Kiekviena tauta, turinti savo valstybę ir esanti jos verta, prisimena ir pagerbia savo didvyrius, tą valstybę ir tautą sunkiais momentais gynusius ir save už ją paaukojusius. Be tokių žmonių nei tautų, nei valstybių nebūna, nes jos tiesiog neišlieka.
Net ir žūdami kovoje prieš stipresnįjį jie dovanoja kitiems galimybę būti, nes nugalėtojams reikia ne lavonų, o paklusnumo ir žūstantieji už laisvę suteikia nugalėtiesiems galimybę išlikti ir ateities viltį. Ir visi didvyriai žūsta karuose, kurie visada ir iš visų pusių būna žiaurūs ir negailestingi.
Visos išdidžios ir save gerbiančios tautos prisimena savo didvyrius tokius, kokie jie buvo, atmena jų drąsą, nuopelnus tautai ir auką. Ir nekuria pasakų apie angelus su sparneliais, kurių nei karuose, nei taikos metu pasaulio istorijoje niekada nebuvo, nėra ir nebus.
Nei viena išdidi ir save gerbianti tauta neleidžia pažeminti savo didvyrių atminimo. Nei saviesiems, tą darantiems už apgailėtinus politinės įtakos grašius. Nei veidmainiškai teisingumo reikalaujantiems svetimiesiems, nesugebantiems pasmerkti savųjų tikrų, o ne menamų žudikų.
Ne tikslas pateisina priemones, o priemonės parodo tikrąjį tikslą. Purvinais ir melagingais būdais padarytų gerų darbų nebūna, tą suprato ir žmonių akių bijojo net totalitarinės žmogėdrų valstybės, kurios žmones suiminėdavo ir išveždavo naktimis, kad niekas to nepamatytų.
Tai ne generolo Vėtros atminimą suėmė ir išvežė auštant. Išvežė mūsų savigarbą, namų saugumo jausmą, pasitikėjimą savo valstybe, tiesos ir šviesos viltį. Atrodo, nieko neįvyko, kregždės čirpsi ir troleibusai prašlama taip pat, bet valstybės neliko.
Liko tik butaforija, vis keičiamos kartono dekoracijos ir už virvučių tampomos modernios lėlės. Tauta, šimtais tūkstančių dalyvaujanti alaus ir myžimo šventėje, iš kurių nenorinčių nesikišti susirinktų gal šimtas. Ir džiaugsmas savuosius nugalėjusių akyse.
Šeima miršta tada, kada anūkai ima šlapintis ant senelių kapo. Kada nelieka pasitikėjimo ir įsivyrauja melas, tampantis patogiu įsitikinimu. Kada miela, sava komforto zonos smarvė ir vergo sielos ramybė priverčia verčiau patylėti.
Taip, eilinis išbandymas. Istorija kiekvienam žmogui, tautai ir valstybei siunčia išbandymus, kuriuos pastebi tik įvykiams atsitikus. Ar dar esam gyvi ir verti buvimo, ar čia, savo Žemėje esame tik nuolankūs baudžiauninkai? Artėja metas pažvelgti į veidrodį, vyrai.
Pirmiausiai noriu pasakyti,kad atjungimas komentarų tekstui kažkokio Jasaičio pastebėjau kai kuriuos
tikrai diletantiškus išvedžiojimus.O kad išjungta galimybė komentarams šiame tekste – tai nepagarba
skaitytojams ir valstybės piliečiams.Amen.
Dėl teksto Al.Rusteikos galiu pasakyti tiek – esate ,autoriau,nuostabus žmogus.Žmonės ,kurie yra pasirengę paaukoti dėl Tėvynės net savo gyvybes yra tikri didvyriai ir jie neturi būti pamiršti,apie juos
turėtų žinoti auganti karta.Jų garbę privalome apginti mes visi,kurie dar esame gyvi šioje žemėje.O
išvytieji iš Rusijos dar XVIII-XIX a.a. ir ten atvykę dar XIII-XIV a.a. išvytieji iš Ispanijos turi galų gale pasiekti jiems po 1945 m. karo sukurta valstybė.
