K. Stoškus. Tėvynės tuštėjimo tragedija

2018 m. metais pasirodė  Arvydo Juozaičio veikalas „Tėvynės tuštėjimo metas.  2000 – 2017 metai“.Tai ypatingo aktualumo protestas prieš  susitaikymą  su demografine krize ir „Tautos išdavyste“. Su susipriešinimu ir susvetimėjimu. Su neatsakingumu ir cinizmu. Su godumu ir demoralizacija.  Su hedonizmu ir masine antikultūra. Su daiktų kultu ir politiniu religingumu.  Su žmonių pavertimu prekėmis ir naujomis priklausomybėmis.  Su konformistine politinio korektiškumo psichologija ir kitais panašiais reiškiniais, darančiais Lietuvą vis mažiau tinkamą žmonių gyvenimui.  Be kita ko, knyga meta iššūkį paviršutiniško skaitymo mėgėjams. Vos ne petitu spausdintas 534 psl. tekstas reikalauja atidaus ir pilietiškai angažuoto įsiskaitymo. Bet tai nėra akademinis kūrinys. Jis parašytas gana populiariai, lengvai, kartais net žaismingai. Bet ne banaliai. Grakštus eseistinis stilius, platus žvilgsnis, prasmingi pastebėjimai bei nutylėjimai, įdomios įvykių detalės ir pan. Dėl to jis visiems nesunkiai prieinamas. Bet jis apeliuoja ne į postmoderniško skaitymo malonumus, o į apmąstomą skaitymą, atsakingą galvojimą, patriotinį apsisprendimą ir pilietinį įsipareigojimą. Veikalas sudarytas iš trumpų straipsnelių, išdėstytų gana savitu būdu. Iš  pradžių 2000 – 2004 m. publikacijos „žvilgsnis pro langą“. Po to „Globalizacijos post scriptum“. Dar toliau „Post post scriptum“.  Tai savotiškos nuorodos, kad knygą galima  skaityti įvairiausiais būdais: 1) viską iš eilės, 2) pasirenkant straipsnius, 3) pasirenkant skyrius, 4) pradedant nuo antrojo post scriptum, 5) pradedant nuo pirmojo post scriptum ir pan. Ši knyga verta to, kad ilgam atgultų ant stalo ir būtų bet kada prieinama ir tiktų bet kokiam pasiskaitymui.

Pagal stebėjimų aktualumą, išgyvenimų tikrumą ir pilietinį brandumą su ja nelabai turėtume ką nors palyginti. Žinoma, ji pirmiausia patrauks savo kraštui užangažuotus, mąstančius ir dėl savo Tėvynės likimo kenčiančius žmones. Labiausiai džiugins tuos, kas norės apmąstyti Lietuvos praeitį ir jau yra pasiryžę budėti dėl jos išlikimo.  Čia užkliudytos ir įvertintos pačios skaudžiausios nepriklausomos valstybės ir visuomenės gyvenimo vietos, ugdžiusios ir brandinusios patį autorių, o šiandien skatinančios visus ieškoti itin atsakingų politinių sprendimų. Per temų ir problenų įvairovę atsiskleidžia itin nuoseklus autoriaus požiūris į pačius įvairiausius naujųjų laikų Lietuvos istorijos, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo įvykius bei reiškinius. Kartu gerokai papildo ir patikslina kai žinomus autoriaus biografijos faktus. Ir visur gana originalūs, rizikos nebijantys vertinimai, moralinių atramos taškų ir gyvenimo įprasminimo galimybių ieškojimai. Ypač dažnai jie atsiveria per bendravimą su unikaliomis asmenybėmis, palaikiusiomis bei stiprinusiomis paties autoriaus įsitikinimus ir vertybes.  Ir tai ne atsitiktiniai žmonės, o dažniausiai  įkvėpėjai ir alter ego. 

Yra senas posakis: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi“.  Išskirtinio dėmesio čia susilaukia M. Valančius, P. Vaičiūnas, Tėvas Stanislovas (Dobrovolskis), K. Vasiliauskas, M. Mironaitė, L. Noreika, J. Marcinkevičius, L. Dambrauskas, Č. Kavaliauskas ir kt.  Su kai kuriais iš jų užmegztas gana šiltas bendravimas, bet nematyti mėginimų šildytis prie jų šlovės. Visur pirmame plane jų mąstymo ir veikimo įspūdžiai. Itin didelis dėmesys skiriamas Respublikos prezidentų veiklos įvertinimui,  jų vykdytos politikos charakteriui nuskyti. 

