Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis sunkiai randa laiko pokalbiui apie vis artėjantį operos „Prūsai“ pristatymą visuomenei – premjerinį spektaklį.
Net susitarus savaitgalį tenka laukti valandą, nes paaiškėja, kad repeticijos vyksta kasdien ir po keletą kartų, vis norisi geriau ir tiksliau….
Dirigentas prisipažįsta, kad šiuo metu gyvena vien „prūsais“ ir noriai pasakoja apie tai:– Antrą kartą Klaipėdoje statoma patriotinė-istorinė G. Kuprevičiaus opera „Prūsai“ skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui su spėjančia dedikacija: „Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui“. Kuo jums ypatinga ar išsiskiria iš kitų ši opera?
– Operos statymas artėja į Premjeros tiesiąją, tad dabar pats įkarštis. Opera su gilia istorija, turinti net keletą svarbių linijų pamąstymams. Ne vienas žmogus manęs klausė kodėl šalies šimtmečiui pasirinkti būtent išnykusieji prūsai. Buvo kažkada mūsų kraštuose tokia tautelė Prūsai. Mano manymu, prūsai išnyko, nes atėjusi krikščionybė visiškai sunaikino jų pradą – pagoniškąjį tikėjimą. Krikščionybė atėjo jėga. Mūsų statomoje operoje prūsų karžygio dvasinės kančios ypač ryškios finale, kai Herkus Mantas lieka vienas, nes jo mylimąją Kristiną sudegina ant laužo tauta už kurią jis kariauja; jam tenka kovoti prieš vokiečius – tautą, kuri jį išaugino. Vidiniai prieštaravimai drasko Herkui Mantui širdį. Šioje situacijoje, randu Prūsijos ir Lietuvos paralelę… O mūsų tautoje kas vyksta? Tik aišku ne kardų ar deginimo ant laužo pagalba. Ar mūsų niekas nenaikina: mažėja žmonių ir kartu mokančių lietuviškai, žmonės išvažiuoja… Kokios dvejonės kankina mus?
G. Kuprevičius dar 1996 m., rašydamas operą užrašė šią tarsi ateitį nuspėjančią dedikaciją: „Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui“, kuri šiandien atrodo dar labiau svarbi nei prieš dvidešimt metų, kai Lietuva buvo neseniai atgavusi Nepriklausomybę. Ir nežinia kas bus dar po 10 ar 20 metų… Gal „Prūsai“ taps kone paminkline opera?
– Daug lietuvių veržiasi išvykti į užsienį dėl daugybės kiekvienam vis kitų priežasčių. Tikiuosi jūs nežadate išvykti?
– Kol kas nežadu, bet ateities niekas nežino… Ir aš nežinau. Tikiuosi, kad neteks prisidėti prie lietuvių išnykimo…
– Iš pokalbio su Jumis, jaučiasi, kad esate savo krašto patriotas?
– Visa komanda dirbanti prie operos „Prūsai“, lygiai kaip ir stačiusieji „Prūsus“ prieš 20 metų, patriotai. Ar įmanoma kitaip? Jeigu V. Noreika dainuodamas finalinę Herkaus Manto partijos eilutę „Prūsija mano, nejaugi mes gyvi tik kapams?…“ verkė… Mačiau operos įrašą kur ašaros teka V. Noreikos veidu iš įtampos. Mes, lietuviai, visi savo šalies patriotai. Mes iš čia atėję ir čia mūsų protėvių žemė… Labai taiklu, kad „Prūsai“ vėl statomi Klaipėdoje, Prūsijos ištakose, o ne Vilniuje ar Kaune.
Operą stato labai šauni komanda: režisierius, solistai ir netgi choras turi labai daug sceninių užduočių (ne tik dainuoti). Režisierius Gediminas Šeduikis – tikras savo srities profesionalas. Svarbiausia jis moka rasti priėjimą prie kolegų ir paaiškinti savo kūrybinius užmojus. Kas taip reta tarp režisierių. Būna, kad režisieriai tarsi bando susiekti su antgamtinėmis būtybėmis, o atlikėjai nesupranta ką reikia daryti (juokauju). Režisieriui bendravimo dovana labai svarbi. G. Šeduikis labai mėgiamas bei mylimas spektaklio pastatymo komandos, tad puikiai čia priimamas. Svarbiausia, žmonės juo tiki. Tai svarbu kiekvienam „karvedžiui“.
– Ar opera „Prūsai“ išliko autentiška?
– Opera išlikusi autentiška, išskyrus tai, kad Herkaus Manto partiją kompozitorius G. Kuprevičius parašė specialiai garsiajam dainininkui Virgilijui Noreikai. Dabar Herkaus Manto partiją atliks Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Su autoriaus leidimu keletoje vietų, harmoningai pakeistos gaidos.
