliau buvo sakomi lietuviški pamokslai, istorijos žinome, kad lietuvių kalbos salos dengė ir prūsiškąją Karaliaučiaus krašto dalį.

1919 m. Versalio sutartimi Vokietija atsisakė Klaipėdos krašto ir jį perdavė administruoti Antantės narei Prancūzijai. Po 1923 m. įvykusio Klaipėdos krašto sukilimo akcijos ši šiaurinė Rytprūsių dalis įsiliejo į Lietuvos valstybės sudėtį. Lietuva ir Vokietija pasirašė „Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sienos dalykams sutvarkyti“. Ji „sudaryta dviem lietuviškais ir vokiškais originalais Berlyne 1928 metų sausio 29 dieną (vokiškame originale: in Berlin)“. Abejuose originaluose remtasi tarptautine praktika laikytis savo kalbų vietovardžių ir vandenvardžių rašymo tradicijų. Cituojame:

„[…] pažymėta siena per pasienio tiltus ties Eitkūnais, Širvinta ir Tilže (vok.: bei Eydtkuhnen, Schirwindt und Tilsit). Muito atžvilgiu leistos prieplaukos Nemuno ir Rusnės upėse (vok.: am Memel und Russtrom) Vokietijos šone: Šilėnai, Trapėnai, Ragainė, […] (vok.: Schillehnen, Trapönen, Ragnit, …)“. Tai turėtų būti akstinas mūsų diplomatams, laikytis savo raštuose ir dokumentuose lietuviškos, o ne primestos rusiškos toponimikos.

Senieji vietovardžiai yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir paprastai mažai keičiasi net ir kintant tautinei gyventojų sudėčiai. Atėję į valdžią šovinistitai naciai (nacionalsocialistai) pamatė, jog  Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais. Naciai griebėsi falsifikacijų. 1933 metais iš lėto prasidėjo pavienių Mažosios Lietuvos vietovardžių germanizavimas. Nepatenkintas jo mastu, nacių partijos gauleiteris Rytprūsiuose ir Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 metais paliepė rauti viską, kas dar  lietuviška (Rottet aus, was litauich ist).  Jis nurodė Prūsijos mokslo ir švietimo ministerijai parengti ne vokiškai skambančių vietovardžių pakeitimus. Ministerija suformavo „Rytų Prūsijos svetimų kalbų vietovardžių suvokietinimo“ ekspertų komisijas.  

Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva
Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva

1938 m. liepos 16 d. įsaku apie 60 % senųjų lietuviškų, iki tol tik apvokietintų, Karaliaučiaus krašto vietovardžių buvo pakeista į vokiškus. Antai, Stalupėnai – Stallupönen, kuriuose kantoriavo mūsų Kristijonas Donelaitis, virto Ebenrode. Kalbininko Pilypo Ruigio Valtarkiemis – Walterkehmen (čia K. Donelaitis svečiavosi) virto Grosswalterdorf, o kito kalbininko Kristijono Milkaus (jis paskelbė pirmąją ištrauką iš K. Donelaičio „Metų“) Pilkalnis – Pillkalen virto Schlossberg. Šilėnų – Schillehnen miestelis, kurio apylinkėse tautosakininkas Vilius Kalvaitis užrašė daug lietuviškų dainų, tapo Schillfelde. Tokioje vietovardžių pervardinimo komisijoje teko, deja, dirbti ir Vydūno bendraminčiui kalbininkui Viktorui Falkenhanui. Tiesa, kai kuriuos krašto vietovardžius jam pavyko „išgelbėti“, įtikinus komisiją, kad tai ne lietuviški, o prūsiški vietovardžiai (gauleiteris E. Kochas buvo tikras, kad prūsai buvo germanų gentis). Iki 1938 metų Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjo apvokietintą Tollmingkehmen vardą. Jis irgi neišvengė pervardinimo vajaus ir buvo perkrikštytas visgi atpažįstamu Tollmingen vardu. Upių vardų naciai nekeitė!

1945 metų gegužės mėnesį antihitlerinės koalicijos valstybės šventė karo su naciais pabaigą. Tuo karas Karaliaučiaus krašte nesibaigė. Mat tęsėsi civilių gyventojų genocidas, o netrukus prasidėjo karas ir prieš gyventojų vartojamus toponimus…

1945 m rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos sprendimu Raudonosios armijos užkariautas „Karaliaučiaus miestas ir gretimos apylinkės“, iki „būsimos Taikos konferencijos“ (ne „50-čiai metų“, kaip kalbama) buvo perduoti administruoti Sovietų Sąjungai. 1946 m. žiemą J. Stalinas pasiūlė, jau antrą kartą, A. Sniečkui „imti Kenigsbergą“. Sniečkaus aplinkoje kilo panika: „Lietuvai gresia Karaliaučiaus krašto prijungimas!“. Tarpininkaujant M. Suslovui, Sniečkus šios žemės atsisakė. Nei materialinis, nei juo labiau dvasinis Mažosios Lietuvos gyventojų paveldas – vietovardžiai, Sniečkui ir jo parankiniams nerūpėjo. Rūpėjo jų pačių išlikimas valdžioje.

