Biržų miesto šventėje už meninės publicistikos darbus – dokumentinius filmus „Žmogus su laiko žyme. Kompozitorius Vytautas Laurušas“, „Dainos galia. Chorų dirigentas Lionginas Abarius“, „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“, „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas“ ir monografiją „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“ – buvo įteiktas Vinco Kudirkos apdovanojimas. Juo apdovanota prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė nuo 1964 metų bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje, rengė ir vedė kultūrines televizijos ir radijo laidas, keliasdešimt metų buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Su labai veiksmingai apie žymiausius šalies muzikus rašančia ir kuriančia apie juos filmus kolege kalbėjomės apie jos šeimą, gimtąjį Panevėžį ir aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir šiandienos žiniasklaidą.
– Užaugote Panevėžio teatro aktoriaus ir režisieriaus Jono Aleknos šeimoje. Ką ypač ryškiai atsimenate iš vaikystės ir gimtųjų namų?
– Pats pirmasis atsiminimas. Sėdžiu ant senelio Antano Kemėšio kelių prie žalia gelumbe dengto rašomojo stalo. Vartome kažkokius spaudinius su labai gražiais piešiniais. Po keleto metų, jau pradėjusi skaityti, vėliau sužinojau, jog tai – tarpukariu leisti žurnalai vaikams: „Kregždutė“, „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“… Mama juos buvo sukaupusi, o aš susipažinau su Liudo Giros, Adomo Lasto, Petro Vaičiūno, Petro Babicko eilėraštukais, apysakaitėmis. Taip atkeliavo Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) Meškiukas Rudnosiukas, Petro Babicko Murziukas, gyvenimiškos Prano Mašioto pasakaitės, sukilę Kazio Binkio kiškiai, Mato Grigonio žaidimėliai.
Senelis Kemėšis buvo kunigo-ekonomisto Fabijono Kemėšio pusbrolis. Vaikui įspūdingas – aukštas, kaip ir visi Kemėšiai, didele žila barzda, didelėmis rankomis pakeldavo vaikaitę tarsi plunksnelę. Buvo nepaprastai tvarkingas ūkininkas. Panevėžyje, prie Kristaus Karaliaus katedros, gyveno ir kitas kunigas, sunkiai sergantis Aleksandras Kemėšis. Eidavome lankyti. Namuose lankydavosi šviesuolis klebonas, vėliau prelatas Kazimieras Dulksnys.
Kai buvau trejų su puse metų, senelį laidojo. Iš atminties neišblės iškilmės: iš namo išneša karstą, žingsniuoju būryje žmonių, gatvė – tarsi apverstas akmenimis grįstas kubilas… Toliau sekė klausimas: kodėl visi sustojo prie Raudonosios bažnyčios šventoriaus vartų, tačiau mama nei tėtė nežengė toliau? Atsakymą supratau gerokai vėliau: buvo 1948-ieji, mama – vaistinės vedėja, tėtė aktorius, režisierius…
Antras atsiminimas. Šilta, gera, jauku, spragsi baigiama kurenti krosnis. Klojamos lovos. Dabar mama skaitys knygeles – dažniausiai Haufo, Brolių Grimų, Anderseno pasakas – pagal pageidavimą, tereikia pasakyti knygos puslapį. Po jų – desertas: „Ir kartą buvo mažas vaikas… Mamyte, pirk man žirgelį…“ – dainos melodija dar skamba ir mieguose dingstant teksto eilutėms…
Trečias atsiminimas. Su babūne Marija Magdalena Kemėšiene einame į koncertą. Juodu, sunkiai krintančio šilko švarku, ištaigingai pasipuošusi: teatre koncertuos kažkokia akla dainininkė ir jos senas pažįstamas iš Liepojos laikų Balys Dvarionas. Vėliau apie koncertus pokario Panevėžyje su pianistu Baliu Dvarionu man pasakojo Beatričė Grincevičiūtė.
O kur teatro spektakliai vaikams, buvimas scenoje, muzikavimas su babūne, pirmos jos, vokiškos virtuvės žinovės, maisto gaminimo pamokos! O mokykla, mokytojai!.. Labai laukdavau Rugsėjo pirmosios. Visus vadovėlius jau būdavau perskaičiusi. Kruopščiai, kaip ir sąsiuvinius, aplenkdavau ir mokydavausi atmintinai juose spausdintus eilėraščius.
– O kaip šeima šventė Velykas ir Kalėdas?
– Šventėms virtuvėje būdavo pradedama ruoštis labai iš anksto. Visi namai pakvipdavo kepamais kelių rūšių sausainiais, kurie medinėse dėželėse laukdavo švenčių. Panevėžys – ne sostinė: už tvoros kaimynė kepdavo ir parduodavo kaimišką duoną, pieną atsinešdavome iš gretimos gatvelės, sviestą, sūrius, dešras, mėsą atveždavo valstiečių šeima.