– Kuriant operą „Prūsai“ patariamuoju „balsu“ jums talkina legendinis dirigentas Stasys Domarkas. Beje, S. Domarkas ne tik dirigavo 1997 m., Klaipėdoje, pirmą kartą pastatytą operą „Prūsai“, bet pasiūlė G. Kuprevičiui ją parašyti. Ar sudėtinga dirbti su S. Domarku?
– Stasys Domarkas spektakliui „Prūsai“ tarsi tėvas, prisimenant visą operos gimimo istoriją. Aš labai džiaugiuosi, kad dirigentas S. Domarkas sulaukęs garbaus amžiaus, tačiau pilnas energijos ir pasiruošęs pasidalinti savo žiniomis. S. Domarko gyvenimo patirtis ypatinga: jis scenos meno profesionalas. Ir tai ką mums gali duoti S. Domarkas nesužinosi jokiuose vadovėliuose. Garbusis kolega dalyvauja kaip puikus patarėjas. Kasdien šiam žmogui linkiu sveikatos ir galimybės bei noro dalintis savo asmenybės turtais kuo ilgiau. Pasitaikė tokių atvejų, kai ir man, ir G. Šeduikiui tikrai labai prireikė patarimo „iš šono“. Beje, G. Šeduikio, kaip režisieriaus, išskirtinis bruožas ir tai, kad jis yra puikiai išstudijavęs operos partitūrą, t.y. turi muzikinį išsilavinimą ir skaito natas. Puiku, kad jis gali skaityti ne tik operos scenarijų. Ir tai didžiulis privalumas. Dažniausiai Lietuvoje, operas režisuoja dramos režisieriai, kuriems svarbus tekstas, konfliktas ir kaip visa tai atrodys scenoje… Tai G. Šeduikis gali daugiau.
– Spektaklį Klaipėdoje, kuria šalyje garsūs, savo srities profesionalai: labai talentingas Nacionalinio operos ir baleto teatro režisierius Gediminas Šeduikis, kuris buvo dešinioji režisierės Dalios Ibelhauptaitės ranka „Bohemos“ ir „Pajacų“ pastatymuose; dainuoti Kristinos partijos atvyksta kviestinė solistė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona Viktorija Miškūnaitė, kuri šiandien stovi ant aukščiausio profesinio meistriškumo laiptelio; jos partneriu scenoje, taps nuostabus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dainininkas, baritonas Mindaugas Rojus. Atrodo jau šios garsios pavardės ir titulai sako, kad spektaklis neišvengs didžiulės šlovės ir žiūrovų susidomėjimo. Kaip manote jūs? Ar lengva dirbti su šia komanda? Ar žvaigždės įnoringos?
– Spektaklio premjeroje, dainuos kviestinė žvaigždė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadona Viktorija Miškūnaitė. Beje, ji sausio gale, antrą kartą LNOBT už labai sudėtingus vaidmenis apdovanota „Metų solistės“ titulu. Pirmas metų solistės titulas jai buvo skirtas 2015 m. V.Miškūnaitė – atlieka pagrindinius vaidmenis LNOBT, publika ją myli ir pasirodymai visada anšlaginiai. Mums garbė, kad primadona sutiko atvykti į Klaipėdą. Lietuvoje geresnės už ją nėra.
Būtina paminėti uostamiesčio teatro solistę, atliksiančią Kristinos partiją Rasą Ulteravičiūtę (V. Miškūnaitės kolegę) bei Steponą Zonį ( M. Rojaus kolegą, atliksiantį Herkaus Manto partiją), mūsų teatro solistus Roką Spalinską, Kęstutį Nevulį, kuriančius sudėtingus vaidmenis. Jų indėlis į operą taip pat labai svarbus.
Patikėkite žvaigždės nėra įnoringos. Galioja keistas paradoksas: kuo žmogus daugiau pasiekęs, išsilavinęs, visam pasaulyje pripažintas menininkas, tuo paprastesnis. Kitas gali nedaug, tik savoje siauroje srityje, bet pasididžiavimo savo gebėjimu turi daugiau už genialiuosius. Gali daugiau paskaityti knygų, įdėti daug pastangų, bet Dievo duotybės ar genialiojo kodo niekas negali atstoti ar jam prilygti. Tiek V. Miškūnaitė, tiek G. Šeduikis – tą „kodą“ turi, tačiau išlieka geranoriški ir paprasti. Tuo džiaugiuosi.