Tik po 1946 metų žiemos pagrindinės Mažosios Lietuvos dalies – Karaliaučiaus krašto likimas buvo nuspręstas. 1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo suformuota Kenigsbergo sritis (t.y. Karaliaučiaus sritis) ir perduota net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ respublikų (Lietuvos ir Baltarusijos) nutolusiai Rusijos Sovietinei Federacinei Socialistinei Respublikai (RSFSR). Kitu tos pačios institucijos liepos 4 d. įsaku srities centras, Karaliaučiaus miestas, buvo pervardintas Kaliningradu neseniai mirusio Stalino sėbro M. Kalinino garbei. Taigi, vos pabuvęs Kenigsbergo sritimi Karaliaučiaus kraštas tapo Kaliningrado sritimi.

Karaliaučiaus kraštui perėjus RSFSR jurisdikcijai, jo vietovardžiais „rūpinosi“ jos Aukščiausiosioji Taryba. Ji politiškai motyvuotais 1946, 1947 ir 1950 metų įsakais „Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą“ keitė krašto vietovardžius ir net vandenvardžius į išgalvotus rusiškus. O juk Karaliaučiaus krašto (taip pat ir visos Rytų Prūsijos) vietovardžiai buvo čia gyvenusių žmonių kartų intelektinė nuosavybė. Ką gi, naciai (nacionalsocialistai) ir bolševikai buvo to paties kirpimo broliai. Vieni iš kitų mokėsi, vieni kitus pralenkdami. Naciai perėmė iš bolševikų koncentracijos stovyklų (lagerių) praktiką. Bolševikai – vietovardžių falsifikavimo praktiką. Anot akademiko dr. Zigmo Zinkevičiaus, elgtasi taip, tarsi čia būtų buvusi jokios istorijos neturėjusi negyvenama žemė.

Visgi, užsimojus prieš viską, kas „vokiška“, imta „trinti“ net vandenų vardus. Šitaip buvo padarytas didžiulis nusižengimas visai Europos kultūrai, ypač keičiant seniausio vietovardžių sluoksnio – upių ir ežerų vardus į naujus: antai, upės Rominta – Rominta virto Krasnaja, Gilija – Gilge – Matrosovka, Eimenis – Eymenis – Uljanovka, Auksinė – Auxinne – Golubaja, Arga – Arge – Zlaja, o Ameita – Omet – Železnodorožnaja.

Stambiųjų Karaliaučiaus krašto miestų vardai buvo sugalvoti Maskvoje, o miestelių ir gyvenviečių vardus „kūrė“ iš kariškių sudarytos Kaliningrado srities civilinių reikalų valdybos komisijos nariai. Pakeista viskas, kas įmanoma. „Išliko“ tik du vietovardžiai. Žiliai (vok. Szillen) pakito į Žilino, o Dumnava (vok. Domnau) į Domnovo. Mano pagirtas ordinuotas rusų pulkininkas noriai paaiškino, kad tai jo, tokios komisijos nario, nuopelnas – buvęs vietovardis jam pasirodęs gan slaviškas…

Tuo metu istorikas prof. Povilas Pakarklis bandė kaip nors taisyti padėtį ir parašė laišką Rusijos Federacijos Ministrų tarybai, siūlydamas kelias pataisas vietovardžių pervardinimo projektui „su tikslu išsaugoti senuosius lietuviškus pavadinimus“. Tokio dvasinio paveldo apsaugos poreikis visada išlieka aktualus. „Atsižvelgta“ buvo tik į dvi profesoriaus pataisas. Vėluva, kurią prof. P. Pakarklis kildino iš „vėliavos“ (iš tikro, vardas kildinamas iš „vėlės“) gavo Znamensko vardą (rus. Zanamia – vėliava). Naujieji Kuršiai, pateikti kaip „Naukuriai“ ir paaiškinti, kad tai naujakuriai, gavo Pionerskij vardą… Beje, siūlymų sąraše Tolminkiemio kažkodėl nebuvo, bet buvo siūloma nekeisti ir palikti ramybėje Ragainę.

Pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo Ragainė 1947 m. Rusijos įsaku tapo Nėmanu. Šio įsako kūrėjų neliko nepastebėtas ir Donelaičio Tolminkiemis. Jam suteiktas Čistyje prūdy vardas. Matyt, kareiviškoje  „vietovardininkų“ komandoje būta stropaus  rašytojo Levo Tolstojaus gerbėjo; gretima Trakėnų gyvenvietė irgi gavo „tolstojišką“ – Jasnaja poliana vardą. Iš neramios sovietinės Lietuvos pusės nebūta jokios reakcijos – tylėjo ir partinis, ir nepartinis blokas. Lietuvos kalbininkai į ekspertus nesisiūlė. Dėl vietovardžių visi tylėjo net tada, kai Sniečkui dar esant gyvam, Maskvoje 1964 metais buvo iškilmingai paminėtos Kristijono Donelaičio 250-osios gimimo metinės.

