Gruodžio 12 d. sukanka 130 m. kai gimė knygininkas, kultūrininkas, Mažosios Lietuvos istorikas, kalbininkas, publicistas, kraštotyrininkas, poliglotas (mokėjęs virš 30 kalbų), tremtinys, Vokietijos išeivijos lietuvių bendruomenės veikėjas, mokytojas Jonas Užpurvis (1891-1992).
J. Užpurvis (vok. Johann Uszpurwies) gimė 1891-12-12 Virkytuose (Šilokarčemos apskritis) 6 km į rytus nuo Saugų, Mažojoje Lietuvoje.
Jonas Užpurvis gimė 1891 m. Virkytų kaimelyje, kurie yra į rytus nuo Saugų (Šilutės r.). Vokietijos ir Lietuvos valdymo laikais visoje Šilutės apskrityje daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Antai 1905 m. Saugų valsčiuje jų būta 60-70 proc. Ir J. Užpurvio šeimoje kalbėta lietuviškai.
J. Užpurvis mokėsi Virkytų mokykloje. 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į Vokietijos kariuomenę ir tarnavo ryšininku-slaptų dokumentų vertėju.
Po karo mokytojavo Klaipėdos apskrityje: Vilkyčiuose, 1923–1930 Rokose. 1926 m. vedė Ilzę Stubraitę, vaikai – dukra Janina Užpurvytė (g. 1937 m.), sūnus Ramūnas Užpurvis (g. 1940 m.).
1930-1933 m. studijavo klasikines kalbas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, buvo studentų draugijos „Mažoji Lietuva” narys. 1934-1939 m. dėstė lotynų ir anglų kalbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1926-1939 m. dalyvavo Klaipėdos krašto mokyklų draugijos veikloje, buvo šios draugijos valdybos narys.
Tačiau visa nutraukė 1939 m. Hitlerio invazija į Klaipėdos kraštą ir ypač bolševikinės okupacijos. Klaipėdos kraštą atplėšus nuo Lietuvos ir 1939 m. kovo 23 d. hitlerininkams uždarius gimnaziją, jis su šeima persikelė į Palangą. Ten iki 1940 m. mokytojavo iš Klaipėdos atkeltoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1941-1943 m. dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universitete.
1945 m. po Antrojo pasaulinio karo J. Užpurvis sugrįžo į Klaipėdą, čia su šeima apsigyveno savo, prieš karą statytame, name. 1945–1949 mokė vokiečių ir anglų kalbų ankstesnės gimnazijos patalpose įkurdintoje Klaipėdos I gimnazijoje bei mokytojų seminarijoje.
1947 m. parašė disertacijai prilygstantį mokslinį darbą apie Kristijono Donelaičio kūrybą. 1949 m. Mokslų akademijai įteikė studiją „Vokiečių kalbos dėstymo metodika lietuvių kalbinės mąstysenos atžvilgiu“, bet 1949 m. kovo 15 d. buvo sovietinio saugumo suimtas ir, po kelių mėnesių tardymo, su visa šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko srities, Tasejevo rajoną.
Tremtyje dirbo kolchoze bitininku. 1962 m. palyginti laimingai iš tremties grįžęs į Lietuvą, neturėjo kur gyventi, nes jo name Klaipėdoje bei tėviškėje Virkytų kaime sovietų valdžia buvo apgyvendinusi žmones.
Teko prisiglausti pas sūnų Šilutėje. J. Užpurvis negalėjo gauti darbo. Vėliau gavo butą naujame penkiaaukščiame name. Ir Sibire, ir Šilutėje rašė Sovietų valdžiai prašymus išvažiuoti į Vakarų Vokietiją. 1967 m., gavęs leidimą, su žmona ir sūnumi išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką. Vokietijoje gavo pensiją, pasistatė namą, keliavo po Vakarų Europą: Vokietiją, Italiją, Ispaniją ir kt.
Būdamas jau pagyvenusio amžiaus vėl grįžo prie kūrybinio darbo. 1990 m. Čikagoje Mažosios Lietuvos fondo pastangomis buvo išleista jo knyga „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašė savo gimtąją Saugų tarmę, išaiškino Klaipėdos pavadinimo Memel kilmę ir nagrinėjo Kristijono Donelaičio kūrybą.