– Gal turite patarimų žiūrovams kaip „atkoduoti“ operą „Prūsai“ ir ją priimti iki sielos gelmių. Vieni prieš žiūrėdami spektaklį ieško istorinių žinių, kiti recenzijų. Koks būtų jūsų patarimas? Ar galima sakyti, kad opera „Prūsai“ jau „pasidavė“ dirigentui T. Ambrozaičiui, nes iki premjeros liko visai nedaug?
– Operos „Prūsai“ partitūra nėra lengva. Orkestro medžiaga taip pat. Repetuojame ir stengiamės. „Prūsų“ partitūra tarsi jausmų ir spalvų kardiograma nuo pat operos pradžios iki paskutinio fortisimo akordo, kai griūvanti siena scenoje perkeltine prasme sutraiško Prūsų tautą. Viršuje, šviesų ir ugnies pavidalu sušvinta krikščionybės kryžius. Šioje operoje nėra sąvokų: „tyliau“, „garsiau“. Orkestras kartu su solistais ir choru kuria operos nuotaiką, spalvą, emociją.
– Ar visos operos metu žiūrovas lieka, kad ir minimalioje, bet įtampoje?
– Manau, kad taip. Visos operos metu, net pačiose tyliausiose vietose vis dar tvyro baimės jausmas… Opera taip sukurta. Aš tikiuosi, kad žiūrovai bus atidūs ir tai išgirs. Sceniniai sprendimai labai susipynę su muzika, su momento muzikine emocija. Žiūrovui ir klausytojui lieka užduotis spektaklio metu perskaityti visą ženklų, muzikos koduotę ir atsakyti sau į klausimą „kodėl?“.
– Prisipažinsiu, kad mano manymu dirigentų profesiją reikėtų prilyginti magams: jų lazdelės mostui paklūsta tiek orkestras, tiek dainininkai, jam tenka didžiulė atsakomybė visus „sustyguoti“, kad jokių nenumatytų nesklandumų žiūrovus neišgirstų ar nepastebėtų. Kaip tai pavyksta?
– Atsakomybę už spektaklį neša visi. Tačiau dirigentas iš visų besijaudinančių turi išlikti ramiausias, kaip sako žmonės „šalčiausių nervų“. Man sunkiai tai pavyksta, nes spektaklio emocijos pagauna ir kartais trukdo šiam darbui. Kai esi solistas „pasikrauni ir išgyveni“, o dirigentas turi savo emocijos neparodyti, tačiau ja užkrėsti visus ir kartu sužiūrėti, kad visų emocijos apsijungtų į darnią visumą, o ne pavirstų į garsų kakofoniją. „Prūsų“ muzika tiršta ir harmoninga: daug archajinių ir pagoniškų momentų. Muzika labai sceniška, logiška. Gali užsimerkti ir nematyti scenos, bet girdėdamas solistus ir muziką savo viduje susikursi vaizdą bei pajusi transliuojamą emociją.
– Kaip manote kas ateis pamatyti operą „Prūsai“? Ko tikitės iš žiūrovų? Ar ateis Jūsų artimieji?
– Kviečiu ateiti visus. Jonas Aleksa, legendinis dirigentas, yra pasakęs: „Publika balsuoja kojomis: arba ateina, arba – ne“. Į premjerą dažniausiai ateina daug besidominčiųjų: kritikai, smalsuoliai, norintys tapti pirmaisiais žiūrovais, pasiklausyti vieno ar kito solisto… Laukiu antro ir vėlesnių operos „Prūsai“ pasirodymų publikai. Tada ir paaiškės tas faktorius, kai žiūrovai „arba eina, arba ne“.
Spektaklyje bus ir mano, ir solistų artimieji. Atvyksta ir legendinis kompozitorius G.Kuprevičius. Labai visų laukiame. „Prūsų“ premjera bus didelis įvykis. Ir visi labai stengiamės.
– Premjeros laukimas, sudėtingos repeticijos… Kaip atsipalaiduojate po sunkios dienos?
– Tarp rytinių ir vakarinių repeticijų stengiuosi rasti bent valandą grįžimui namo. Pabūnu tyloje ir ramiai viską apgalvoju. Tada žinau ką taisyti, į ką atkreipti dėmesį. Tas mano vidinis „karštis“ atslūgs tik po premjeros, manau… Nes žmogus negali „įsijungti ir išsijungti“ kas vakarą, tad tenka palaikyti tą kūrybinį „degimą“. Šiltesniu metų laiku mėgstu nuvykti prie Olando kepurės, pereiti per mišką, pasigrožėti jūra ir girdėti tik vėjo muziką medžiuose. Esu labai paprastas žmogus. Man nereikia su parašiutu iššokti norint atsipalaiduoti, kad su didesniu stresu pribaigčiau mažesnį stresą. Nors negali žinoti… Gal kada gyvenime išbandysiu ir parašiutą.