Senuosius Karaliaučiaus krašto žemės ir vandenų vardus užkonservavo istoriniai žemėlapiai, juos būtų galėję išlaikyti ir vietos gyventojai. Bet, juk 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. Taip buvo „įteisintas“ užkariautos teritorijos gyventojų etninis valymas (beje, tuomet nieks jų, Vokietijos piliečių, į vokiečius ir lietuvius neskirstė). Iki 1951 m. gegužės mėnesio visi dar likę gyvi 102 tūkstančiai vietos gyventojų buvo deportuoti iš savo vietovardžių jau netekusio krašto…                      

Taip jau yra – visi didieji užkariautojai siekė deformuoti ar net visai ištrinti istorinę okupuotų tautų atmintį, kad joms nieks neprimintų jų saitų su praeitimi. Tam „išvalytoje“ nuo vietos gyventojų Karaliaučiaus teritorijoje buvo „ištrinti“ ir tradiciniai vietos vardai. Tikėtasi, kad taip čia niekas nebeprimins nutylimos lietuviškos ir prūsiškos Karaliaučiaus krašto praeities. Vietovardžių keitimą užkariautoje teritorijoje  reikia traktuoti kaip karo nusikaltimą: Hagos ir Ženevos konvencijos draudžia ne tik vietos gyventojų deportaciją, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį vietos gyventojų atžvilgiu, o juk autentiškų žemės vardų falsifikavimu jie pažeminami, nuslėpiama tikroji jų krašto  istorija. Nemanau, kad atvykėliai, kuriems senieji krašto vardai buvo svetimi,  susigyvenę su išgalvotais, jokio ryšio su šiuo kraštu neturinčiais vardais, nepajuto sovietinio realizmo krūvio ir yra laimingi. Juk, sakoma, nevykę, neteisingi vardai užprogramuoja jų turėtojus gyvenimo nesėkmei. Juo labiau – su blogį nešančiu karu susiję vardai.

Ką liudija senieji Mažosios Lietuvos vietovardžių klodai? Jie primena tolimos praeities gyvenimą. Palyginkite, kokie iškalbūs yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai ir kokie beprasmiai yra išgalvoti jų atitinkmenys. Išdagai-Ischdagen (išdegusi miško vieta) – Lermontovo; Opšrininkai – Abschernincken (gyveno opšrų – barsukų medžiotojai) – Krasnoarmeiskoje (raudonarmietiškiai); Romava – Romau (šventovė) – Rovnoje (lygioji); Perkūniškiai – Perkunischken – Perekriosnoje (kryžminiškiai); Šventiškiai – Schwentischken (šventa vieta) – Pugačiovo (baugalas, Pugačiovas); Žemaitkiemiai – Szamaitkehmen (žemaičių kaimas) – Šossejnoje (plento gyvenvietė).

Pirmą kartą rimtai apie senųjų vardų sugrįžimą užsiminta 1988 metais, jau Gorbačiovo „perestrojkos“ (pertvarkos) laikotarpiu. Tuomet dešimt sovietinės Lietuvos kultūros veikėjų parašė  laišką SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui „Literaturnaja gazeta“ (išspausdinta Nr.37). Publikacijoje „Gyveno Tolminkiemyje“ buvo rašoma:

„Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis […]. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui, kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui. Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „vykstu į Tolminkiemį“ […]. Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu […]. Šio vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausių pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu“. Laišką pasirašė kultūrininkai J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, M. Sluckis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius. Jų laiškas Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje nesugraudino. Poetas buvo pagerbtas Donelaičio draugijos pirmininko (ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nario (MLRT)) Napoleono Kitkausko rūpesčiu organizuotoje talkoje pasodinus 275 ąžuoliukus jo gimtuosiuose Lazdynėliuose-Lasdienellen. Donelaičio metai tapo dar ir Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo metais. Beje, rusiško vardo Donelaičio gimtinė nebuvo gavusi, nes jo kaimelio po karo visai nebeliko…

Tik deklaravus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą Mažosios Lietuvos žemės vardai ėmė kilti naujam gyvenimui. 1990 m. gruodžio mėn. 11 d. Vilniaus miesto Tarybos Prezidiumo nutarimu, Mažosios Lietuvos vietovių ir iškiliausių to krašto kultūros veikėjų vardais imta vadinti naujai statomo Vilniaus miesto Pilaitės rajono gatvės. Tarp pirmųjų – Vydūno, M. Mažvydo, I. Kanto,  Karaliaučiaus, Tolminkiemio, Įsruties gatvės. Remtasi tais pačiais metais net 30 tūkst. egzempliorių tiražu išėjusiu Vytauto Šilo ir Henriko Samboros enciklopediniu vadovu  „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai”. Dabar jau daugiau kaip pusė Pilaitės gatvių, alėjų yra siejamos su Mažąja Lietuva. Tokių gatvių rasime ir kituose Lietuvos miestuose.

1992 metais užsienio kolegų dėmesį į sovietinės Rusijos įvykdytą savivališką Karaliaučiaus krašto vietovardžių pakeitimą atkreipė akademikas dr. Zigmas Zinkevičius (Linguistica Baltica). 1993 m. visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų Taryba nusiuntė Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Brazauskui, LR Seimo Pirmininkui Č. Juršėnui, Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui, užsienio reikalų ministrui P. Gyliui Memorandumą, patardama siūlyti Rusijai atstatyti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą –  autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus.

