Grimo dailininkė A. Braždienė – apie meno kūrinius gyvuojančius tik keletą valandų…

Darbo vaisiai matomi tik dvi ar tris valandas, nes po to tiesiog nuplaunami; ne tik puošti žmones, bet ir sendinti, griežtinti ar bjauroti; kosmetinis molis grimerinėje – ne grožio, o specialiojo efekto priemonė. Tokios Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grimo dailininkės Airos Braždienės darbo ypatybės. Žavinga moteris tiesiog spinduliuoja meile savo darbui bei sako, kad be „įsimylėjimo bei atsidavimo“ čia tiesiog neįmanoma.

– Kaip gimsta grimas spektakliams?

– Kai kuriamas naujas spektaklis grimą ir jo tendencijas aptariame su spektaklio dailininku, nes jis atsakingas už spektaklio drabužius ir įsivaizduoja kaip turės atrodyti spektaklio veikėjai. Aš, kaip grimo dailininkė, bendradarbiauju su dailininku. Aptarus būsimą kūrinį, užsisakome priemones: pvz. gal prireiks specialių efektų, specialių priemonių ir ruošiamės. Teatre grimuojama, dažniausiai sendinama piešimo būdu. Teatras ne kinas, tad nebūdavo vaizdų, kaip kine, kai kamera priartina herojus ir paryškina kiekvieną jo veido raukšlelę…

Tačiau Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras sparčiai tobulėja: gimsta tokios žymios operos kaip  „Bohema“, „Pajacai“, pasaulyje žinomi miuziklai „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“, šokio spektakliai: „Altorių šešėly“, „Žizel“, „Karmen“. Kartu keičiasi ir mūsų, kaip grimo specialistų, darbo specifika. Teatro spektakliai rodomi arenose, o čia žiūrovai vaizdą mato ne tik scenoje, bet ir didžiuliuose ekranuose. Žiūrovas atlikėjus stebi „iš labai arti“, tad savo darbą privalome atlikti idealiai, preciziškai. Stengiamės nuolat tobulėti: perkame tik specialią teatrui skirtą kosmetiką, nuolat lankomės kursuose, seminaruose, nes laikas nestovi vietoje.

– Per operos „Prūsai“ premjerą žiūrovus nustebinote neatpažįstamai pakeistais Aurelijumi Liškausku (Žynys) ir Viliumi Trakiu (Kriviu). Kokia šio spektaklio grimo specifika?

– Užgimę veikėjai  – didžiulis kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės nuopelnas. Kostiumas, grimas, šukuosena – neatsiejami nuo kuriamo veikėjo. Būtent tokius Žinį ir Krivį matė Sandra Straukaitė, o mūsų grimo komanda padėjo tai įgyvendinti. Opera „Prūsai“ išskirtinė tuo, jog grimui čia prireikė specialių priemonių: teko panaudoti pastižo priemones, lateksą, modeliną, dirbtinį kraują, kosmetinį molį… Jų pagalba kūrėme kirstinę žaizdą sužalotam kareiviui, nes čia jau pieštos „žaizdos“ būtų nepakakę… Negalėjome sau leisti „blefuoti“, nes geresnis fotoobjektyvas būtų parodęs mūsų darbo „broką“ (juokiasi – autoriaus pastaba).

Sudėtingas buvo Krivio grimas – klijavosi barzda, ūsai, antakiai, o visas veidas buvo padengtas kosmetiniu moliu. Kosmetinis molis – ne specialusis efektas pagal savo prigimtį, o kosmetinė priemonė, tačiau grimerių darbe jis labai tinka ir kitoms paskirtims. Deja, šis grimas suteikia daug kančių pačiam solistui. Įsivaizduokite, kad jus šiltai aprengia, priklijuoja ūsus, antakius, veidą padengia moliu, o ant galvos uždeda ragus. Žmogus šyla, jį „kaitina“ ir barzdai priklijuoti naudojami klijai. Kad molis gerai priliptų prie veido, atlikėjo veidas „kaitinamas“ plaukų džiovintuvo pučiamu oru. Karšta ir sunku vien būti patalpoje, o dar reikia dainuoti. Žynys A.Liškauskas (opera „Prūsai“) kosmetiniu moliu išsitepė visą kūną. Tai nėra blogai ir netgi sveika, bet gerai šokti greičiausiai tampa sunkiau. Po šių „priverstinių“ grožio procedūrų atlikėjų veidai buvo paraudę, tad nuėmus dvi valandas laikytą molį, teko, ypač veidus, tepti raminančiomis kaukėmis, kt. priemonėmis.

– Ar visi lieka patenkinti šiomis procedūromis?