Prisipažinsiu, man ši knyga buvo gana netikėta. Nepasakyčiau, kad aš nežinojau Arvydo Juozaičio publicistikos.  Žinojau jo kalbas dar iki Sąjūdžio užgimimo. Su straipsniais dažnai susidurdavau nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų. Bet tada neįžvelgiau tokios vienybės tarp to, ką jis darė ir rašė. Jo tekstai tada man atrodė gerokai deklaratyvūs, fragmentiški ir jaunatviškai impulsyvūs. O kai kurios jo gyvenimo detalės man buvo menkai žinomos. Bet dabar sakyčiau, kad jie visiškai atitiko ne tik jo charakterį, bet ir laiko dvasią. Įvykiai spaudė. O jis visko ėmėsi labai karštai. Viena iniciatyva ėjo po kitos.

Kol kiti svarstė, nuo ko pradėti, jis jau darė.  Ir visi tie darbai iki vieno paliko žymius istorinius pėdsakus. Laikraščiai „Sąjūdžio žinios“ ir „Šiaurės Atėnai“, atkurtas J. Keliuočio žurnalas „Naujoji Romuva“. Dar svarbesnis buvo iki šiol deramai nesuprastas ir tinkamai neįvertintas visuomeninis sambūris „Lietuvos ateities forumas“. Jo atsiradimą išprovokavo pavojingi valdžios veiksmai. Čia kalba eina apie neatsakingai suprastą valstybės pertvarkymo procesą. Jis pasireiškė tuo, kad taikiu būdu (kartais jis vadinamas „indišku“) pradėta revoliucija buvo imta sukti kruvino perversmo kryptimi.

Dabar šiurpstu prisiminęs šį laiką, kai aiškiai ėmė ryškėti  aklas radikaliųjų  visuomenės grupių susipriešinimas. Labiausiai išsiskyrė sovietinės sistemos šalininkai ir jos priešininkai, parlamentinė dešinė ir kairė. Užuot stabdžiusi „dešinės-kairės“ konfliktą, pati valdžia  radikalizavosi: tyčia ir (ar) netyčia ji palaikė  skaldymo veiksmus, o neretai ir skatino. Prasidėjo „jedinstvenininkų“ siautėjimai,  sparčiai telkė savo jėgas nuo LDDP atsiribojusi Burokevičiaus fanatikų grupuotė, organizavusi Lietuvos radijo ir televizijos užgrobimą.  Ir visa tai vyko jau ir taip labai grėsmingoje gaujų ir galvažudžių siautėjimo aplinkoje. Politikų veiksmai labai panašėjo į isterišką proto aptemimą ir bolševikinį jau N. Chruščiovo panaikintos klasių kovos gaivinimą.

Socialinė atmosfera buvo įkaitinta iki kraštutinumo. Paprasti žmonės ragino: „Esate inteligentai, darykite ką nors!“ Į forumą susitelkė net sovietmečiu kritinį mąstymą išsaugoję ir dėl jo ne kartą skaudžiai nukentėję žmonės: buvusieji politiniai kaliniai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, rašytojai, dvasininkai, inžinieriai, ekonomistai.

Kaip vienas iš šių dramatiškų įvykių dalyvis šiandien privalau pasakyti, kad jo atsiradimui itin didelės įtakos turėjo tada viešai reiškiamos Tėvo Stanislovo, mons. Kazimiero Vasiliausko, kard. Vincento Sladkevičiaus ir kai kurių kitų dvasininkų moralinės bei apskritai dvasinės nuostatos. Jie čia atliko visiškai tą patį vaidmenį, kuris nuo seniausių laikų buvo priskiriamas išminčiams.

Pačių didžiausių konfliktų metu tokie senoliai būdavo kviečiami, kad  surastų nešališkus sprendimus, būtinus visos giminės, tautos ar valstybės išlikimui, sustiprinimui ir geresnei ateičiai. Tokių arbitrų sprendimai jau nebegalėjo būti ginčijami. Tačiau jų perspėjimams politikai buvo akli ir kurti.

„Lietuvos ateities forumas“ buvo vienintelė Teisingumo ministerijoje užregistruota organizacija, kuri jungė didžiausio nerimo apimtus žmonės (į pirmąją respublikinę konferenciją susirinko apie 400 žmonių). Ne tik dėl to, kad jie patys negalėjo ramiai stebėti įtampos didinimo iki kraštutinumo, bet ir dėl to, kad valstybėje nebuvo jėgos, kuri  minėtą išmintį būtų išgirdusi ir rimtai į ją reagavusi. Tai buvo nevilties šauksmas.