Bene vienintelis kartas, kai Lietuva oficialiai kreipėsi į tarptautines organizacijas Mažosios Lietuvos žemės ir vandenų vardų klausimu, buvo 1994 m. Europos Tarybos (ET) sesija. Tuomet Lietuvos Seimo delegacijos narys Vytautas Landsbergis pateikė ET svarstymui rezoliucijos projektą, kuriame buvo siūloma atstatyti senuosius Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Jį pasirašydami parėmė 25 Europos valstybių parlamentarai.  Pasiūlymas Rezoliucijai (Motion for a Resolution), 1994 m. gruodžio 4 d. dokumentas Nr. 7185, teigė:

„1. Europos Taryba pareiškia, kad hidronimai ir toponimai, iki XX šimtmečio saugoję etninę kultūrinę atmintį, yra svarbiausiojo Europos kultūros palikimo dalis, kurį reikia išsaugoti ateičiai.

2. Dažnai tai nebuvo daroma arba šis palikimas buvo specialiai naikinamas, keičiant kaimų ir miestų, netgi upių ir ežerų pavadinimus, o visi jie yra ypač vertingi dinamiškoje ir tolerantiškoje Europoje, kaip dabartinės ir praeities Europos įvairovės liudytojai.

3. Totalitariniai režimai juos naikino ypatingai žiauriu būdu. Karaliaučiaus žemė išsiskiria iš kitų tuo, kad joje buvo visiškai sunaikintas toponiminis-kultūrinis palikimas.

4. Europos Taryba ragina šioje žemėje gyvenančius žmones, taip pat administracines įstaigas pamąstyti apie naujas galimybes atkurti baltiškuosius ir germaniškuosius pavadinimus vietovių, kuriuose totalitarinis sprendimas paneigė Europos tradicijas ir ilgalaikį palikimą.“

Deja, pasiūlymas, nors ir daugelio pastebėtas, liko pasiūlymu ateičiai. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, V. Ladsbergio pasiūlymo, atrodo, dar nepakartojo.

Karaliaučiaus eksklavo sovietinės toponimikos vartojimo ir išsaugojimo šalininkai (o tokių dar yra) teigia, kad kai kuriuose „jos varduose buvo įamžintas Didžiojo Tėvynės karo didvyrių atminimas“ ir todėl jų keisti nevalia (beje, Tolminkiemiui buvo numatytas tokio didvyrio Kožedubo  vardas, bet Maskvoje kažkas kažką supainiojo ir Tolminkiemis tapo Čistais prūdais). Liūdna, kai prioritetas teikiamas karo žmonėms, tačiau ir kare žuvusiųjų palikuonims nėra lengva susigaudyti, kur iš tikrųjų žuvo ar palaidotas jų artimasis, juk dokumentuose figūruoja vietovardis, kurio rusų vartosenoje seniai nebėra. Sovietinės praeities poveikis dabartinės Rusijos sąmonei, jos žmonių mentalitetui tebėra juntamas… Sovietmečiu buvo įprasta viešai vartoti susovietintus Donelaičio žemės vardus. Iš tos epochos atėję mūsų politikai ir dabar dažnai Vydūno Tilžę ima ir pavadina Sovietsku, o Mažvydo Ragainę – Nėmunu. Tiesa, dar neteko girdėti, kad jie ir Donelaičio Tolminkiemį vadintų rusiškai – Čistyje prūdai. Bent Tolminkiemis mums visiems liko Tolminkiemiu.

Iki sovietinės Karaliaučiaus krašto kolonizacijos ši žemė neturėjo nė vieno slaviško  toponimo, o dabar jame nebeliko nė vieno lietuviško. Sovietų valdžia atėmė iš mūsų etninius krašto vardus. Suprantama, jei mes patys nieko nedarysime, tai niekas jų ir negrąžins. 1997 m. rugsėjo 9 d. MLRT prašymu LR Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasiūlė Seimui įteisinti tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimą periodinėje spaudoje, visose mokslo ir gyvenimo srityse. 1998 m. lapkričio 12 d. LR Seimas priėmė Lietuvių kalbos komisijos statuso Papildymo įstatymą Nr. VIII-922, kuris teigė, kad „Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje“. Ilgai svarsčiusi, Kalbos komisija, užuot tradicininiams baltiškiems vietovardžiams suteikusi oficialių vietovardžių statusą, apsiribojo 1999 m. rugsėjo 30 d., rekomendavusi juos vartoti tik mokykliniuose (!) leidiniuose ir transporto eismo informacijoje. Kitaip pasielgė LR Susisiekimo ministerija – ji jau po dviejų mėnesių nutarė pakeisti informacines kelio lenteles ir oficialias rodykles: į Tilžę, į Karaliaučių! Šaunuoliai!