– Mes dirbame teatre, ne grožio salone… Ir ne visada grožis mūsų siekis. Mums reikia įdomaus rezultato.

Viską atperka puikus rezultatas. Atlikėjai pas mus tikri savo darbo fanatai ir profesionalai, tad rezultatu džiaugiasi ne tik pastatymo komanda, bet ir žiūrovai.

Pasitaiko, kai teatro moterys, neleidžia velti plaukų, naudoti lako, bijo veido alergijų, nenori scenoje atrodyti blogai… Mes visada atsižvelgiame į asmenybes, bet negalime nevykdyti spektaklio dailininko nurodymų. Stengiamės laviruoti, tačiau mes, grimo specialistai, esame atsakingi už savo darbą. Pavyzdžiui, ruošiamės spektakliui „Velnio nuotaka“, o tai reiškia, kad negalime išleisti į sceną moterų su ryškiai raudonais nagais ar priklijuotomis blakstienomis. Kaimo merginos tokių neturėdavo. Mes suprantame, jog visos moterys, o ypač scenos, nori būti gražios, tačiau būtina atsižvelgti ir į savo darbo specifiką. Visi spektaklio atlikėjai turi atrodyti vienodai ir pagal reikalavimus. Ir spektaklio vaizdas gražus, kai pavyksta išgauti suplanuotą vienodumą ar vaizdo liniją. Prireikia ir griežtesnio žodžio.

– Kam reikalingas grimas?

– Grimas neatsiejamas nuo veikėjo, nuo jo drabužių… Pavyzdžiui reikia suvaidinti girtuoklį ar narkomaną (spektaklis „Adata“)… Jam būtinas ir narkomano „veidas“. Kita vertus, grimas padeda atlikėjams įsijausti į vaidmenį. Atrodo pakanka nugrimuoti veidą, paslėpti antakius po baltu grimo sluoksniu ir jis išeina iš grimo kambario pasijutęs ligoniu… Mūsų solistas Virginijus Pupšys, neigiamas veikėjas spektaklyje „Adata“, uždėjus grimą ant veido dar eidamas link scenos rūbais trindavosi į sienas… Ir tapdavo ne tik „susiglamžiusio“ veido, bet ir rūbų „veikėju“…

– Kiek užtrunka nugrimuoti tokį gausų atlikėjų būrį koks buvo operoje „Prūsai“: solistai, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Klaipėdos choro „Aukuras“ choristai?

– Prieš operos „Prūsai“ premjerą trise dirbome tris valandas be jokių pertraukėlių – turėjome paruošti apie 60 žmonių. Kai žiūrovams rodome miuziklą „Čikaga“ arba operą „Bohema“, kur taip pat labai daug atlikėjų, samdome ir papildomą profesionalų plaukų stilistą bei kviečiame pradedančias grimeres-savanores. Dažniausiai tai studentės iš mokymo įstaigos „Femina Bona“, kurioje aš skaitau visažo paskaitas. Savanorėms tai puiki patirtis.

– Koks įdomiausias Jūsų sukurtas veikėjo grimas?

– Spektakliuose mažai lieka vietos saviveiklai, nes čia viskas vyksta pagal spektaklio dailininko sumanymą ir numatytą planą. Nebent spektakliai atnaujinami – tada atsiranda plotmės pakeitimams.

Grimo dailininkai pasireikšti gali projektuose. Man vienas įsimintiniausių buvo Lietuvos jūrų muziejaus atidarymo po rekonstrukcijos renginys „Forto fantomas“, kur iš senų  nenaudojamų perukų drauge su kolege Rima Gaiduk kūrėme galvos apdangalus bei grimavome atlikėjus. Tai jau visiška kūrybinė laisvė. O kur dar „Ikra mada“ ir kiti renginiai, kuriuose dalyvauja mūsų solistai? Čia mes su režisieriais planuojame ką galime nuveikti.

– Kokia buvo Jūsų darbo pradžia?

– Beje, mano kūrybos pradžia vaikystėje. Augome vienam kieme su rūbų dizainere Sonata Žižiene bei jos sese, dabar garsia operos soliste, Inesa Linaburgyte. Šioje nepakartojamoje draugijoje kūrėme pirmus pasirodymus kiemo vaikams ir net platinome „bilietus“.

Dvylika metų šokau garsiajame Klaipėdos sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“. Grimerių niekas mums nesamdė, tad save grimuodama susidomėjau grimo menu. Juk ir grimo priemonių tais laikais nebuvo: blizgius akių šešėlius atstodavo radiatoriams dažyti skirti sidabriniai milteliai, kūno bronzantai – vonia su kalio permanganato tirpalu (nesvarbu, kad kūnas nusidažydavo plėmais ir oda kentėdavo). Pačios klijuodavome blakstienas, šukuodavomės plaukus, siuvinėdavome savo konkursines sukneles – puiki grožio mokykla.

