„Svarbiausia – pagauti jausmą! Tokią užduotį sau kėlėme su choreografu Robertu Bondara. Mano, kaip muzikos vadovo, pareiga – atrinkti kūrinius, o kaip dirigento – kad tie kūriniai darniai susilietų į vientisą muzikinį audinį, kuriame išnyksta ribos tarp laikmečių ir atskirų kūrėjų braižų“, – pabrėžia dirigentas Modestas Barkauskas, belaukiant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio „Faustas“ televizinio pristatymo.
– Pastatymo muzikos vadovo užduotis kuriant naują spektaklį: kokios užduotys jums atiteko?
– Šokio spektaklis „Faustas“ gimė dirbant kartu su visa komanda. Kaip muzikos vadovas, buvau atsakingas už muzikos kūrinių, geriausiai atspindinčių choreografo sumanymus ir mintis, parinkimą. Nesitelkėme į dramos atpasakojimo veiksmą ar veikėjus, nes choreografas R. Bondara norėjo daugiau dėmesio skirti jausmui, veikėjų būsenai: nesvarbu, ar tai Faustas, ar Margarita. Svarbu pagauti jausmą! Tokią užduotį sau kėlėme su choreografu. Fausto mintis ir jausmus puikiai paryškino Arvo Piarto (Pärto) muzika, Margaritos vaidmeniui labai tiko Volfgango Amadėjaus Mocarto (Wolfgang Amadeaus Mozart) kūrinių fragmentai. Mano, kaip muzikos vadovo, pareiga – atrinkti kūrinius, o kaip dirigento – kad tie kūriniai darniai susilietų į vientisą spektaklio muzikinį audinį, kuriame išnyksta ribos tarp laikmečių ir atskirų kūrėjų braižų. Viskas susilydo šokio spektaklio „Faustas“ muzikoje.
– A. Mocartas, Frederikas Šopenas ir A. Piartas: kodėl pasirinkote būtent juos?
– Muziką kiekvienas žmogus supranta savaip: tai labai asmeniška ir priklauso nuo žmogaus pojūčio, pasaulėžiūros, patirčių. Nesistengiu, kad muzika pabrėžtų spektaklio siužetiškumą: tam daugiau dėmesio skiria choreografas. A. Piarto muzika paryškina Fausto jausmus: tiek vaizduojant jį kaip mokslininką, tiek iliustruojant jo gyvenimo pabaigą. Šio veikėjo išgyvenimai puikiai dera prie A. Piarto muzikos mistikos, jo paslaptingojo „tintinnabuli“ stiliaus. A. Piartas – bene garsiausias šių dienų kompozitorius. Sakoma, kad jis pirmasis muzikoje prakalbino tylą.
Spektaklyje išgirsite ne tik įprastų F. Šopeno kūrinių: greta originalių kompozicijų fortepijonui, dalis jų pritaikyti atlikimui su orkestru arba perinstrumentuoti keturių muzikantų džiazo ansambliui, grojančiame rūsio vakarėlyje, kuriame lėbaujant studentams bendrauja Faustas su Mefistofeliu. Muzika tarsi fragmentuota, jos stilistika labai įvairi, suteikianti klausytojui nemažai progų nustebti.
A. Mocartas pasirinktas neatsitiktinai, nes Johanas Volfgangas van Getė (Johann Wolfgang von Goethe) pradėjo rašyti „Faustą“ prabėgus keleriems metams po šio muzikos kūrėjo mirties. Tai tarsi tuometinių Europos įvykių tąsa, papročių įamžinimas.
Svarbiausia, kad visų kompozitorių kūrinių dalys suskambėtų kaip vieninga „Fausto“ muzikinė linija: klausytojas neturi jausti perėjimų iš V. A. Mocarto į F. Šopenoar į A. Piartą. Turime įtikinti klausytoją, kad kitaip ir būti negali.
Puikiai žinau Muzikinio teatro orkestro galimybes, nes ne kartą su juo dirigavau spektaklius ir stačiau naujus veikalus. Šiam kolektyvui nėra neįveikiamų užduočių. Tai tik proga išbandyti naują žanrą, naują muzikinę stilistiką. Manau, muzikantams tai buvo labai įdomu.
– Ar pirmą kartą prisilietėte prie „Fausto“ siužeto? Kokias mintis jums kelia šio kūrinio fabula?
– Tai pirmasis man toks šokio spektaklis, bet esu dirigavęs nemažai fragmentų iš Čarleso Gaunodo (Charles Gounod) operos „Faustas“. Visgi šiame šokio spektaklyje nėra nė vienos scenos, kurią galėtum gretinti su Č. Gaunodo muzika.
„Faustas“, mano manymu – tai žmogaus pasikeitimas, jo perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Noras suvaldyti nežemiškus dalykus kyla iš žmogaus būties trapumo ir jo žemiškosios egzistencijos laikinumo. Tai tik patvirtina supratimą, kad nieko nėra amžina.
– Ar tai pirmasis jūsų bendras darbas su choreografu R. Bondara?
– Taip. Tačiau yra tekę matyti R. Bondaros Vilniuje pastatytą baletą „Čiurlionis“, tad jo stilistiką žinojau. O bendradarbiavome pirmą kartą.
– Esate ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų žinomas batutos meistras. Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymus?
– Jaudulį jauti kaskart lipdamas į sceną. Tai verčia susikaupti. Truputis jaudulio tik į naudą!
– Kaip jūsų veiklą paveikė pandemija? Džiaugiuosi, kad iki šiol pokalbyje jos nė nepaminėjote.
– Tokie dalykai dirigentui nepavaldūs. Bet kada gali sulaukti žinutės ar skambučio, kad turi atsitraukti, saviizoliuotis, stabdyti numatytus darbus. Gyvename tokioje tikrovėje, kai kiekvienas koncertas gali būti paskutinis, tad juos labai branginame. Ir kiekvieną repeticiją taip pat.
– Kas, be muzikos, gyvenime jums teikia džiaugsmo?
– Šeima. Turiu nuostabią šeimą, tris puikius vaikus, su kuriais visada smagu būti ir įvairių užsiėmimų kupinos dienos praskrieja nepastebimai. Svarbiausia buvimas kartu: be jo šis laikmetis būtų žymiai sunkiau pakeliamas.