Visa, kas vyksta, turi dar vieną tikslą – paralyžiuoti, sutrikdyti jaunimą, jo pareigos ginti Tėvynę jausmą.
Kaip jam žinoti, ar VERTA ginti Tėvynę – juk jų anūkai gali pareikšti „Traukitės šalin, praeities šešėliai!”, paskelbti pasauliui, jog jie kilę iš nusikaltėlių, jog jų seneliai buvo nusikaltėliai! Jog seneliai neturėjo teisės ginti savo šalį, jog privalėjo iš karto nuolankiai pasitikti „svečius”, pavaišinti juos savo žeme ir savo tauta, atiduoti šalies vartų raktus ir leisti čia likti, kad ir kol pačios tautos nė pėdsako neliks.
Orvelo fantazija iki tiek netraukė. Jo „Gyvulių ūkis” – tik abėcėlė pirmokėliams… Ateities Orvelo „ūkius” valdančių personažų vardai bus šimašiai, ivaškevičiai ir pan. tolerantiški tautos savinaikos puoselėtojai…
Tai jau taip, gerb. Žemyna… Manau, čia būtų tinkama paminėti vieno Stalino “saulės” atvežimo į Lietuvą anūko, kuris dabar yra suimtas už šnipinėjimą Rusijos naudai, pareiškimą, kad sausio 13-tą savi šaudė į savus… Vargas, tau Jeruzale, ir tavo vaikams!
O aš įtaresnė už Tamstą, todėl nuo pats pradžių šaukiau, jog negalima ignoruoti tai sakančius, ramintis, jog jie esą šmeižikai.
Patikrini, įsitikini ir tada gali būti ramus – tai tik šmeižtas, ir tarp mūsų tikrai nesisukioja joks „savas” užsakymų vykdytojas, kuris dar nežinia ko pridirbs (juk per 30 m. tiek neišaiškintų žmogžudysčių, sprogdinimų ir pan. įvykdyta!).
Šio anūko atveju manau: net piktybiško melo atveju, jame TURI būti ir tiesos! Teiginys „Savi į savus” gali būti keleriopai suprantamas (sąjūdietis, lietuvis, LT gyventojas), tad tuo ir pasinaudota. Jei snaiperis buvo, jis galėjo būti čia registruotas ir gyvenantis kolonistas. Kodėl neapsimetus kvaileliu ir nesumelavus, jog jis „savas”? Bet svarbiausia – paso nuotrauka su registracijos spaudu paliudytų, jog ne ruso tankai kalti, jog tikrai „savas” šaudė į savus – „litofcas, Vilniaus žitelius”, dirbantis N. fabrike (arba alkoholiku šalia gastronomo). O taikūs RU tankai tik „saugojo, kad nebūtų pralietas kraujas, kol čia „savi šaudėsi”. Beje, toks „savas” gal net kileriu „dirbo”? Juk tais laikais pastarųjų „verslas” visame sojūze klestėjo!
Ne dėl LT žmonių gerovės čia buvo pristatyta tiek gamyklų bei daugiabučių, o dėl metų metus ešelonais vežtų kolonistų. Čia gyvendami, dirbdami ir budėdami, jie nuolat laikė ranką ant pulso ir mus prižiūrėjo, nekrisdami į akis taip, kaip kariuomenė! O Kremlius prieš Vakarus atrodė kaip rūpestingas tautų tėvas, parūpinantis „išvaduotos respublikos gyventojams” tiek darbo vietų 🙂 Be to, kolonistai pigiau, nei kariuomenė atsieina – jie patys save išlaiko.
Čia atvežtieji (pvz., mūsų namą statė atitarnavę šauktiniai, tiesiai iš kariuomenės atvežti ir čia amato išmokyti vaikų namų auklėtiniai. RU jų nelauktų nei butas, nei taip gerai apmokamas darbas. O čia viskas iš karto! Tokie labai brangino Sojūzą, kuris pasirūpino, kad jiems netektų gyventi Rusios glubinkoje. Todėl jie buvo itin suinteresuoti, kad viskas čia kaip buvę liktų, kad tik jiems netektų Rusion sugrįžti (gal matėte videofilmą „Rajkomo sekretorius” – ten labai aiškiai pasakyta, kodėl jis, našlaitis iš sausakimšos komunalkės, padaręs tokią partinę karjerą, net ir gyvybę už Sojūzą atiduos, kad tik apgintų, ką jam partija davė! Этого я ни за что никому не отдам!)