Kelis dalykus ruošė visa šeima. Prieš Šv. Kalėdas – kūčiukus su aguonomis, o prieš Šv. Velykas – dažė kiaušinius. Aktyviai įsijungdavo tėtė, Kauno keramikos mokyklos absolventas, visą gyvenimą piešęs, lipdęs. Greta visokių išmonių žinomiausi buvo svogūnų lukštais dažyti kiaušiniai.
Kūčių vakaras. Visi laukiame Kalėdų senelio ir tėtės, kuris su visu teatro kolektyvu nervindavosi privalomame išplėstiniame partiniame susirinkime. Mes, vaikai, jau knapsime, paruoštą koncertinę programą kelis kartus pakartojome… Galų gale! Bet kurgi tėtė vėl išnyko? Juk jau Kalėdų senelis beldžiasi! Visi apgailestaujame, gauname dovanų, žaidžiame, Kalėdų senelis išeina… Ir tėtė grįžta. Jam pasakojame įspūdžius. O jis slepia ką tik nusiimtą Senelio barzdą ir dideles pirštines…
Velykų džiaugsmas – nuostabus varpų skambėjimas, pirmais pavasario gėlių darželio žiedais ir rūtomis barstomi Prisikėlimo takai. Atviri namo kiemo varteliai visą dieną judantiems svečiams.
– Gal kas kaip priesakas lydi iš tėvų namų?
– Namuose buvo kalbama įvairiomis kalbomis. Lenkuodavo gretimi kaimynai, vokiškai plepėdavo babūnė su savo drauge Frau Svirskiene, rusiškai namiškiai apsitardavo, „kad vaikai nesuprastų“ ir t.t. Lietuvis, žydas, rusas, lenkas, vokietis – visi vienodai gerbtini. Vargšas – svarbesnis, nes jam reikia pagalbos. Namuose visada gyveno tai vienas tėvų brolis, tai kitas, tai pažįstamo giminaitė, tai dar kažkas. Visa ko matas – darbštumas.
– O kaip pasirinkote muzikės specialybę?
– Namuose švenčių metu šeimos draugai mėgo dainuoti. Skambėjo liaudies dainos, o babūnė mėgo prie pianino su manimi, vos skaitančia natas, pamuzikuoti ansamblį keturiomis rankomis. Kažkodėl pradžia buvo smuikuojant. Tačiau išgąsdino nekokybišku mokinišku garsu. Ne, smuikas čirškia, girgžda, ne, negrosiu. Atvažiavęs į Panevėžį puikus mokytojas pianistas Antanas Končius man atvėrė pirmuosius fortepijono meno puslapius. Jau Vilniuje, Meno mokykloje, kelrode muzikos pasaulyje tapo mokytoja, profesorė Olga Šteinberg ir filharmonijos, Operos ir baleto teatro salės. Jos man, trylikametei, pakeitė namus. Kiek daug teko išgirsti! Visada savo raiškos galia labiausiai žavėjo simfoninis orkestras, dirigentai, gebėję ne veiksmingai mosuoti, bet kurti įtaigų, kaskart naują garsinį jausminį pasaulį.
– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo žurnalistika?
– Namuose buvo didelė biblioteka, mama, mėgo rašyti, jos eilėraščiai buvo spausdinami. Išėjusi į pensiją ji net pradėjo dirbti „Panevėžio tiesos“ redakcijoje, bendravo su Vilniaus žurnalistėmis. Nuo mokyklos laikų tarp mano gaidų visada buvo ir savaitraštis „Literatūra ir menas“. Jau studijuojant Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos Muzikos ir teatro akademija, LMTA) rašyti skatino Muzikos literatūrą dėstęs profesorius Juozas Gaudrimas, redagavau (pakaitomis su Giedriumi Kuprevičiumi) konservatorijos sienlaikraštį. Tačiau tėtei anksti mirus, teko studijuoti ir dirbti, padėti išlaikyti studijuoti pradėjusį brolį.
Pirmą nedrąsią mintį apie jaunų muzikų koncertą Vilniuje 1964 metais nunešiau į „Tiesos“ kultūros skyrių. 1966 metais pasirodė man reikšmingi, kuklūs, tarsi užprogramavę būsimas kryptis žurnalistikoje straipsneliai: komentarai apie šiuolaikinės muzikos šventę „Varšuvos ruduo“, straipsnis, prisilietęs prie Panevėžio muzikinės kultūros istorijos (apie muziką Kazimierą Jovaišą), ir kiti, pabrėžę muzikinio švietimo, muzikos kritikos problemas.
– Gal galite įvardinti, kokie buvo svarbiausi Jūsų metai ir darbai žurnalistikoje?