J. Užpurvis buvo labai gabus: puikiai dirbo mokytojo darbą, mokėjo bene 32 kalbas, skambino fortepijonu, pats kūrė dainas. Prieš Lietuvą ir jį ištikusias nelaimes jis pradėjo reikštis moksliniame darbe: 1938-1939 m. Klaipėdoje išleido dvi dalis Lietuvių tautos istorijos šaltinių, kur pateikė senų dokumentų, atspindinčių lietuvių kovas su kryžiuočiais, vertimų į lietuvių kalbą. Buvo sudaręs panašų Vytauto raštų rinkinį, bet jis dingo neišspausdintas.
J. Užpurvis rinko lietuvių tautosaką, prisidėjo rengiant akademinį Lietuvių kalbos žodyną, taip pat rinko istorinę medžiagą iš vokiečių senų dokumentų, vertė juos į lietuvių kalbą ir 1938-1939 m. iš jų paruošė dviejų tomų knygą „Lietuvių tautos istoriniai šaltiniai“.
Pirmas tomas „Senprūsių kova su Ordinu“ išleistas 1938 m., antras – „Lietuvių kovos su Ordinu iki Kęstučio mirties“, išleistas 1939 m. Šiame dvikalbiame veikale (lietuvių ir vokiečių k.), pateikiamos chrestomatinės ištraukos iš vokiečių veikalų apie prūsus.
1962–1967 m., gyvendamas Šilutėje, parašė knygą „Trys kalbinės studijos“, kurią 1990 m. išleido Mažosios Lietuvos fondas Čikagoje.
Knyga parašyta vokiečių kalba, joje aprašoma gimtoji Saugų tarmė, nagrinėjama upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė, aptariama Kristijono Donelaičio kūryba. Priede pateikti autoriaus įkalbėtos Saugų tarme dvi garso kasetės.
Gyvendamas Vokietijoje, parašė grožinės literatūros kūrinių, atsiminimų. Prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo. Rankraščiuose paliko neužbaigtų darbų.
1999 m. UAB „Litimo” leidykla Vilniuje išleido 516 puslapių knygą „Mano literatūrinis palikimas” (parengė Regina Sinkevičienė).
Joje sudėti J. Užpurvio apie tremtį Sibire hegzametru parašytas epas „Turgus baltųjų vergų“, novelė „Kažkur“, eilėraščių rinktinė „Ką mano siela regėjo“, keli filosofiniai apmąstymai, bendraamžių prisiminimai apie J. Užpurvį, keletas iš vokiečių į lietuvių kalbą J. Užpurvio išverstų eilėraščių.
J. Užpurvis mirė 1992-09-12 Pulheime, Vokietijoje, ten ir palaidotas.
J. Užpurvio120-ųjų gimimo metinių proga jo vardu buvo pavadinta viena iš Šilutės miesto gatvių o Šilutės muziejaus surengtoje parodoje „Eksponatai – laikmečio liudininkai“ buvo pristatyti J. Užpurvio sūnaus Ramūno Užpurvio muziejui perduoti vertingi eksponatai, susiję su Jono ir Ilzės Užpurvių gyvenimu.
***
Minint šio garbaus Lietuvos šviesuolio atminimą reikia priminti ir dažnai pasitaikančią klaidingą nuomonę esą mokytojas J. Užpurvis buvo ir 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto signataras. Netgi „Šilutės žiniose“ rašoma, esą būtent jis „po karo aktyviai įsijungė į lietuvininkų veiklą ir tapo 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto signataru“. Šios painiavos priežastimi yra tai, kad jo kraštietis bendravardis ir bendrapavardis Jonas Užpurvis (1869–1945), Kukorų k. (Saugų sen.) ūkininkas iš ties buvo Tilžės akto signataru. Jo namuose telkėsi Saugų jaunimo kultūros ir švietimo draugijos „Žiedas“ nariai, veikė draugijos biblioteka.
Pagal www.mazoji-lietuva.lt, lt.wikipedia.org, www.vle.lt, www.silutesetazinios.lt, 8diena.lt, silaine.lt ir kitus šaltinius parengė Jonas Vaiškūnas