1991 m. jos paskelbtame manifeste buvo sakoma: „Atėjo laikas užbėgti už akių tiems žmonėms, kurie savo politika skaldo visuomenę, nuteikdami vienus savo krašto patriotus prieš kitus, skatindami jų tarpusavio neapykantą ir kerštingumą, provokuodami pragaištingus konfliktus, ieškodami Lietuvos „priešų“. Jeigu tai yra kelias į nepriklausomybę, kodėl jis taip sutampa su nepriklausomybės priešininkų judėjimo kryptimi?“ („Lietuvos ateities forumas: už ką? prieš ką?“, p. 134). Jis ėmėsi ne tik viešinti oficialiai nutylimas teisingumo gynimo akcijas,  kritiškai vertinti neapykantos kurstomų konfliktų padarinius, agresyvius išpuolius prieš paties Forumo narius.

Kadangi iki šios dienos to judėjimo veikla tebėra ciniškai falsifikuojama, su visiška atsakomybe privalau patvirtinti, kad nei tada Lietuvos elitui neužteko, nei dabar neužtenka sveikos nuovokos ir politinės kultūros, kad pajėgtų atpažinti nešališka padėtimi ir blaiviu protu grindžiamus patarimus, atskirtų juos nuo suinteresuotų grupių retorinių plepalų ir stiprintų valstybės išgyvenimo galimybes.

Nepaisant to, ar tai kam patinka, ar ne, bet realybė buvo tokia, kad iš visų pusių atakuojamas Forumas padėjo pačius sunkiausius pamatus toms dabartinės opozicijos atmainoms, kokios yra šiandien Lietuvoje. Jau tada Juozaitis kalbėjo: „Tad pasiryžkime esminiam žingsniui: įteisinkime opoziciją. <…>Kai nėra opozicijos, valdžia net pamiršta, kam išvis gyvena: gyvena ji būtent žmonėms, o ne žmonės – valdžiai. Pagaliau juk žmonės, tauta, o ne dangaus mana išlaiko savo valdžią.“ (p. 34)  ,

Apie šį savo nuopelną Arvydas knygoje tiesiai neužsimena. Gali susidaryti įspūdis, kad čia nėra tiesioginio ryšio nei su pačia atsakingiausia ano laiko dvasine nuostata, nei su  jo įkurta organizacija. Bet čia yra dramatiškas straipsnelis „Tautos priešas“. Jį būtų galima pavadinti kvintesencija visų tų išpuolių,  kuriuos jam teko pačiu sunkiausiu metu patirti. Šį tekstą jis pradeda Voltero žodžių perpasakojimu: „Vienas šmaikštus prancūzas yra pasakęs, kad pusę žmogaus šlovės sudaro apkalbos ir šmeižtai. Ne tik tiesa, bet ir mitai kuria žmogų.“ Toliai jis kalba apie minios viešpatavimą prancūzų revoliucijos metu: „Vadovaudamasi vien mitais ir apkalbomis, minia ir jos nacionaliniai atstovai teisė ir kėlė ant rankų, metė nuo rankų ir vėl teisė. Minia turėjo būti maitinama žmogaus mėsa. Kitaip ji nebūtų leidusi savęs valdyti. Šimtmečius laikyta gyviu, tauta pagaliau tapo ėdriu gyvuliu. Ji įsigeidė matyti kraują. Iš pradžių „kvepiančių perukų“ kraują, paskui kunigų kraują, o galiausiai ir tų savųjų, kurie drįsdavo suabejoti kraujo nauda. <…> Godumas ir baimė būti suėstam kaitino ir skatino naujus „teisėtus“ susidorojimus su nieko nenutuokiančiomis aukomis. Egzekucijos apakino ir svarbu tapo tik viena – kad ne tu liptum ant ešafoto, todėl ir šauk apie tautos priešus. <…>Pirmą kartą suformuluota aiški tautos priešo sąvoka. Ji tapo kaltinimo turiniu, nusikaltimo įrodymu. Paprasta, primityvi, bet labai veiksminga: išvadinai žmogų tautos priešu ir tuojau pat gali siųsti jį ant ešafoto. Niekas nedrįsta jo teisinti, apginti, nes bet kurį pamėginusį, net advokatą, tuojau pat pavadina tuo pačiu ir siunčia ten pat. <…> Lietuvoje sąvoka taikyta du kartus, dvi epochas. Pirmą kartą ji buvo deformuota į „liaudies priešą“ ir vedė į mirtį miško brolius, partizanus. Paskui ji lyg apmirė, bet atgaivinta baudžiamuosiuose procesuose prieš disidentus ir šiaip jaunuolius, iškabinusius ar nupiešusius Lietuvos Trispalvę.“

