Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus, kurio balsas lyginamas su garsiojo Placido Domingo balsu, jau laukia „Auksinių scenos kryžių“ iškilmių. Šiemet jis atrinktas apdovanojimui už Herkaus Manto vaidmenį Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“.
Tai ne pirmoji klaipėdiečio solisto pelnyta „Auksinių scenos kryžių“ nominacija: lygiai prieš 10 metų tokiam pačiam apdovanojimui Mindaugas Rojus buvo atrinktas už kunigaikščio Ibsheimo Gindelbacho vaidmenį Johano Štrauso operetėje „Vienos kraujas“. Tuomet „Auksinio scenos kryžiaus“ jam laimėti nepavyko. Ar pasiseks šįmet – sužinosime vėlyvą kovo 29-osios vakarą…
– Ar jau gyvenate apdovanojimų laukimo nuotaikomis?
– Pradėsiu nuo stichinių nelaimių: nors gyvename penktame aukšte, o virš mūsų jau tik dangus, neseniai sulaukėme potvynio. Laukini nesklandumai, dėl kurių dabar tenka gyventi pas uošvius, kol butas pradžius… Gyvenime taip būna: nuosmukiai, pakilimai.
Man net nešovė į galvą, kad mane šįmet siūlys tokiam garbingam apdovanojimui. Keistas jausmas. Jau turiu pakvietimą atvykti į ceremoniją Šiauliuose, kur paaiškės nugalėtojas. Džiaugiuosi, kad mane pastebėjo. Garsus šalies dirigentas Stasys Domarkas įsitikinęs, kad šiemet nominacijų kategorijoje „opera/operetė“ turi laimėti nacionalinis kūrinys – „Prūsai“. Aš maestro aiškinu, kad nominantų yra ir daugiau, taigi dar nežinia…
– Kuo ypatinga Herkaus Manto partija?
– Herkaus Manto vaidmenį abu su kolega Steponu Zoniu priėmėme su ypatinga atsakomybe: domėjomės istorine medžiaga, peržiūrėjome garsųjį Marijono Giedrio filmą. Šią partiją sudėtinga atlikti jau vien dėl to, kad pirmasis ją puikiai atliko šalies operos legenda – Virgilijus Noreika. Aišku, mums, jauniems, nesinori būti lyginamiems su legendomis – norisi tapti išskirtiniais. Džiaugiamės, kad mums pavyko. Ribinės baritoninės natos man pasidavė tik po ilgų repeticijų. Juk Herkaus Manto partiją kompozitorius rašė specialiai V. Noreikai, o pernai kuriant naują „Prūsų“ pastatymą ji tebuvo švelniai pakoreguota.
Herkui Mantui teko priimti visai tautai svarbius sprendimus ir vardan jų paaukoti meilę. Todėl tai vienas iš tragiškiausių mano įkūnytų personažų. Nemėgstu „perspausti“ – scenoje stengiuosi būti kuo natūralesnis, kuo giliau priimti ir išgyventi Herkui Mantui tenkančią širdgėlą.
– Ar jaučiate, kad vertėjo jus pastebėti būtent už šį vaidmenį?
– Negi vertins už vaikiškus spektaklius… Juk apdovanoja už reikšmingus vaidmenis, koks ir yra Herkus Mantas iš operos „Prūsai“. Šią partiją galėčiau pažymėti ženklu „buvo ką veikti“. Ir iki šiol stengiuosi ją tobulinti: kiekvienąkart scenoje jaučiuosi tarsi egzamine.
Dabar ruošiu pagrindinę partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statomoje Volfgango A. Mocarto operoje „Don Žuanas“. Džiaugiuosi šiuo iššūkiu: medžiagos daug, dirbu ir daug tikiuosi. Kartu su koncertmeisteriu italu Milo Longo „zubrinu“ partiją italų kalba. Reikia mane, lietuvį-žemaitį, paversti tikru italu, dainuojančiu be akcento. Laužausi…
– Bet tai juk ne pirma partija, kurią dainuosite itališkai?
– Tikrai ne pirma. Itališkai jau dainavau operose „Traviata“ ir „Sevilijos kirpėjas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
– O žemaičių kalba dainuoti teko?
– Buvusio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio dėka teko dainuoti ir žemaitiškai. Kartą jis man sako: padarom netikėtą projektą – arijas su nukirstomis galūnėmis. Gal prireiks koncertuoti Skuode – pravers. Ir tikrai, teko dainuoti Skuode: ten atlikau Ūdrio partiją iš Vytauto Klovos „Pilėnų“ žemaičių kalba. Gerai skambėjo.
– Žemaičiai rimti ir santūrūs. Kaip jūs pasirinkote solisto profesiją? Ar neplanavote tapti teisininku?
– Su mano atestato pažymiais nebūčiau tapęs teisininku… Dvyliktoje klasėje dar nežinojau, ką rinktis, kuo būti. Mokytoja patarė, kad man, kaip dainuojančiam, reikia keliauti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip ir padariau: pasirinkau chorvedybos studijas.
Atsimenu dienas, kai mokiausi groti pianinu: nebuvau lankęs muzikos mokyklos, o staiga turėjau pradėti groti kaip kiti, to mokęsi ne vienerius metus. Kūriniai nesunkūs, o aš prakaituodavau, kol su dviem pirštais atrasdavau reikiamus klavišus… Esu dėkingas savo mokytojams už kantrybę ir palaikymą. Galiausiai supratau, kad chorvedyba – ne man bei perėjau pas dėstytoją Valeriją Balsytę mokytis vokalo. Ir matote, kur atsiradau.
– Lietuvoje jus išgarsino TV projektai. Ar vis dar sulaukiate pasiūlymų juose dalyvauti?
