G. Aleknonis. Beširdystės mada

Laimingos tautos, kurioms nereikia didvyrių. Tačiau net ir laimingiausi žmonės turi savo didvyrių. Pabandę suprasti, kas ir kodėl vienu ar kitu metu tapo didvyriais, ir pamatę, kaip jie gerbiami, galime nesunkiai nustatyti tautos dvasinę sveikatą.

Ne veltui „juodųjų technologijų meistrai“ pataria: visų pirma atimkite iš žmonių dvasinius ramsčius, suniekinkite jų gerbiamus didvyrius. Ir jeigu tai sugebėsite padarysite jų pačių rankomis, su tokiais žmonėmis jau bus galima daryti bet ką.

Mažai kas abejoja, jog Mindaugas, pirmasis ir vienintelis mūsų karalius, yra Lietuvos didvyris. Dabar jis išgyvena didžiausius savo garbės laikus. Viduramžių Lietuvos galybės metais Mindaugą retai kas prisimindavo, nes valdė kita, Gediminaičių, dinastija. Smetonos laikų Lietuva stiprybės sėmėsi iš Vytauto Didžiojo, o mūsų atkurtosios valstybės didvyriu tapo Mindaugas. Tarpukariu rugsėjį švęstą Vytauto Didžiojo (taip ir neįvykusio) karūnavimo ir Padėkos dieną pakeitėme Mindauginėmis – nauja valstybės švente.

Kodėl taip atsitiko? Istorikai panoro įstatymais įtvirtinti savo įstabius atradimus? Politikos strategai sumanė, kad reikėtų pamiršti su Vytautu Didžiuoju taip glaudžiai siejamą varžymosi su lenkais naratyvą? O gal Mindaugo didybės atgimimo ištakų derėtų ieškoti sovietų okupacijos tamsoje, kai istorijos vadovėliai mokė, jog Žalgirio mūšį laimėjo Smolensko pulkai, o sovietų kariai Pabaltijui teikė internacionalinę pagalbą… Tokiame slogiame kontekste iš visų buvusių Lietuvos valdovų Mindaugas okupantui galėjo atrodyti mažiausia blogybė. Šiaip ar taip, jo karių būriai nestovėjo prie Maskvos vartų, o Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės buvo galima bandyti interpretuoti kaip konfliktą su klastingais Vakarais ar religijos atsisakymą apskritai. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą išmoninga komunistų propaganda bandė balta paversti juoda.

Tačiau okupacijos metais brendo ir žmogiška šiandieninė Mindaugo samprata, kuriai pamatą padėjo prieš pusę šimtmečio parašyta Justino Marcinkevičiaus drama ir jos interpretacijos teatre. Pamenu paskutinę „Mindaugo“ sceną Klaipėdos teatre. Po karalių vaidinusio Vytauto Paukštės monologo, kuris buvo lyg malda Lietuvai, scenoje nusileisdavo didžiulis veidrodis, kuriame publika su nuostaba išvysdavo save. Įspūdis buvo toks, kad plojimai prasidėdavo po ilgesnės pauzės.

Deja, tokią spektaklio pabaigą matė nedaug žiūrovų. Po gastrolių Vilniuje teatrui teko atsisakyti pirminio sumanymo. Viešai tebuvo pasakyta, kad nesaugu didžiulius veidrodžius vežti į gastroles, o pašnibždom kalbėta, kad metafora nepatiko kultūros ministrui. Gal jam pasidarė baisu pagalvojus, kad komunistų ideologų išsvajota „tarybine liaudimi“ turėjęs būti spektaklio žiūrovas pasijus garbingą istoriją turinčios tautos dalimi.

„Mindaugas“ pradėjo kurti ir sovietų okupacijos metų herojų Justiną Marcinkevičių. Tiesą sakant, poetas niekada nesiekė tapti didvyriu. Jis buvo savas ir paprastas, reiklus sau ir be galo darbštus, subrendęs laikėsi atokiau nuo kūrybinės bohemos, buvo ištikimas šiandien tokioms nemadingoms tradicinėms vertybėms.