Pagaliau Arvydas prieina prie asmeniškai skaudžiausio „antrojo karto“, didžia dalimi nulėmusio jo paties gyvenimo permainas. Bet ir čia apie save jis nekalba. Tik nušviečia situaciją, kurioje „tautos priešas“ greitai virto standartiniu politiniu prakeiksmu. Ši sąvoka „imta aistringai naudoti suradikalėjusių iki beprotybės sąjūdininkų. Ir ne vienas atvirai samprotavo, kiek reikėtų „nunešti tautos priešų galvų“,<…>o vienas kaunietis pralenkė visus, kai iš Sąjūdžio suvažiavimo tribūnos pareikalavo 200 000 lietuvių galvų. Žodžiu, tik baimė užrūstinti Vakarus ir baimė, kad vidaus pjautynėmis pasinaudos Kremlius stabdė lietuvių robespjerus statyti aikštėse lietuvišką giljotną.“ Ir tai nebuvo tik gąsdinimai. Jis primena visiems žinomą savanorių maištą Pakaunės miške, saugumo departamento savanorio, Kauno rinktinės štabo viršininko, kapitono J. Abromavičiaus susprogdinimą „jūros mišiniu“ jo paries automobilyje už tai, kad jis „savo kūnu užstojo kelią <…>lietuviškiems robespjerams, pradėjusiems vykdyti pirmąjį valstybės perversmo etapą. <…> Jo dėka buvo išvengta savižudiško susipriešinimo, matyt, net pilietinio karo.“ (p. 176 – 178).                     

Situaciją, manau, nesunku įsivaizduoti net ir tiems, kurie tuo metu dar gulėjo lopšyje. O toliau nuo tų įvykių buvusiems žmonėms geriau suprasti tariamą Arvydo pasitraukimą nuo politikos. Kaip žinia, jo politinis aktyvumas susidėjo iš dviejų pusių – politinio veikimo ir politinių įvykių nagrinėjimo. Abi jos yra labai svarbios asmens politinei brandai. Panašiai klostėsi ir jo gyvenimo etapai. Nuo itin aktyvios politinės veiklos Sąjūdyje jis buvo priverstas pasitraukti ir toliau stebėti ją „pro langą“ dėl to, kad ten susiformavo absurdiškų intrigų, sąskaitų suvedinėjimo ir provokacijų skleidimo laukas, po kuriuo laisvai siautėjo nesutramdomų nusikaltėlių gaujos.  Tai buvo pasitraukimas ne iš politikos, o iš valstybei pavojingos politinių intrigų zonos, kurioje tiesa jokiu būdu pasidarė neatpažįstama, o komunikacija apskritai tapo neįmanoma. Ten vienodai buvo lengva viskuo tikėti ir niekuo netikėti. Nes visiškai vienodai reiškėsi ir melas, ir pavydas, ir liguistas įtarumas, ir atviros provokacijos, ir eilinė bukaprotystė. o pačių  kilniausių pastangų, veiksmų ir darbų autoriams lengviausiu būdu, be jokios atsakomybės buvo klijuojamos priešų etiketės. Supykai – ir kerti, kad kitas neatsikeltų.

Dabar su dideliu knygos bagažu A. Juozaitis sugrįžta į žymiai labiau subalansuotą ir įteisintą politinį gyvenimą. Absurdiško intrigų, įtarinėjimų ir sąskaitų suvedinėjimų netrūksta ir šiandien. Bet dabar šviesos ir tiesos gerokai daugiau. Tokie dalykai  yra labiau išviešinami ir kontroliuojami įvairių jėgų: valdžių polemikos, žiniasklaidos, socialinių tinklų, pilietinių akcijų, visuomeninių organizacijų įsikišimo, nuolatinių rinkimų ir pan. Susiformavo ir paties autoriaus lakoniškas eseistinis stilius, pripildytas brandžios gyvenimo patirties ir savarankiškų apmąstymų. Gerą įspūdį daro ir straipsnių išdėstymas. Čia jie papildo vienas kitą, praplečia, pagilina. Ir sukuria gana vientisos galvosenos bei skaidrios pasaulėžiūros įspūdį. Bet svarbiausia čia yra tai, kad šis įvairiausioms temoms skirtas straipsnių rinkinys yra orientuojamas į pagrindinį ir niekuo kitu nepakeičiamą, bet oficialiai ignoruojamą šių dienų tikslą, kuris užduodamas  iškalbingu pavadinimu „Tėvynės tuštėjimo metas“. Juo pasakoma, kad visas knygoje dėstomų temų, problemų, įvykių, prisiminimų, charakteristikų, įspūdžių, pastabų ir samprotavimų margumynas nėra savitikslis jausmų išliejimas, bet tarnauja šiam vienam rūpesčiui, t. y.  autoriaus troškimui išauginti jį iki visos valstybės rūpesčio.