Taigi, visa tai žinant, kodėl taip užsispyrusiai nesirūpinta pasiaiškinti, ar tikrai ne vietinis, o iš Šiaurės miestelio atvežtas tai darė? Reikėjo tik iš karto prispausti gerai šią žinią skleidusius! Juk tokiuose geopolitiniuose Bermudų trikampiuose, kaip Vilniaus kraštas (ar pasienių vietovės) ir kolonistų, ir kolaborantų. ir plataus profilio meistrų („po sovmestiteljsvu” dar ir kontrabandininkų) visais laikais visur pakakdavo. Nepatikrinęs negali žinoti, ar kartais per kokius rinkimus pats už tą snaiperį nebalsuoji – ar į vietos valdžią, o gal net į EP…
Čia slypi dar vienas įdomus klausimas. Bet jau nekankinsiu Tamstos.
O gal teisus Respublikos komentaro autorius, kurį Šimašiaus veiksmai ir žodžiai privertė viską naujai permąstyti:
„gal Paleckis teisus, kad savi saude i savus…”
Nesumeluotos TIESOS žodžiai tiesiai į kaktą. PAGARBA!
Ir nuotrauka to, kieno akyse džiaugsmas… savuosius nugalėjus, tai yra, tamsiais paryčiais saviems iš už kampo į nugarą peilį įsmeigus.
Atrodo, kiekvieno gamtos gyvio genuose, galvelėse įskiepyta savaiminis savų gynimas. Tokiems net ypatingai mąstyti nereikia – jie puola savų bei savo teritorijos ginti net patys to suvokti nespėję, automatiškai. Žmogus turi prabangą dar ir savo žiniomis, mintimis, pastangomis praturtinti tą iš gamtos gautą dovaną!
Kas taip sutrikdo kožnam gyvam padarui gamtos įrašytą programą, kad jis ir už priešą pavojingesnis, klastingesnis, neprognozuojamas tampa?
Nuoširdus ačiū autoriui už straipsnį!
Kaip genialiai, nes paprastai, nedviprasmiškai Lietuvos kaimo vyrai susitvarkydavo su kaimui ar parapijai gėdą dariusiais:
pasodindavo ant vežėčiose pakrautos mėšlo krūvos, nuveždavo už kaimo ribų, ir išversdavo visą turinį lauk. Viskas. Čia tau kelias uždarytas – negrįši net duoneliaudamas.
O mūsų valstybėje – net tie, kas turėtų būti už valstybės išdavystę teisiamas, DALYVAUJA RINKIMUOSE, valstybės valdymo procesuose!..
Jei patys tai leidžiame, jei mūsų tautinis bei valstybinis orumas nesistoja piestu, tai ko to siekiantiems nelipti mums ant sprando, nespjaudyti į akis?
Jei nuolat dviprasmiškose situacijose fiksuotas asmuo neįkalinamas, tai jam bent visi keliai į bet kokią valstybės ar savivaldybės tarnybą, į renkamas vietas turi būti amžiams užkirsti! Nes jis – net ir nespėjęs nusikalsti diagnozuotas kaip politiškai bei moraliai pažeidžiamas, visada moraliai pasirengęs būti panaudojamas svetimiems tikslams.
Negali būti mažos (juolab paribio!) valstybės įstatymuose, teisėkuroje su teisėsauga, VSD ir kt. tarnybose tokio aplaidumo, tokių tolerazmų, kokius gali sau leisti ne tik galinga, bet dar ir centre, toli nuo ES sienų įsitaisiusi valstybė! Ir tai būtina įkalti į nuo ilgalaikio išlepimo bukas Centro galvas.