2010 metų birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr. XI-878 „Dėl 2014 metų paskelbimo Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010-2014 metų programos metmenų“. Programoje, kurią parengė prie Lietuvos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudaryta Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija (pirmininkas Česlovas Stankevičius, pavaduotoja Dalia Teišerskytė) buvo numatyta kreiptis į UNESCO dėl 2014 metų paskelbimo tarptautiniais Kristijono Donelaičio metais. O ar būta tuomet siekio, susigrąžinti Tolminkiemio vardą? Deja,  programa nenumatė daryti nieko, kad jis būtų atstatytas. O juk Tolminkiemio vardo atstatymas galėjo būti svarbiausias didžiojo Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių paminėjimo įvykis, istorinio teisingumo atstatymo šauklys… Kitos tokios palankios progos gali tekti tektų ilgai laukti… Supraskime, įkalbinti Rusiją elgtis civilizuotai ir grąžinti istorinius Karaliaučiaus krašto vandenų ir žemės vardus nėra taip paprasta. Tačiau pradėkime nuo savęs – stenkimės į viešąją vartoseną susigrąžinti baltiškuosius vietovardžius, kalbėdami ir rašydami apie apie Donelaičio ir Vydūno žemę vartokime tik tradicinius lietuviškus, o ne sovietų primestuosius vardus. Norėdami turėti geresnius santykius su kaimyne tapusia Rusija, juk negalime atsižadėti savo vardų…

2010-ais metais Lietuvos, o ir Karaliaučiaus srities visuomenės dėmesį, į Donelaičio žemę buvo atkreipusi Rusų stačiatikių bažnyčia (vadovas patriarchas Kirilas, Vladimiras Gundiajevas) pasikėsinusi perimti savo žinion Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų (Donelaičio bažnyčios ir klebonijos pastatus) Tolminkiemyje (jei oficialiai – Čistuose Prūduose!).

MLRT savo laiškuose UNESCO Pasaulio paveldo komitetui ir Lietuvos nacionalinei UNESCO komisijai, Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei (sureagavo nedelsdama!), Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei ir LR Ministrui Microsoft Word - Silas MA VARDŲ BYLAPirmininkui Andriui Kubiliui pabrėžė, kad bet koks Tolminkiemio (!) memorialinio komplekso perdavimo rusų ortodoksų bažnyčiai svarstymas, artėjant lietuvių literatūros klasiko jubiliejui, žeidžia lietuvių tautinius jausmus, žemina mūsų orumą. Donelaitį nuo ortodoksų tuomet išgelbėti pavyko…

Reikšmingu lietuvių kalbos mokslui  Mažosios Lietuvos vardų šaltiniu ilgą laiką buvo  lietuvininko kraštotyrininko Viliaus Kalvaičio sudaryta ir 1910 m., savo lėšomis Tilžėje išleista kraštotyrinė „Lietuviškų vardų klėtelė“ (apie 15 000 lietuviškų vardų bei pavadinimų – žmonių, gyvulių, kaimų, miestų, upių).

Dabar parankiniais šaltiniais, rimta paspirtimi išsaugant  Mažosios Lietuvos vardus ir prikeliant juos naujam gyvenimui, tampa MLRT nario Algirdo Antano Gliožaičio 2013 m. išėjusi monografija Mažosios Lietuvos žemė XVIII-XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose ir kalbininkų Grasildos Blažienės, Veronikos Adamonytės, Jolantos Gelumbeckaitės ir Edmundo Trumpos sudarytas Interaktyvus Rytų Prūsijos V. Kalvaičio „Vardų Klėtelė“, 1910 žemėlapis (2014 m.). Taip pat informacinis leidinys  Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos  (sudarė kalbininkės Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė (2002). 

Dar pilnai nesuvoktos svarbos mums visiems yra 1997 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas tezauras „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė“, kuriame surinkti ir aptarti visi, kiek įmanoma, Mažosios Lietuvos ir Prūsos (prūsiškosios Mažosios Lietuvos dalies) vietovardžiai; jie pateikti kartu su istoriniais vokiškais bei dabartiniais rusiškais atitinkmenimis. Šio didžiulio darbo autorius yra Microsoft Word - Silas MA VARDŲ BYLAMontrealyje (Kanadoje) gyvenęs lietuvių kalbininkas prof. Vilius Pėteraitis. Šios, panašiu kaip V. Kalvaičio „Lietuviškų vardų klėtelė“,  nedideliu tiražu išleistos, knygos  jau seniai nebėra knygynuose. Subrendo nauja karta, kuriai labai svarbu turėti savo rankose tą V. Pėteraičio Tezaurą. Tuo labiau, kad šį etimologinio turinio Mažosios Lietuvos  ir Prūsos  vietovardžių žodyną turi tik nedaugelis bibliotekų – tai būtų dar viena priežastis parengti pakartotiną jos leidimą.                               