– Tikriausiai pati pradžia, pasiryžimo metai, bendradarbiavimo su „Literatūra ir menu“ (vyr. redaktoriai A. Drilinga, A. Šlepikas, G. Bleizgys, K. Platelis) metai. Buvo laikas, kai kone kas savaitę savo pavarde ir slapyvardžiu parašydavau po laikraščio puslapį, vasaros metu – po du puslapius teksto. Kultūros paveldo departamento iniciatyva su žurnalistų grupėmis lankėmės visuose paveldo vietovėse Lietuvoje, atspausdinta daug reportažų, pokalbių ir kt. Labai svarbūs, įdomūs metai buvo rengiant ir vedant televizijos laidas, ypač muzikinį žurnalą „Tonika“.
Įdomi patirtis buvo jau laisvoje Lietuvoje kuriant videožurnalus Lietuvos Seime. Mūsų „Seimo kronikos“ buvo atsikuriančios Lietuvos istorijos fragmentai. Kai kurių žmonių ne tik politikoje, bet ir žemėje nebėra, tačiau jų mintys, ketinimai įamžinti. Pavyzdžiui, pirmasis Pasaulio lietuvių forumas Vilniuje, Signatarų namų restauravimo kolizijos, Lenkijos ir Lietuvos asamblėjos kūrimas, Lietuvos ir Ukrainos prezidentų susitikimai Vilniuje, Ukrainos ambasados atidarymas ir kita.
Sunku įvertinti susiklosčiusių galimybių tęsti veiklą paskutiniuoju penkmečiu reikšmę sau… Manau, kad per mažai rašome svarbiais kultūros politikos klausimais. Aišku, tenka apgailėti, kad kultūros naujienos išnyko iš svarbiausių dienraščių puslapių. O problemų tikrai daug. Internetiniai portalai tarsi „aptarnauja“ tam tikras skaitytojų grupes. Vis siekiama numarinti rajoninius „storuosius žurnalus“, kuriuos leidžia pasišventę žmonės, surenka daug kraštotyrinės medžiagos, skatina kurti vietinius literatus, išjudina mokytojus, bibliotekininkus.
– Esate pavyzdys, kad žiniasklaidoje labai pritinka įvairių specialybių atstovai…
– Čia susiduriame su esmine – specializacijos ir turinio žurnalistikoje problema. Rašiau pagal savo specialybę, gal tik iš didelio bado rašyčiau apie mašinų ūkį. Aš šios sferos nepažįstu, neturiu gebėjimų, tai nebūtų profesionalu. Manau, dabar viena iš esminių bėdų, kad žurnalistai mažai specializuojasi. Kaip dažnai tenka girdėti radijo laidose: dvi kūmutės plepa apie viską – nuteisia, išteisina, apvagina, menininkus padaro kaip visose pasaulio operose dainuojančius, pasaulyje labai žinomus. O kokiais požymiais remiantis? Atkreipiu dėmesį, kad dažniausiai žurnalistai nežino kultūros esmės ir vieninteliu jos turinio bruožu tampa menas. Vis dėlto, anaiptol…
– O kokiais požymiais remiantis atrenkate būsimus veikėjus? Turite išskirtinių požymių ar tiesiog norite pagerbti savo gyvenimo kelyje sutiktus iškiliausius žmones?
– Monografijos rašytos pačių veikėjų arba jų artimųjų prašymu. Kultūros periodika turi savo pageidavimų. Daug rašau ir koncertų, spektaklių recenzijų. Tai – savitas meninės kritikos žanras. Esė apie žmogų visada įdomu, nes kiekvienas veikėjas ypatingas, įsigilini, kaip į įdomiausią romaną. Pati stengiuosi pamatyti pamirštus, kuklius žmones. Juk kiekvienas žemėje paliekame vienokius ar kitokius pėdsakus. Visada stengiuosi pamatyti savo gimtojo Panevėžio žmones. Ir dabar pradėta maketuoti jiems skirta knyga.
– Šis darbas – rašymas, filmų kūrimas – turbūt ne tik kūrybinis, jame daug rengimo klausimų. Kaip juos sprendžiate?
– Svarbu viską numatyti, atlikti, neapsileisti ir neiškristi iš darbo ritmo. Šiandien rengimo darbas – saldainiukas. Kiek pagalbininkų: mobilus telefonas, internetas, spausdinimo technika, paslaugūs archyvų darbuotojai.
– O kaip vertinate šiandienos žiniasklaidą?