Tikrąja dvasine atrama poetas tapo Atgimimo laikais, kai paaiškėjo, jog gūdžiais okupacijos metais jo sukurtų eilių nereikia perrašinėti, kad jas galima dainuoti ar giedoti, kaip kadaise Maironį. Nuostabu, kad pro akylą cenzūrą viešumon prasispraudusi poezija galėjo teigti brangias visuomenines bei tautines idėjas. Justino Marcinkevičiaus kūryba ir jo ori visuomeninė laikysena daugybei žmonių padėjo įveikti sudėtingą sąmonės virsmą, savaip pajausti, suprasti bei pateisinti okupacijos metų nuopuolį ir Atgimimo prisikėlimą. Poetas tapo moraliniu didvyriu, kuriuo ne vienas politikas ar partija būtų su džiaugsmu pasinaudoję. Kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas, jeigu poetas būtų kandidatavęs į prezidentus ir (tikriausiai) išrinktas? Ar jis galėjo tapti tautą vienijančia asmenybe? Justino Marcinkevičiaus pasirinkimas buvo kitas – poetai turi rašyti eiles.

Ar pasukęs į politiką Justinas Marcinkevičius būtų visiškai išvengęs didžiulio purvo srauto, kuris nuolat pilamas ant politinių konkurentų galvų? Šiandien piktavalių taikiniu jau tapo poeto atminimas. Ne viena knyga ar straipsnis ne tik imasi kritiškai vertinti Justino Marcinkevičiaus kūrybinį palikimą ir asmenybę, bet ištraukia juos iš konteksto, prideda dozę paskalų ir laukia apdovanojimų už esą naujovišką požiūrį į praeities veikėjus. Kas tai – ilgai slėpta pagieža, kerštas, beširdystės mada, o gal tik noras išgarsėti niekinant autoritetą? Visuomenės erzinimas atsiperka knygų tiražais. Vargu ar dera abejoti kritinio požiūrio į praeitį svarba. Tačiau kritinis vertinimas prasmingas tik tuomet, kai yra grindžiamas pagarba.

Į šiandieninį piktdžiugišką Justino Marcinkevičiaus tariamą nuvainikavimą vertėtų pažvelgti mūsų santykio su tautos praeitimi ir jos didvyriais kontekste. Ar tai neprimena bandymų įsukti mankurtišką tylos spiralę? Nedidelė saujelė garsiai šaukia, dauguma nemato reikalo jai prieštarauti. Nes tai būtų nemodernu. Taip birželio sukilimo dalyviai tampa kolaborantais, partizanai laisvės kovotojai – plėšikais… Sovietų okupacijos metais pavyzdį rodę disidentai prisimenami tik tuomet, kai numiršta, nes buvusių disidentų nuomonė tokia pat aštri ir kritiška kaip ir anuomet, o viešai išsakytas žodis skamba ne mažiau pavojingai. Kas lieka iš visos skaudžios, bet didvyriškos dvidešimtojo amžiaus Lietuvos istorijos, jei moderniam europiniam naratyvui įtarimų kelia net nuosaikus, pro sovietų cenzūros užtvaras prasibrovęs Justino Marcinkevičiaus puoselėtas tautiškumas. O gal toks tautą iš letargo pažadinęs ir į Europą grąžinęs tautiškumas iš tiesų nesuderinamas su moderniu liberalizmu, prie kurio lengvai prisitaiko tik tie, kurie ir okupacijos metais „dirbo Lietuvai“?

Labai norėtųsi klysti ir tikėti, kad šiandien įsibėgėjęs Lietuvos praeities murzinimas tėra paikas kone prieš šimtą metų Kauno – anuometės laikinosios sostinės – padangę mėginusio sudrebinti keturvėjininkų sąjūdžio atspindys. Jaunatviško maksimalizmo kupini audronašos tuomet skubėjo laidoti visus autoritetus, ir tik paskui atitokę suprato, kaip klaidinančiai skambėjo jų programinis šūkis: „Labanakt, Maironi!“

Šiandienos Lietuvoje praeities niekinimas jau nėra vien jaunatviškas šėlsmas. Šalyje, „kur miega kapuos didvyriai“, autoritetų dergimas tapo profesija, o gal ir pelningu verslu.