Ir patyrę istorinių vardų klastotojai kartkarčiais pakliūna į savo žabangas. Prisiminkime istorinį kuriozą – 2005 metais Kaliningrado (!) miestas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus miesto sukaktis, nes Kalinino „Gradui“ (miestui) tuomet tebuvo tik 59! Malonu, kad pasisekė tą proga MLRT iniciatyva ir Lietuvos valstybės pastangomis  pastatyti paminklą Karaliaučiaus miesto garbės piliečiui, pirmojo pasaulyje lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos“ sudarytojui (išėjo prieš 180 metų, 1825 m.), lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ publikuotojui, faktiškajam Karaliaučiaus universiteto rektoriui, Lietuviškojo seminaro direktoriui prof. Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai. Garbingasis Profesorius, autoritetingai pasipriešinęs anuomet prasidėjusiam lietuvių kalbos vartojimo ribojimui, savo darbuose rėmėsi  ne tik krikščioniškąja morale ir lietuvių tautosakos klodais, bet ir tautos istorija. Imkime iš jo pavyzdį – remkimės istorija ir mes (tikrąja, o ne išgalvota) – ji yra mūsų sąjungininkas! Senųjų gyventojų duoti Mažosios Lietuvos upių ir vietovių vardai yra sergėtinas ir  naudotinas mūsų tautos paveldas.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. V. Šilas. Kraštas be savo žmonių
  2. Spalio 16-oji – Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena
  3. Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?
  4. V. Šilas. Testamentinis lietuvnininkų aktas
  5. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – „Kelionė laiku su knyga“
  6. V. Bagdonavičius. Vydūno sugrįžimas ir Mažosios Lietuvos panteono tapsmas
  7. Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose
  8. Muziejuje atidaroma paroda „Kristijonas Donelaitis ir Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas“
  9. Seime bus aptartos gyvenamųjų vietovių vardų išsaugojimo galimybės
  10. P. Jakučionis. Ginčai su Lenkija, Lietuvos lenkais ar tik su Lietuvos lenkų rinkimų akcija?
  11. Lietuva ir Karaliaučius. Pokalbis su Aleksandru Štromu
  12. Č.Iškauskas. Ar mums reikalingas Karaliaučius?
  13. J. Užurka. Karaliaučiaus krašto okupaciją prisiminus: faktai, dokumentai
  14. M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (II)
  15. V.Landsbergis: Jei lenkai nori lenkiškų pavardžių pasuose, gal jie nori būt traktuojami kaip svetimi
  16. Č. Iškauskas. 1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo
  17. Č. Iškauskas. 16-oji lietuviškoji divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais…
  18. G. Songaila. Gera prof. V. Landsbergio idėja
  19. Č. Iškauskas. Karaliaučiaus krašto statusas vėl svarstytinas
  20. F. Kavoliutė: Lietuva trinama uoliau nei sovietmečiu

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 15

  1. Kaunietis says:
    6 metai ago

    Nemaniau, kad A.Sniečkus buvo toks “glušas”…

    Atsakyti
    • lietuvis says:
      6 metai ago

      bet tipiškas stalineco produktas…

      Atsakyti
      • Kaunietis says:
        6 metai ago

        Nesuprantu, kodėl reikėjo atsisakyti baltiškų-lietuviškų žemių (?!)… Tikrai tas maskolbernis buvo “glušas”…

        Atsakyti
    • Kęstutis says:
      6 metai ago

      … gal buvo ir kitas išskaičiavimas… Sniečkius galėjo numatyti jog 1 mln. kolonistų nelietuvių būtų patapę Lietuvos piliečiais, o tada klausimas kaip būtų pasisukę istoriniai įvykiai ir tautinė sudėtis būtų visai kitokia… Nesiimu spręsti kaip “būtų buvę”, bet lazda visada turi du galus… Yra kaip yra, o ir dabar galima kreiptis dėl kultūrinio Mažosios Lietuvos genocido… Straipsnis labai patiko…

      Atsakyti
      • jo says:
        6 metai ago

        1 mln. kolonistų yra dabar, bet tikriausiai tiek nebūtų buvę, jei kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Prijungus Karaliaučiaus kraštą net ir su Lietuvos gyventojų kiekiu visoje Lietuvos (su Karaliaučiumi) teritorijoje būtų didesnis gyventojų tankumas kvadratiniame kilometre, nei kaimyninėse Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje ir šalia jų esančiose Rusijos srityse. Todėl įmanoma buvo tą kraštą apgyvendinti vien Lietuvos gyventojais, neprivežant 1 mln. rusų. Aišku, galima įsivaizduoti, kad ir tokiu atveju jų nemažai būtų atvežta į Karaliaučiaus miestą, bet tikriausiai jie visame Karaliaučiaus krašte nesudarytų daugumos. Užknisa toks bukas mechaniškas perkėlimas šito 1 mln. kolonistų į tariamą situaciją, kai kraštas būtų buvęs prijungtas prie Lietuvos.

        Atsakyti
  2. Mazoji lietuva says:
    6 metai ago

    pirma nuėjo i Europa. Ir kas is jos liko? Net vietovardžiu neliko.