– Jau kalbėjau apie turinį ir gebėjimus. Labai dažnai akis bado turinio lėkštumas ir gebėjimų stygius. Jeigu diplomuotas žurnalistas kirčiuoja Čechõvas, baleto „Giselle“ [skaityti – Žizel] pavadinimą radijo laidoje perskaito Gizelė, akivaizdu – negerai, proto, kultūros pažinimo spragos milžiniškos. Žaviuosi žurnalistais, kurie metų metus sėkmingai šias spragas lopo, raštingai pradeda vertinti meno kūrybą. Tačiau reikėtų paminėti technologijos dalykus. Ta žurnalistikos dalis tikrai atrodo geriau nei bet kada anksčiau: vis daugiau jaunų žmonių moka dvi užsienio kalbas, valdo multimediją, visokias ryšių sistemas ir kt. O turinys? O kalbos kultūra, pagarbos žmogui, tautai ir savo valstybei ugdymas? Juk yra radijo laidų, kuriose girdi tik angliškus terminus, kūrinių pavadinimus. Gal verta prisiminti ir Vincą Kudirką, kuris rašė: „Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba“.
– Paminėjote žiniasklaidos turinio lėkštumą ir žurnalistų gebėjimų stygių. Kaip manote, ar tai susiję su prastu jų parengimu, ar apskritai visuomenės lėkštėjimu, etiškumo nuvertinimu?
– Dėstytojas turėtų būti sektinu pavyzdžiu (tokių tikrai yra Vilniaus universitete), pateikti daug medžiagos. Tačiau joks dėstytojas nesudės žinių į kito smegenis. Studentas privalo studijuoti, pats gilintis į aptartas temas, skaityti, matyti, girdėti, analizuoti ir… pasitikrinti diskutuojant. Juk studentai gyvena visuomenėje, kuri juos veikia kaip objektus, ir yra subjektai, nuo kurių priklausys ateities žmonijos likimas. Dirbtiniam protui sparčiai žengiančiam į mūsų pasaulį, pagrindinis dalykas būtų pažinti visuomenę, suvokti vertybių svarbą ir jų reikšmę žmogui. Žemas vertybes išpažįstantis žmogus gali prikurti tokių padarų, kurie galės vadovautis požiūriu: „naikink kitą, kitokį“. Siekti pažinti žmogų, analizuoti jo gyvenimo visuomenėje prasmę, išmokti tai vertinti žurnalistams būtina.
Pasaulio visuomenės nėra vienalytės. Ir Lietuvoje yra daug šviesių, giliai mąstančių žmonių, reikia juos pamatyti ir teigiamus pavyzdžius skatinti.
– Regis visuomenės lėkštėjimas – daugelyje šalių vykstantis dalykas. Kaip manote, kokios to priežastys?
– Globalus pasaulis platina lengvai pasiekiamas raiškas, greitai darančias įtaką žmogaus pojūčiams. Religijos seniai suprato, kaip svarbu rasti būdų paliesti visus žmogaus pojūčius vienu metu (bažnyčios vaizdas, giesmės, smilkalų kvapas ir kt.). Dabar tai atlieka naujosios technologijos, medijos. Žmogus pasiduoda greitam poveikiui. Didelė išmintis, gilus menas reikalauja laiko, mąstymo pastangų, susikaupimo. O žmogus nori visko daug, greitai ir dabar. Tačiau jeigu Vokietijoje vaikus ugdo suvokti sudėtingus dalykus, menus, literatūrą, tai Lietuva jaunimą apleido. Baisu yra, kad mokyklose dažnai literatūros, pilietinio ugdymo pamokos nepilnavertiškos, neperskaitytų knygų kalnai, be meninės kūrybos, nedainuojantys vaikai auga labai riboto mąstymo, „beklausiai“. Net „Ant kalno mūrai“ sporto varžybose jau tik skanduojama…
– Koronavirusas ir karantinas labai sujaukė Jūsų gyvenimo ritmą, planus?
– Karantinas sulėtino gyvenimą. Buvo gerokai mažiau blaškymosi, lakstymo po koncertus ir recenzijų po jų bei panašių dalykų. Galėjau ramiai nuo ryto sėsti dirbti – tęsti turimą įdirbį, baigti pradėtus darbus. Gimė ir naujų idėjų…
– Galima išsamiau?
– Baigiu knygą apie panevėžiečių klubą.
– O kaip Jums atrodo, kodėl žmogui svarbu nenutraukti ryšių su savo gimtine ir kraštiečiais, domėtis jais?
– Koks medis išauga be šaknų?
– Rugsėjis Jums turėtų būti išskirtinis metų laikas, tiesa?
– Man tai – didelė šventė, tarsi metų pradžia. Gyvenimą planuoju nuo rugsėjo.
– Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus jaustųsi prasmingai gyvenąs?
– Kad vaikams parodytų kelią į gyvenimą, kad jie mylėtų žmones, nebambėdami džiaugtųsi gyveną, mokytųsi visur ir visada. Ir kad paliktų prasmingų darbų pluoštelį.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu prasmingų darbų.
Su Vinco Kudirkos apdovanojimo laimėtoja Rita Aleknaitė-Bieliauskienė kalbėjosi Daiva Červokienė.
„XXI amžius“.