Jis sąmoningai  pasirenka iškalbingą giminystę su kadaise garsėjusiu J. Avyžiaus romanu „Sodybų tuštėjimo metas“. Ši giminystė ima veikti kaip užsimiršimą ir pačią užsnūdusią dvasią labiausiai sprogdinantis semantinis užtaisas. 

Pirma, ji tiesiai pasako,  kad šiandien laisvojoje Lietuvoje autoriui tenka imtis visai panašaus darbo, kokį anais nelaisvės ir autoritarizmo metais atliko J.Avyžius.

Antra, abi tas epochas jungia tas pats patriotinės dvasios susidūrimas su konjunktūriniu valdžios neįgalumu ką nors pakeisti.  Knygos pradžioje A. Juozaitis tiesiai sako: „Per dvidešimt metų praradusi trečdalį gyventojų ir mažiausia pusę gyvybę gimdančios kartos, tauta bemaž neteko šansų išlikti. Net sava atrodžiusi valstybė nebegelbsti – ji nepajėgi įgyvendinti jokios demografinės politikos“ (p.11). Trečia, kad ir kaip dabartinė demokratija skirtųsi nuo autoritarinės valstybės, Tėvynės išlikimui  ir šiandien yra reikalingi visiškai tokie pat orūs ir garbingi patriotai, pasiryžę atkakliems susidūrimams su politinį korektiškumą ginančiu valstybės elitu. 

Anais nelaisvės metais pilietinę visuomenę prislėgė skausmingai apnuogintas sodybų tuštėjimo metas. Beveik visa tauta  šurmuliavo: ar galėsime kada nors pareikalauti valdžios atsakomybės už sunaikintą kaimą? ar kada nors atsigaus kaimas, tiek amžių saugojęs visas  mūsų gyvybines potencijas?  Šių dienų laisvoji Lietuva dar labiau suglumusi:  ko verta tokia laisvė, jeigu taip sparčiai artėja išsitrynimas iš geografinio ir istorinio žemėlapio? O valdžią dabar dar sunkiau apkaltinti. Juk šalis atvira ir gerokai demokratizuota. Visuomenė gali priešintis. Tačiau ji to nedaro. Ir net pati sprunka iš Lietuvos… Negi mums laisvė buvo reikalinga tik tam, kad galėtume palikti savo gimtuosius namus? Ar tai ne geriausias įrodymas, kad patriotizmas Tėvynėje yra grėsmingai išsekęs? Šis akcentas negailestingai kartojamas straipsnyje „Išeiname tylėdami“:

 „Vyksta tai, ko laukėme ir ko bijojome – ir žinojome ateisiant. Ūmus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas baltų pasauliui – kosminės reikšmės įvykis. Baltų kosmoso, mūsų pasaulio, pabaigos pradžia. Net ne nebe pradžia tos pabaigos, o pati pabaiga. 4000 metų trukusi baltų pasaka baigiasi.“ Yra visokių pabaigų. Ne taip seniai įvykusi TSRS pabaiga suteikė daug džiaugsmo. Visai kas kita mūsų valstybei dabartinis procesas. „Smagiu jį vadina tik kvėštelėjęs lietuvis kosmopolitas, arba jau nebelietuvis. Deja, tokių randasi vis daugiau, kaip ir dera pabaigos epochai. Pasirinkę žiurkių vaidmenį, smunka lietuviai iš skęstančio laivo. <…> Žmogus galėtų visas savo jėgas skirti Lietuvos laivynui lopyti, tačiau nebenori lietuvis lopyti, nes sąžinė jo nebežinia kur. <…>Jaunimas nė lietuviais būti nebenori. Pavartys jie liežuvį Airijoje ar Amerikoje dar kokį dešimtmetį lietuviškai, o ten – žinokitės. Vaikučiai jau „civilizuotai“ ir angliškai suoks. Ir nutrūks 4000 metų iš rankų į rankas perduodamas gintaro siūlas.“ (p. 497).

Žinoma, dėl to ne tik jie kalti. Jų patriotizmo niekas neugdė. Ypač jaunimo. Apie 20 metų visa valstybės politika, o su ja ir mokykla, eina visai priešinga kryptimi. Lyg pagal kažkokį šėtonišką projektą buvo pradėta ginčyti normali šeima, vaikų auginimo reikšmė, valstybės, mokyklos ir žiniasklaidos atsakomybė už tautos išlikimą, sunaikinti šeimos verslo pagrindai, įdiegtas  egoistinis individualizmas ir įgyvendinta visuomenės atomizacija. O iš atomų gali viskas pasidaryti. Iš jų lengvai formavosi prieš visuomenės ir valstybės interesus veikiančios plėšikų ir vagių gaujos, klaniniai ir oligarchiniai dariniai. Kiek vėliau visais kanalais buvo paleisti raginamai ir reklaminiai gundymai emigruoti. Arvydas šios problemos sprendimo receptų nesiūlo. Bet kaip Lietuvoje susidaro nepalankios gyventi sąlygos,  kliudo pačios įvairiausios tematikos straipsniai.