    Atsakyti
  3. Vilna says:
    6 metai ago

    Manau, kad pavadinimas Mažoji Lietuva yra atsiradęs, kaip netikslus vertinys iš Žemoji (Žemutinė) Lietuva. Tai patvirtintų ir Vytauto laikai. Po Žalgirio mūšio Vytautas šių teritorijų priklausymą Lietuvai grindė būtent tuo, kad tai yra ta pati Lietuva tik žemiau esanti. Taigi, pavadinimą vedė iš žodžio žemas, o ne mažas. Beje, tai patvirtintų ir Sembos (Sambijos) pavadinimai, kurie giminingi liet. žemas (tarmiškai žamas), plg. liet. įžambus, pavardė Žamba. Taigi sembių (sambių) priklausymas lietuvių giminei nebejotinas. Prūsų vardas sembams buvo primestas vėlesniais laikais užkariautojų. Tad Karaliaučius yra istorinė Žemutinės Lietuvos teritorija. Vargu, kad Pakarkliui tai nebūtų buvę aišku ir kad Sniečkus nebūtų dėl Stalino siūlymo su juo perkalbėjęs. Taigi greičiau, kad Suslovas Staliną perkalbėjo, kad Karaliaučių darytų atskira sritimi ir prijungtų ją prie Rusijos federacijos.

    Atsakyti
    • Kaunietis says:
      6 metai ago

      Beje, prūsų vardu (preussen) Kryžiuočiai vadino ne tik sembų, bet ir visos tos žemės baltų gentis: bartus, nadruvius, pamarėnus, galindus, skalvius ir kitus.

      Atsakyti
      • Vilna says:
        6 metai ago

        Taip, Vokiečių ordinas prūsais vadino ne tik sembus. Tačiau istoriškai sembai, nadruviai, skalviai, o taip yra pakankamo istorinio ir kalbinio pagrindo manyti, kad ir notangai istoriškai nebuvo prūsų, o žemutinių lietuvių kalbos gentis. Šių genčių teritorijoms Prūsijos vardas buvo primestas 13-14 amžiuje Ordinui jas užkariaujant. Suprantama, kad tai daryti buvo galima esant akivaizdžiam prūsų ir lietuvių kalbų giminingumui.

        Atsakyti
  4. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS says:
    6 metai ago

    Labai svarbus straipsnis nugirdomai Tautai. Ar tokie dalykai yra mokyklose?
    Pagarba Vytautui Šilui.

    Atsakyti
    • lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gaujos atrakcija says:
      6 metai ago

      Pigūs svaigalai Tautai.
      ***
      Lyginant maisto ir svaigalų kainas, lietuviškame ES pakraštyje, pigiausia degtinė turėtų būti 16,80 e/l, pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles. Dabar pigiausia – apie 8 e/l.

      Atsakyti
    • lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gaujos atrakcija says:
      6 metai ago

      L. pigūs svaigalai Tautai.
      ***
      Lyginant maisto ir svaigalų kainas, lietuviškame ES pakraštyje, pigiausių rūkalų (20 vnt pakuotės) kaina turėtų būti 6,90 e, pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles. Marlboro (20 vnt pak) – 11,20 e. Dabar pigiausi – 2,70 e.

      Atsakyti
  5. Laimis says:
    6 metai ago

    Senuosius Karaliaučiaus srities vietovardžius galite naršyti čia: http://www.vietovardziai.lt .

    Atsakyti
    • LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS says:
      6 metai ago

      Puiku. Okupantai neturi ateities šioje vietoj.

      Atsakyti
  6. Bartas says:
    6 metai ago

    Visose knygos, žemėlapiuose, mokykliniuose vadovėliuose šio krašto upių, ežerų, gyvenviečių pavadimai privalo būti Lietuviškai. Nes tai yra amžina – nekeičiama Tiesa.

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Kiti Straipsniai

Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas 1990 m. kovo mėn., Vilniuje | wikipedia.org, A. Sabaliausko nuotr.

M. Kundrotas. Landsbergiai ir Brazauskai: nei sąjungininkai, nei oponentai

2023 01 30
„Aušros“ 140-osioms metinėms. Slapti pogrindžio leidiniai (I) | punskas.pl nuotr.

S. Birgelis. „Aušros“ 140-osioms metinėms. Slapti pogrindžio leidiniai (I)

2023 01 28
„Lino lėlių“ spektaklis „Šišion“ | D. Bielkausko nuotr.

Lėlių spektaklis suaugusiems pasakos apie po karo išlikusių šišioniškių likimus

2023 01 18
Žml. Klaipėdos kraštas 1919–1939 m. | vle.lt nuotr.

V. Šilas. Versalis, Potsdamas ir Klaipėdos krašto pamoka

2023 01 16
Klaipėdos sukilimo Didvyrius pagerbė ir Lietuvos prezidentas

Klaipėdos sukilimo Didvyrius pagerbė ir Lietuvos prezidentas

2023 01 15
R. Jasukaitienė. Mes esame viena tauta…

R. Jasukaitienė. Mes esame viena tauta…

2023 01 15
Lietuvininkų teritorija Prūsijoje iki maro ir didžiosios vokiečių kolonizacijos (18 a. pradžia) | MELC nuotr.

V. Šilas. Versalis, Potsdamas ir Klaipėdos pamoka

2023 01 15
Mažajai Lietuvai atminti | RGGRTC nuotr.

Mažajai Lietuvai atminti

2023 01 14
Lietuvos etnografiniai regionai | EKGT nuotr.