Na ir ką pasakysi? Delfio komentatoriaus primintas faktas:
Rimas B — 28.07.2019 16:37:39
Ypač JAV žydai sveikino, kad Lietuvos valdžia neišdrįso tirti Kaniukų kaimo išžudymo. Mat visai nekaltus viso kaimo gyventojus išžudė žydų partizanai(o gal banditai). Kai buvo pamėginta ištirti (net ne nubausti, o ištirti) JAV ir kitų šalių žydai pakėlė tokių hajų, kad Lietuvos kinkadrebiai net nebandė tirti. Tačiau valdžiažmogiai labai sėkmingai imasi naikinti Lietuvos didvyrių atminimą.
– delfi.lt/news/daily/lithuania/amerikos-zydai-sveikina-vilniaus-sprendimus-atsisakyti-zenklu-noreikai-ir-skirpai.d?id=81842445&com=1
P.S. Kažin, ką pasakytų psichiatrai, patyrinėję Šimašiaus nuotrauką?
Ką pasakytų psichiatrai nežinau, bet plika akim matyti, kad burna neįprastai didelė: reiškia ir noras daug atkąsti sunkiai pažabojamas. O kiek Amerikos žydai duos atsikąsti? Nors kas ten žino…gali likti ir nekandęs…
😂
Labai teisingas straipsnis
” Artėja metas pažvelgti į veidrodį, vyrai.” Tai bent drąsus ir galingas pasakymas. Na, pažvelgiau ir ką ? Ką toliau daryti ? Žvelgti į Šimašiaus foto ?
Teisingas straipsnis, o kaip šįvakar LRT panoramoje diktorė Vitkauskė pakomentavo šį įvykį ….taigi, kas mus valdo.
Kas mus valdo, tai čia ir arkliui aišku. Žydai valdo Ameriką ir visą pasaulį.✡️
Puikus ir taiklus straipsnis.Stiprybės Algimantai. Mes nugalėsime. Ne pirmas kartas, bet drąsos reikia.
A. Rusteika. Artėja metas pažvelgti į veidrodį, vyrai…. Šiandieninio išsivaikščiojusio kaimo mažaraštis kaimo bernas”tautiškai pažvelgęs” dar buvusio kolūkio jiems statytame tėvų name į iš tėvų taip pat paveldėtą dar tarybiniais laikais įsigytą veidrodį su džiaugsmu pamato, kad Lietuva buvo, yra ir bus nuolatos joje gyvenančių didvyrių žemė. Lietuvą ir tautą nuo išnykimo pakeisdami vieni kitus saugojo A. Smetona, Vincas Mickevičius- Kapsukas, Angarietis, Jonas Noreika, Justas Paleckis su Antanu Sniečkumi, Ramanauskas- Vanagas, Marytė Melnikaitė, Čeponis, Aleksonis ir dar daug daug kitų didesnių ir mažesnių didvyrių, budriai nuo išnykimo saugojo ar tebesaugoja išsivaikščiojančią šiandieninę Lietuvą ir tautą Vytautas Lansbergis, Virgilijus Čepaitis, Algirdas Brazauskas, Dalia Grybauskaitė, Linas Linkevičius, Rasa Juknevičienė,Gabrielius Lansbergis ir t.t., o kur dar vieni kitiems prisipažinę ir užsislapstinę 75 metams, tautai šiandiena kol kas nežinomi Lietuvos ir tautos didvyriai….. Taip kad “tikri tautos vyrai” su džiaugsmu šiandiena “tautiškai” žiūri į savus veidrodžius, nes juose mato minias buvusių, esamų ir būsimų tautos didvyrių……, kurie “neleido ir neleis tautai ir Lietuvai išnykti” nei prie carų, nei prie karų, nei prie marų, nei prie tarybinių ir visokių kitokių sojūzų…..
Įdomiai vartaliojosi jos gyvenimas –
Marija Melnikaitė – sovietinė partizanė, Tarybų Sąjungos didvyrė. Lenko J. Melniko nuo Jurbarko ir rusės Antaninos Moisejevnos duktė, Marija Melnikaitė 1937–1941 m. dirbo Rokiškyje, Zarasuose, o 1941–1942 m. – Tiumenėje. 1940 m. tapo VLKJS nare. 1942 m. birželį įstojo į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją. … Vikipedija
Dėl ?lenko J. Melniko.