Straipsnį „Valstybė gina tautą?“ jis pradeda nuo tautos gyvenimo be nuosavos valstybės. Jei per ją „eina užsienio armijos“, situaciją galima pavadinti tiesiog „kosminiu siaubu“. Tokią tautą ginąs tik instinktas: „kuo greičiau pasislink į šalikelę, niekas tavęs nepasigailės. Saugok galvą – visi eis per ją, tryps. Lieka tik svarbiausia reikmė – konservuoti tautos įgūdžius šeimoje.“ Dabar esame atgavę savo valstybę. Tačiau „kas apskritai iš mūsų liks, amžiui pasibaigus? <…> Duoda atsakymus tie, kas palieka Lietuvą suvisam (jie jau pasmerkė mūsų ateitį), ir tie, kas išbraukė Lietuvos piliečio pase tautybės įrašą. Juk kai mūsų pasas virs Europos Sąjungos piliečio pasu, įrašas „lietuvis“ ar „lietuvė“ liks paskutinė mūsų tapatybės užuovėja. Žinoma, daug kas iki to meto tautinės tapatybės nebenorės. Tai trečioji kategorija“  (p. 58).

Straipsnyje „Patriotai idiotai“ jis stebisi nepaprastu lietuvio lengvabūdiškumu: „Valstybė buvo aukščiausias lietuvio tikslas ir uždavinys – o dabar kaip? <…> Labai sparčiai atsisakome strateginių įmonių, kurios turėjo būti Lietuvos valstybės stuburas (Ignalinos AE, „Mažeikių nafta“, valstybinis jūrų laivynas). Dabar stuburas bus sukalbamesnis, lankstesnis, kone guminis. Lieka tik atsisakyti geležinkelių, automobilių kelių, valstybinių miškų – viską atiduoti transatlantinėms struktūroms – ir visiška laisvė. <…>Kai viskas bus privatizuota, atiduota ir parduota – mus būtinai priglaus“ (p. 74). Pirmiausia su šia situacija autorius susieja ir „Lietuvos išsivaikščiojimą“.

Tai svarbus argumentas, darantis užuominą į kunigo ir poeto R. Mikutavičiaus asmenybę.  Tik turėčiau patikslinti, kad ne jis plušo, važinėdamas po visą šalį  su šūkiu „kad Lietuva neišsivaikščiotų“, o jo atminimą įamžinanti „Consilia academica“, Mokslų akademija, „Lietuvai pagražinti draugija“, „Kultūros kongreso taryba“ ir kt. O dabar tą pasiaukojantį darbą savaip tęsia Lietuvos radijo  diktorė ir aktorė Dalia Stonytė, surinkusi trijų muzikų grupę: smuikininką prof. P. Kuncą, pianistę Ž. Karkauskaitę ir kompozitorių prof. M. Urbaitį. Jie iki šiol važinėja po Lietuvą su kun. R. Mikutavičiaus eilėmis „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.

Šis apsirikimas atsirado ne tiek dėl to, kad  A. Juozaitis ilgokai negyveno Lietuvoje, bet kad kosmopolitinė žiniasklaida iki šiol tebeignoruoja šią veiklą ir tuos žmones, kurie rūpinasi Lietuvos išlikimu. Net dabar, kai politikai pradrįso kalbėti apie demografinę krizę, oficialioji žiniasklaida paprastai tebeskelbia  tik tą informaciją, kuri atitinka parlamentinių partijų deklaruojamą politinio korektiškumo ideologiją. O Lietuvos išsivaikščiojimas, ir tie žmonės, kurie mėgina pristabdyti šį procesą, apeinami iš tolo. Lyg visi būtų kažkam įsipareigoję jau šiandien gyventi pagal XIX a. parašytą „Komunistų partijos manifestą“. Jeigu apie juos kartais netyčia prasitariama, tai tik  kaip apie patyčių vertus marginalus arba nacionalistus. Todėl apie šias pastangas menkai težino net tas lietuvis, kuris iš Lietuvos niekada nėra išvažiavęs. Taip šioje šalyje suprantama „atvirų sienų“ doktrina. Emigracijos oponentai  jaučiasi ne geriau kaip ir XX a. pradžioje J. Tumas-Vaižgantas. Tik tada nesėkmės buvo siejamos su švietėjų trūkumu. Net tada, kai J.Tumo kalbos sukėlė audrą, permainų jis nepastebėjo: „Visos mūsų galvotojų priemonės, kaip čia mūsų išeivybė sulaikius, yra bevaisės ir, man rodos, bus bevaisės, kol visuomenės neišauklėsime<…> (Kelionių vaizdai, 1931, p. 203).  