Tarp 2023 atmintinų metų – 3 etnografiniai regionai

2023 01 12
Kviečia virtuali paroda „Svarbiausias sovietų okupuotos Lietuvos kolaborantas“ | archyvai.lt nuotr.

Kviečia virtuali paroda „Svarbiausias sovietų okupuotos Lietuvos kolaborantas“

2023 01 11
Rodyti daugiau

Naujienos

Pensijų kaupimas | Pixabay nuotr.
Lietuvoje

Įtrauktieji į pensijų kaupimą turi dar penkis mėnesius apsispręsti

2023 02 06
Informatikos varžytuvės „Bebras“ švenčia 20 metų sukaktį | Rengėjų nuotr.
Lietuvoje

Informatikos varžytuvės „Bebras“ švenčia 20 metų sukaktį

2023 02 06
Internetas | Shutterstock nuotr.
Lietuvoje

Apie socialines paslaugas – vienoje svetainėje

2023 02 06
Karas Ukrainoje | facebook.com/GeneralStaff.ua nuotr.
Ukrainos balsas

Kremliuje – panika dėl didelio tikslumo JAV bombų

2023 02 05
Rūšiavimo nuodėmės: vamzdžiai, plytos ir dažai pakuočių konteineryje | Ecoserviso nuotr.
Gamta ir ekologija

Rūšiavimo nuodėmės: vamzdžiai, plytos ir dažai pakuočių konteineryje

2023 02 05
Benrasis pagalbos centras | bpc.lt nuotr.
Lietuvoje

2022-aisiais BPC – rekordinis pranešimų skaičius

2023 02 05
Žaidimų kūryba – kaip pramoga virsta karjera? | mokslolietuva.lt nuotr.
Lietuvoje

Žaidimų kūryba – kaip pramoga virsta karjera?

2023 02 05
Būdviečio bažnyčia | punskas,pl nuotr.
Istorija

S. Birgelis. „Aušros“ 140-osioms metinėms. Antroji „Aušra“ (III)

2023 02 05
Baltiški papuošalai Baltiški papuošalai Baltiški papuošalai
Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“ Prano Raščiaus (1932–1987) poezijos knyga „Paragauki sulos“

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Vadagas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Pankas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Pankas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Česlova Zukulienė apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Įtrauktieji į pensijų kaupimą turi dar penkis mėnesius apsispręsti
  • Informatikos varžytuvės „Bebras“ švenčia 20 metų sukaktį
  • Apie socialines paslaugas – vienoje svetainėje
  • Tamsiais rytais – spalvingi pusryčiai
Lininės rankinės Lininės rankinės Lininės rankinės

Kiti Straipsniai

M. Kundrotas. Landsbergiai ir Brazauskai: nei sąjungininkai, nei oponentai

by Jonas Vaiškūnas
2023 01 30
11
Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas 1990 m. kovo mėn., Vilniuje | wikipedia.org, A. Sabaliausko nuotr.

Lietuvių kalboje yra du bendriniai daiktavardžiai, kilę iš tikrinių. Landsbergiai ir Brazauskai. Kol kas rašykime juos iš didžiųjų raidžių, vis...

Skaityti toliau

S. Birgelis. „Aušros“ 140-osioms metinėms. Slapti pogrindžio leidiniai (I)

by Kristina Aleknaitė
2023 01 28
2
„Aušros“ 140-osioms metinėms. Slapti pogrindžio leidiniai (I) | punskas.pl nuotr.

1883 m. kovo mėnesį pasirodė pirmasis lietuviško žurnalo (vadinto laikraščiu) Aušra numeris. Jis buvo išspausdintas Ragainėje, Mažojoje Lietuvoje, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo...

Skaityti toliau

Lėlių spektaklis suaugusiems pasakos apie po karo išlikusių šišioniškių likimus

by daiva
2023 01 18
0
„Lino lėlių“ spektaklis „Šišion“ | D. Bielkausko nuotr.

Naujausiame „Lino lėlių“ spektaklyje „Šišion“ spektaklio sumanytojas, dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius Linas Zubė su komanda imasi nepatogios ir viešajame...

Skaityti toliau

Skaitytojų nuomonės:

  • Vadagas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Pankas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Pankas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Česlova Zukulienė apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
  • Vadagas apie M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė
Kitas straipsnis
Interaktyvaus projekto „ė“ pristatymas | M. Mikulėno nuotr.

VDA Leipcigo knygų mugėje pristatys išskirtinį interaktyvų projektą

srtfondas Init

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt

   https://lazerineklinika.lt/ | https://sportsman.lt/ | Auskarai su deimantais | https://www.aleina.lt | CBD aliejus Lietuvoje | Mažoji Indija | Pakavimo prekės | Farming Simulator 22 mods | ETS2 Mods | FS22 Mods | FS22 mods download | Bigbank.lt | Žūklės reikmenys internetu | Darbo skelbimai | kemi.lt | Šalikai | TIK BALDAI | ATS Mods | Skyrybos internetu - skyrybos bendru sutarimu | fs22 mods | ATWINS | Srotas24.lt - Dalys | Zuza.lt

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
      • Visi rašiniai
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai