Rugpjūčio 11 d. Kaune buvo paminėtos Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjungos „Santara“ steigimo 110-osios metines.
Minėjimas prasidėjo prie Vydūno paminklinio biusto Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune, o baigėsi Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje (Karaliaus Mindaugo pr. 3) atidarant leidinių parodą apie „Santarą“.
Minėjime dalyvavo: Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, kun. Saulius Juozaitis, Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio sūnėnas, partizanas Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. vyr. ltn. Stasys Dovydaitis, architektė Marija Purvinienė, doc. dr. Martynas Purvinas, Kauno birutiečių draugijos garbės pirmininkė Edita Almonaitienė, inžinierius Robertas Kupstas, prof. J. P. Aleksos giminaitis Valentinas Aleksa, visuomenininkas Romualdas Jakubonis ir kiti svečiai. Minėjimą surengė ir jam vadovavo visuomenininkas dr. Raimundas Kaminskas.
Mažosios Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų sąjunga „Santara“
„Santara“ pradėjo kurtis 1912 m. rugpjūčio 11 d. ir galutinai organizacija buvo įsteigta 1912 m. spalio 6 d. Tilžėje.
1912–1919 m. „Santara“ veikė visoje Mažojoje Lietuvoje ir jos pagrindinė būstinė buvo Tilžėje. 1919–1939 m. „Santara“ veikė tik Klaipėdos krašte ir jos centras tapo Klaipėda.
SANTARA susikūrė iš 13-os draugijų, tarp jų: Paskalvių „Aušra“, Rukų „Ąžuolas“, Plikių „Beržas“, Tilžės „Birutė“, Vainočių „Dobilas“, Lankupių „Jaunimas“, Gumbinės lietuvių draugija, Kulmenų Spindulys, Katyčių Vainikas, Vyžių „Vainikas“, Griežpelkių Žiedas.
Pirmasis „Santaros“ vadovas buvo Vydūnas (1868 -1953), paskutinis – 1938–1939 m. Jurgis Reisgys (1914 – 2005).
„Santaros“ tikslas buvo vykdyti lietuvių jaunimo veiklą, plėtoti kultūrinį darbą, skatinti domėjimąsi lietuvių kalba, literatūra, muzika, istorija, siekti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio suartėjimo.
Politinėje veikloje iki Pirmojo pasaulinio karo „Santara“ nedalyvavo. Po karo atsikūrė lietuvių jaunimo organizacijos: Vyžių Vainikas, Plikių Beržas, Dovilų „Liepa“, Rukų Ąžuolas, Priekulės „Viltis“, Tilžės „Nemunas“, Klaipėdos „Aida“, Kintų „Rūta“, Rusnės „Tiltas“, įkurtos naujos: Vanagų „Eglė“, Plaškių „Liepa“, Sokaičių Šešupė, Gvildžių „Kalnas“.
1919 m. spalio 12 d. įvyko draugijų atstovų suvažiavimas. Buvo atkurta „Santara“, kaip jaunimo draugijų vadovybė. Pirmoji išrinkta pokarinė valdyba: Adomas Brakas (pirmininkas iki 1928), Jonas Aušra, Ansas Bruožis, Kristupas Paura ir Rogaišis.
Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos pradėjo steigtis įvairios draugijos. Dalis santariečių 1923 m. perėjo į Lietuvos šaulių sąjungą. 1926 m. SANTARA turėjo jau apie 20 skyrių. Aktyviausiai tuo metu veikė Priekulės „Viltis“. 1928 m. išrinkta nauja valdyba: K. Paura (pirmininkas), Ieva Simonaitytė, Endrius Karalius, E. Macas, nuo 1929 m. prisidėjo Fricas Šlenteris.
„Santaros“ veikloje įvyko lūžis, sietinas su Neumano-Saso (Neumann-Sass) byla, ryžtinga to meto Lietuvos valdžios politika Klaipėdos krašto atžvilgiu, siekiant sustiprinti lietuvybę ir centro valdžią.
1934 m. vasario 5 d. „Santara“ susijungė su Dviratininkų draugija, kultūrinę veiklą papildė sportine (įkūrė „Santaros“ sporto organizaciją) ir pritraukė daug jaunimo.
1934 m. „Santaros“ naują valdybą sudarė: Jonas E. Grigolaitis (pirmininkas), Martynas Gelžinis, K. Graudūšius, M. Purvinas, Kr. Paura ir F. Šlenteris.
1934 m. J. Grigolaitis bendrame posėdyje su LTJS „Jaunoji Lietuva“ vadovybe susitarė dėl bendradarbiavimo, „Santara“ tapo jos padaliniu. „Santaros“ taryba kartu su Lietuvos lietuvių draugijų komitetu skyrė sąjungos vadą. Vykdavo visuotiniai atstovų suvažiavimai.
„Santara“pradėjo gauti to meto Lietuvos vyriausybės finansinę paramą. Pertvarkyta „Santara“tapo tam tikra atsvara vokiečių nacistinio jaunimo organizacijoms.
1934 m. „Santara“ turėjo jau 29 skyrius, 863 narius, 1936 m. – 78 skyrius didelėse gyvenvietėse, 2699 narių, 19 chorų, kelis pučiamųjų orkestrus, biblioteką („Santaros“ biblioteka), rengė sąskrydžius, vakarus, gegužines, sporto varžybas, lietuvių kalbos, žemės ūkio, karinio rengimo, vadų, ideologinius kursus. Leido laikraščius „Darželis“ (1921), „Kibirkštis“ (1921–1922), „Lietuvos keleivio“ priedą „Santara“ (1924–1939).
Nuo 1936 m. Augusto Baldžiaus vadovaujama Direktorijos valdžia trukdė „Santaros“ ir kitų visuomeninių lietuvių organizacijų veiklai. Buvo uždrausti „Santaros“ susirinkimai mokyklose, jos nariai buvo atleidinėjami iš darbo, buvo jiems kartais net grasinama.
1939 m. pradžioje „Santaros“ veikla nutrūko nacistams atplėšus Klaipėdos kraštą. Santariečiai sovietinio ir nacistinio režimo laikotarpiuose buvo persekiojami. Vėliau dalis santariečių pasitraukė į vakarus ir ten vykdė visuomeninį darbą dėl lietuvybės puoselėjimo ir Lietuvos valstybės atstatymo.