 Juozaitis, netgi dirbdamas svetimose šalyse ir, jo žodžiais tariant, „žvelgdamas pro langą“, atidžiai sekė įvykius ir geriau suprato, kas vyksta Lietuvoje negu kai kurie žiniasklaidos asai. Būtų geriau, kad keliantys įtarimus dėl jo atitrūkimo nuo Lietuvos, patys pasiimtų „Tėvynės tuštėjimo metą“ ir paskaitinėtų. Joje rastų daug daugiau įžvalgų ir svarbiausių valstybės problemų svarstymų, negu visuose popsiniuose kanaluose kartu sudėjus.  Visada jam rūpėjo pilietinis ir patriotinis veikimas, stengimasis visur dalyvauti ir suspėti, pamatyti ir susitikti, į viską reaguoti, kiekvieną įvykį pasverti ir pamatuoti. Ir niekur  nematyti vengimo imtis moralinės atsakomybės.

Arvydas nevengia keliauti, bet  niekur nepraeina kaip paprastas turistas, o juo labiau bastūnas. Grįžęs iš  Čekijos, jis prisimena, kaip Praha jam aštriai priminė įvykius, nutikusius prieš 35-erius metus.  Jie jam liudijo paradoksalų priešingumą tarp socialistinės Prahos  ir demokratinio Paryžiaus jaunimo. Šalia šv. Vaclavo paminklo pamato paminklinį akmenį, žymintį Jano Palacho ir Jano Zajico viešą susideginimą. Prahoje tai buvo išsilaisvinimo siekį demonstruojanti akcija, jaunystės žygdarbis, Paryžiuje – vos ne nuobodulį įveikiantis maištas. Bet tą patį vakarą ant paminklo laiptelių autorius išvydo, kaip smaginasi daug jaunimo. Šalia įšilusio postamento akmens pusiau gulomis sudribusi žavi mergina, „juosmuo baltuoja išnirusiomis iš džinsų kelnaitėmis. Šalia jos sėdi ir siurbčioja kokakolą tokie pat laimingi, pasitikintys savimi infantiliški vaikinai. Kaip nepagalvosi: matyt, toks jaunimas sukėlė 1968 metų Paryžiaus maištus.“

Tokie įžvalgūs palyginimai mus atveda prie įdomių Lietuvos ir Europos sugretinimų. Tais sugretinimais  mėginama atgrasyti tautiečius nuo gana elementarių mąstymo stereotipų, kuriuos palaiko dauguma politikų bei didelė žiniasklaidos ir socialinių tinklų dalis. Visi jie gali būti išreiškiami tokia priešprieša: Vakarai yra visų siekiamas idealas, arba svajonė (Lietuvos ateitis, pažanga, laisvė, beribiai turtai, neprilygstama galia, demokratija, teisingumas, racionalumas), o Lietuva šiurkšti tikrovė (Lietuvos dabartis, atsilikimas, suvaržymai, skurdas, neįgalumas, oligarchija, savivalė, iracionalumas). Tie stereotipai nėra iš piršto išlaužti. Iš dalies jie atitinka fizinę (valstybės dydis, gyventojų skaičius, karinės pajėgos ir pan.), istorinę, kultūrinę, intelektualinę realybę.

Tačiau labai pavojinga pervertinti tuos skirtumus ir paversti mąstymo ir elgesio stereotipais. Tokių stereotipų platinimas klaidina. Iš jų išauga ne tik menkavertiškumo kompleksai, pasireiškiantys apgailėtina didybės manija, pastangomis pūstis, didžiuotis, naiviai girtis, švaistyti menkas biudžeto lėšas primityviausiems šalies įvaizdžiams kurti, bet ir vergiškas mėgdžiojimas visko, kas tik atsiranda Vakaruose (ne tik jų gyvenimą turtinančius pranašumus, bet ir persisotinimo ir dvasinio išsekimo  madas).  Arvydas gerai prablaivina:  idealių valstybių apskritai nėra ir būti negali. Vienoms šalims trūksta vienų dalykų, o kitoms – kitų.