– Dalyvauti TV projekte „Triumfo arka“ man pasiūlė dėstytojas, profesorius Eduardas Kaniava. Laimė, turėjau santaupų, nes kelionės į sostinę nevairuojančiam daug kainavo. Sunkus buvo laikas, bet galiausiai viskas atsipirko užsakomaisiais koncertais. Pasirodai „dėžutėje“, ir visiems tampi įdomus… Užsakovai jau siūlo man dalyvauti naujuose projektuose, nes senieji užsimiršta.
– Kodėl nevairuojate?
– Nežinau. Žmona vairuoja, veža į koncertus. Labai jai dėkingas. Kai man kažkas siūlo išmokti vairuoti automobilį, atsakau, kad greičiau bus, jeigu jis mane paveš.
– Apie asmeninį gyvenimą pasakojate?
– Džiaugiuosi turėdamas žmoną Kamilę ir dukrą Lėją. Tiek visai pakanka.
– Dar „Triumfo arkoje“ būta daug diskusijų dėl jūsų balso. Taigi dabar jūs – tenoras ar baritonas?
– Į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamąsias studijas buvau priimtas ir vienerius metus profesoriaus Vladimiro Prudnikovo mokintas kaip tenoras, vėliau profesoriaus Eduardo Kaniavos buvau mokomas kaip baritonas. Tada koncertuose ėmiau atlikti tenoro partijas ir balso tembru bei karjeros posūkiu netgi buvau lyginamas su Placido Domingo, kuris taip pat karjeros pradžioje išgarsėjo kaip baritonas, o vėliau patapo tenoru.
Dabar dainuoju kaip aukštas natas galintis atlikti baritonas (juokiasi). Kodėl man kažkas galėtų neleisti dainuoti Barinkajaus kupletų, kodėl tik tenorai turi juos dainuoti? Arba kodėl „O Sole Mio“ turi būtinai dainuoti tenorai, o ne baritonai?.. Stengiuosi būti universaliu: pabandai, išeina – puiku, neišeina – palieki tą kūrinį.
Bet jeigu baritonas padainuotų „Nessun dorma“, tenorai nesuprastų, ko jis čia lenda… Tai ten ir nelendu. Dainuoju partijas, kurios man „įkandamos“. Bandžiau ir „Nessun dorma“: nepavyko, tai daugiau ir nesiimu.
– Ar daug lėmė dėstytojai jūsų karjeroje?
– V. Balsytė mane supažindino su taisyklingu kvėpavimu. V. Prudnikovas išmokė laisvumo: sakydavo – „nebūk susikaustęs“, net besimokant dainuoti liepdavo vaikščioti po kabinetą. Esu dėkingas ir E. Kaniavai, Povilui Gyliui. Visi dėstytojai man ypatingi. Geras dėstytojas yra tas, kuris nesugadina…
– Būna ir taip?
– Būna, kad gauni pastabų. Bandai jas suvirškinti. Kažką pakeisti teigiama linkme. Bet greitai tai nepavyksta. Net jei turi Dievo dovaną, balso galimybių plėtimui reikia darbo ir laiko.
– Ar tenka papildomai dirbti namuose, norint kažko pasiekti?
– Aišku, dirbti reikia daug. Dabar dirbu su Don Žuanu, bet to reikalauja kiekviena nauja partija. Tenka ir paskaityti, ir paklausyti kitų solistų įrašų. Bet vien klausydamas neišmoksi: reikia bandyti atlikti pačiam.
– Ar sunku įsiminti partijų tekstus?
– Sėdi ir mokaisi: puslapis po puslapio. Kartoji, kartoji, supyksti, save nuramini ir pradedi iš naujo. Nuolatinis kartojimas. Niekur nuo to nesidėsi. Kolegos juk išmoksta – negali atsilikti, nes sugadintum bendras repeticijas. Tiesa, kartais padeda sufleriai, kurie išvydę bėgiojantį solisto žvilgsnį puola padėti.
– Mėgstamiausia partija?
– Tikiuosi, ja taps Herkus Mantas. Arba lauksiu kitų…
– Nebijote, kad dėl daugybės darbų gali pervargti balsas?
– Jei taip nutiktų, imčiausi kitos veiklos. Nors jei reiktų tvarkyti santechniką, turbūt iš nevilties dainuočiau „Ką daryt…“ Bet nebijau fizinių darbų. Visko išmokstama. Kažką tikrai rasčiau.
– Dažniausiai jūsų personažai scenoje būna įsimylėję: Markizas iš Paulo Abrahamo operetės „Balius Savojoje“, Juozelis iš Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Veronika“, Herkus Mantas, o dabar – Don Žuanas… Ar žmona nepavyduliauja?
– Mano žmona – smuikininkė, protinga ir labai graži. Viską moka, o kaip skaniai valgyti gamina. Pats sau pavydžiu. Niekam nepasakokite – dar pavilios.
Gyvenime nesu Don Žuanas: esu pastovus. Netgi nėra pagundų: koncertuose sėdi vien vyresnės damos. Taip raminu žmoną… Tačiau scenoje atlieku daug meilės duetų. Dabar dažnai koncertuojame su Rita Petrauskaite, anksčiau teko su Dalia Kužmarskyte, Loreta Rameliene.
Labai menkų pavydo scenų būna. Pavyzdžiui, operetėje „Balius Savojoje“ tekdavo scenos partnerę bučiuoti, nurenginėti, o abiejų antros pusės tuo metu grodavo orkestre. Buvo nejauku. Grįžus namo žmona pasakydavo įvairių užuominų…
– Ar turite svajonę?
– Turiu. Viena jau išsipildė: kažkada svajojau dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dabar svajonės siekia toliau. Bet neišduosiu, nes neišsipildys.
Kalbino Žaneta Skersytė.