Daug metų dariau kažką kitą, kol ryžausi atsidėti pomėgiui bei įtvirtinau savo žinias baigdama kosmetikės-visažistės kursus Klaipėdos Darbo rinkos mokymo centre. Vėliau sekė daugybė seminarų, kursų. Didelę patirtį įgijau ir dirbdama „GA fotostudijoje“. Šiandien dirbu ne tik Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bet ir mokau kosmetikos meno paslapčių savo studentes mokymo įstaigoje „Femina Bona“.

– Kaip vyksta sceninės transformacijos ir kurios jums, kaip grimo dailininkei, lengvesnės: seną žmogų pajauninti ar jauną pasendinti?

– Pajauninti sudėtingiau. Nors viskas priklauso nuo asmenybės, kurią norime transformuoti. Mes, grimo specialistai, visas moteris stengiamės pagražinti ir pajauninti: šviesesnės grimo spalvos, skaistalai suteikiantys gyvybingumo, rožinis rausvumas, šukuosena…

Sudėtingiau su vyresnėmis solistėmis, kurių mylimaisiais scenoje turi tapti jaunesni solistai. Turime seniai mūsų teatre rodomų spektaklių, kur solistė vaidino tą patį vaidmenį prieš 20 metų, o spektaklis prikeliamas naujam gyvenimui ir vaidmenį tenka atlikti su jaunesniu scenos partneriu. Amžiaus skirtumą sudėtinga paslėpti, o sunkiausia įveikti psichologinį  nusiteikimą. Dar vienas svarbus dalykas, jauninant žmogų. Nei viena kosmetikos bei grimo priemonė nepadės, jei pats žmogus nespindės vidumi ir nežibės jo akys.

– Solistai ir grimo dailininkai: kokie jų tarpusavio santykiai?

– Grimeris – taip pat žmogus. Būna ir jam kartais, kad „ne ta nuotaika ar ranka ne tą piešia“. Maži nesusipratimai gali kilti ir dėl atlikėjo įsitikinimo, kad jis atrodo blogai, vidinio nerimo ar kompleksų, o ne dėl grimerių darbo broko. Grimeris tampa „jausmų sugertuku“, kuris išklauso atlikėjo nepasitenkinimą kylantį dėl „blogo ar netinkamo“ vaidmens, neįgyvendintų užmojų ir pan.

Džiaugiuosi savo nuostabia komanda: buvusi mano studentė Rima Gaiduk ir už plaukų tvarkymą atsakinga Lana Valienė. Tai žmonės nesivaikantys atlygio ar darbo valandų. Kiek reikės, tiek ir dirbs, kad viskas būtų atlikta. Džiaugiamės puikiais tarpusavio santykiais. Grimo kambaryje puikiai jaučiasi atlikėjai ir nesutarimų nei su išore, nei tarpusavyje čia nebūna.

Mes prisijaukinome žmones – solistus, choristus, baleto šokėjus, tad jie ateina pas mus prieš spektaklį atsipalaiduoti ir teigiamai nusiteikti. Kartais taip juokiamės, kad pradedu nerimauti, kaip atlikėjai susikaups ir suvaidins rimtus veikėjus.

A.Braždienės darbai:

Sukurti pastatymai (spektakliai) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre:

Grimo dailininkė – Štrauso muzikos sūkurys (2017 m.)

Grimo dailininkė – Karmen (2017 m.)

Grimo dailininkė – Jolanta (2016 m.)

Grimo dailininkė – Pasaka be pavadinimo (2016 m.)

Grimo dailininkė – Boni ir Klaidas (2016 m.)

Grimo dailininkė – Šaunuolynas (2015 m.)

Grimo dailininkė – Kaip prasisukti versle be didelio vargo (2015 m.)

Grimo dailininkė – Makaronų opera (2014 m.)

Grimo dailininkė – Livjeta ir Trakolas (2016 m.)

Prierašas po fotografijomis:

Sandros Straukaitės sukurti operos „Prūsai“ veikėjų įvaizdžiai – Aurelijus Liškauskas (Žinys) ir Vilius Trakys (Krivis) „įgyvendinti“ A.Braždienės ir kolegių dėka.

„Bulvinė pasaka“ – vienas mėgstamiausių A.Braždienės vaikiškų spektaklių. „Balti veidai, tik skirtingų spalvų akys ir lūpos, tačiau kiek linksmybių tai teikia ne tik vaikams, bet ir garbaus amžiaus veikėjams – atlikėjams. Sekmadienis su šiuo spektakliu ir darbas man tampa švente“,– sako A.Braždienė.