Rugpjūčio 16 d. Valdovų rūmų muziejuje, veikia paroda „Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“, pristatanti gausią valdovų ir didikų portretų galeriją.
Nors pirmųjų Lietuvos valdovų tikrųjų veidų šiandien negalime pamatyti, jų įvaizdžiai išliko vėlesnių epochų portretuose.
Žvelgdami į Vytauto Didžiojo ar kitų ankstyvųjų Lietuvos valdovų portretus vadovėliuose ir muziejų salėse, retai pagalvojame, kad matome daug vėlesnių amžių dailininkų vaizduotės ir papročio kūrinius.
Autentiškų XIV–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų portretų iki mūsų dienų beveik nėra išlikę. Tačiau pagrindinė priežastis – ne tik gaisrai ar prarasti archyvai.
Dailės istorikė prof. dr. Giedrė Mickūnaitė atskleidžia, kad XIV–XV a. visuomenėje individualaus, tikroviško portreto tiesiog nebuvo. Šiandien tikimės, kad portretas perteiks žmogaus išvaizdą – veido bruožus, amžių ar charakterį. Tačiau viduramžiais vaizdas atliko visai kitą funkciją.
Pasak prof. dr. G. Mickūnaitės, šis viduramžiškas „veidrodis“ visiškai neatspindėjo realaus žmogaus bruožų – jis rodė tai, koks valdovas turėtų būti. Tai buvo lūkesčių ir vertybių projekcija, vaizdinė apibrėžtis, įkūnijanti pačią valdžios, galios bei statuso sumanymą.
Vis dėlto tai nereiškia, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto atvaizdų apskritai nebuvo sukurta. Žinoma, kad Trakų pilyje ir Trakų bažnyčioje būta Vytauto laikų sieninės (bizantinio stiliaus) tapybos.
Tačiau bizantiškame paprotyje figūros tapatybė egzistavo tik tuomet, jei šalia būdavo įrašytas jos vardas – be užrašo joks atvaizdas negalėjo būti priskirtas konkrečiam asmeniui.
Nors Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila pradėjo kaldinti monetas su valdovo portretu, Vytautas šio papročio neperėmė. Vietoj savo veido jis ir toliau naudojo Gediminaičių stulpus – dinastijos ženklą. Lietuviškose monetose valdovo portretas nuosekliai ėmė rastis tik Renesanso epochoje, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto laikais.
Tai, ką šiandien atpažįstame kaip „Vytauto portretą“, pavyzdžiui, Vilniaus katedroje esantį paveikslą, kuriame jis pavaizduotas kaip šarvuotas karys prie karinės palapinės, yra XVII a. kūrinys. Tai XVII a. susiformavusi ikonografija, apibendrinusi tai, kaip per kelis šimtmečius buvo suvokiamas Vytautas – narsus, kovingas ir stiprus valdovas.
Šis ir kiti vėlesni atvaizdai yra teisingi ne dėl istorinio ar fizinio tikslumo, o dėl to, kad jie apibendrina per šimtmečius susiformavusią valdovo legendą.
Paradoksalu, tačiau apie Vytauto išvaizdą daugiau sužinome ne iš paveikslų, o iš rašytinių šaltinių. Kai kuriuose šaltiniuose jis apibūdinamas kaip nedidelio ūgio, be barzdos, ilgais, pečius siekiančiais plaukais ir net moteriškų veido bruožų, o jo kūnas – kaip asimetriškas (dešinioji ranka gerokai ilgesnė už kairiąją).
Viduramžiais buvo tikima, kad valdovo kūnas simbolizuoja valstybę. Bet kokie ryškūs kūno trūkumai galėjo būti suvokiami kaip valstybės silpnumo ženklas. Būtent dėl to daugelyje Europos kraštų valdovai, turėję akivaizdžių fizinių negalių ar traumų, oficialiuose portretuose buvo vaizduojami idealizuotai.
Tai, kad rašytiniuose šaltiniuose išliko informacijos apie Vytauto kūno asimetriją, prof. dr. G. Mickūnaitės teigimu, iki šiol yra viena mįslingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos detalių.
Nors pirmųjų Lietuvos valdovų tikrųjų veidų šiandien negalime pamatyti, jų įvaizdžiai išliko vėlesnių epochų portretuose. Iki rugpjūčio 16 d. Valdovų rūmų muziejuje veikia paroda „Sugrįžtantis paveldas. 2018–2025 m. įsigyti tapybos darbai“, pristatanti gausią valdovų ir didikų portretų galeriją.
O Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos Vytautienės atvaizdus, sukurtus XV–XVI a. sandūroje, galima apžiūrėti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje, II maršrute. Imaginacinis (įsivaizduojamas) atvaizdas yra įtrauktas į dokumentinio paveldo vertybių programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą.
Plačiau apie valdovų portretus, jų simboliką ir įvaizdžio kūrimą – diskusijos „Valdžia ir įvaizdis: epochų atspindžiai Lietuvos valdovų ir didikų portretuose“ vaizdo įraše.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