Pagal pavardės kilmę tėvas – nutautintas UA, nors galėjo ir BY būti.
Tie, kas domisi KGB pateikiamais „įkalčiais” ir pasakojimais apie TSRS karo didvyrius bei nusikaltėlius, rado tą pačią po egzekucijos darytą šios merginos nuotrauką BY, tik ten pristatomą kaip jų didvyrė, jiems pateikiamoje versijoje viskas BY vyko…
Strategija ta pati, kaip ir pateikiant „įkalčius” – nuotraukas su „Lietuvoje” arba „lietuvių” vykdytomis žudynėmis.
Pvz., žurnale pateikiama nuotrauka iš kalėjimo miestelyje, šalia kurio buvo mūsų žemės: kraujo klanuose guli sudarkyti kalinių kūnai, po ja parašas, jog taip sužvėrėję fašistai susidorojo su kaliniais. Tačiau ir mūsiškiai, ir miestelio gyventojai prisimena, kas ir kaip buvo, nes patys braidė tuo krauju, ieškodami savo artimųjų kūnų. Artėjant prie miestelio frontui, bolševikai, prieš pasitraukdami į RU, išžudė kalėjime laikytus „liaudies priešus” ir… nufotografavo (ataskaitai prieš Kremlių bei faktų falsifikacijai?). O sovietmečiu kažkokia proga ta nuotrauka pasirodė žurnale. Giminaitis žiūri, ir negali patikėti… Pats ten braidė, padėdamas kaimynams pasiimti saviškius ir palaidoti. Vokiečiai miestelį pasiekė tik po poros dienų.
nei lenkas, nei ukrainietis, nei gudas, o žemaitis Juozas nuo Jurbarko.
Nereikia kilmėje ieškoti jos gyvensenos paaiškinimo, nes tėvai, atvirkščiai, ją dėl to ir prilupę buvo. Kažkur internete dar galima rasti seną “Lietuvos žinių” straipsnį “Marytė Melnikaitė: didvyrė, kurios nebuvo”.
Internete nebebe, deja. Kiek turėjau išsisaugojusi įdomesnių LŽ str. adresų, rodo arba 404, ar dar ką, o kito žmogaus naujesniu kompiuteriu paieškojau, tai ten LT radijo stotis bei užrašą „Svetainė tvarkoma” rodo.
Kažin, kodėl taip pasielgta? Suprantu, kad privatininkas nutraukė LŽ veiklą. Tačiau kodėl „sudegino archyvus” – niekaip nesuprantu. Juk LŽ ne tiek dabartinių savininkų, kiek savininkės a.a. vyro nuopelnas.
—————-
Ne, nepriskiriu jos likimo tautybei, manyje tik kilo filologinis maištas dėl klaidingo pavardės priskyrimo ne tai tautai.
Lietuvoje be galo daug ne tik iš UA ir BY, ne tik iš Europos, bet ir iš arabų, iš Rytų kraštų kilusių žmonių, kurie jau gal kelis šimtmečius laiko save lietuviais, vadinasi baltiškais vardais, tačiau pavardės rodo, iš katrų žemių jie čia atkeliavo. O kitų – veido bruožai.
Iš ”veidrodžio” žvelgia išsišiepęs ciniškas mūsų atskilusios visuomenės šešėlis.
…anūkė pasakė – jis nemėgo žydų…..
O kas juos mėgsta? Per prievartą (suktumus, apgaulę, aferas, savanaudiškumą….) mielas nebūsi.
Bet nuo kada tai nuodemė? Mes juk meldžiames žydui Jėzui. Bažnyčia per visas mišias tik ir mini žydų vardus. Bet jiems vis maža, nes MES vis dar pamename ir savųjų vardus. Tam ir reikalingi šimašiai….Tik nesupratau…KO TYLI ŠAULIŲ SĄJUNGA?
Šitą straipsnį ALKUI reikėtų dar kartą perspausdinti – jis to vertas – nes kažkodėl apie jį plačiau nebuvo girdėti. Ir aš perskaičiau tik šiandien. Labai gerai, kad komentarų neištrynėte. Žmonės gali pamąstyti ,,,