Juozaitis (taip pat kaip ir J. Tumas-Vaižgantas) neleidžia užmiršti, kad lazda visada turi du galus. Jis nebijo pasakyti, kad net ir geriausi Vakarai nėra tokie idealūs, kaip jie atrodė uždaro pasaulio žmonėms ir kaip daugelį metų mums piešia oficialioji  propaganda, o Lietuva nėra tokia išglerusi ir niekinga kaip ją įsivaizduojame užgauti įsišaknijusios neteisybės, patyčių ir nesėkmių. Kadangi Vakarai mums buvo neprieinami ir atriboti nuo mūsų gyvenimo, vien to pakako, kad  savo vaizduotėje juos tapytume vien tik utopinėmis spalvomis, o  sugriuvus sienoms, Lietuva upėmis imtų plaukti į Vakarus.  Bet laisvės svaigulys buvo toks didelis, kad iki šiol vis dar niekaip neišdrįstama pripažinti,. kad iš ten galėjo ateiti ne tik pačios aukščiausios civilizuotumo formos bei kultūros vertybės, bet ir utopinis komunizmas, vartotojiškas gyvenimo būdas bei  neoreliginis daiktų kultas.

Juozaitis visus tuos dalykus nusako hedonizmo išvešėjimu. Iš pradžių jis išplito JAV, o šiandien juo gyvena visa Vakarų civilizacija. Pagrįstai pastebima, kad polinkis malonumams visada atsirasdavo didžiųjų nuosmukių metais. Jam žodžių kišenėje nereikia ieškoti: „Tai juk visi idiotai laimingi.<…> XXI amžiaus pradžioje pozityvus mąstymas ir laimės kultas tapo pakrikimo priežastimi. Anksčiau apie protingą ir sotų žmogų  sakydavome: iš sotumo siunta; dabar apie turtingą beprotį sakome: moka gyventi. Lietuviai dabar kaip pamišę lekia paskui laimės aitvarą į amerikas ir net australijas.“ (p. 447). Aštriai pasakyta, bet taikliai. Hedonizmą aš pavadinčiau emociniu visų žmogaus vertybių pakaitalu, vedančiu į galutinį jų išsekimą, gyvenimo prasmės išnykimą ir kontrkultūrinį nusivylimą gyvenimu. Abu šie dalykai jam neduoda ramybės. Tas nusivylimas gali būti ne tik depresyvus, bet ir agresyvus. Agresija savo ruožtu nukreipiama tiek į kitus žmones (šeimą, kaimynus, aplinkinius, valstybę, tautą ir pan.), tiek į jų nuosavybę, kūrinius, kultūrą, tiek ir į save patį. Neišskiriant net kraštutinio terorizmo formų. 

 „Dabar atėjo laisvė. Argi nematome, kaip sumažėjo net savo gyvenimo nevaldančių žmonių?“ (p. 400). Su ja Arvydas susieja ir antikultūrinę (kontrkultūrinę) revoliuciją: „Laisvė prarado krantus, o maištas, kaip sakė Žanas Polis Sartras, tapo revoliucinėmis apeigomis. Maištauk, ir būsi teisus! <…> Prasidėjo šeimos griovimas, „buržuazinės visuomenės moralės“ niekinimas. 1968-ųjų studentų ir profsąjungų streikai Paryžių pavertė barikadų ir ašarinių dujų sostine. <…>Savus pamatus ardė savi.“ (p. 450). Čia turi prabilti nesustabdomas homeriškas juokas: kuo labiau žmogus infantiliškas, kuo mažiau jis sugeba kontroliuoti savo elgesį, tuo labiau jis veržiasi į maištaujančią minią, kad sukeltų padarinius, už kuriuos nereikėtų atsakyti, bet kurie pavirstų privaloma norma visai šiuolaikinei civilizacijai.  Šiuos keistus, bet deramai nesuprastus  jos padarinius šiandien tenka virškinti ir mums.                  

„Viskas ne taip“, – cituoja A.Juozaitis vienuolio J. Sasnausko pamokslo metu pasakytus žodžius ir tęsia toliau: „Pasaulio mirgėjimas, jo beribės galimybės – viena priežasčių, kurios paklaidina jauną sielą, neleidžia jai rasti savo kelio.“ (p. 373). Jam įdomiausia, kas yra tas naujai atrastas pasaulis, kad jis tampa tokiu magišku traukos objektu vos tik ant kojų atsistojančiai Lietuvai.

Kad prablaivintų utopinio svaigulio apimtus žmones, Arvydas aprašo tą realybės pusę, kurią nutyli visų tipų reklaminiai leidiniai. Tam pasirenka pačias turtingiausias pasaulio šalis: JAV, Vokietiją, Prancūziją, Skandinaviją. JAV pristatoma per kapitalą dauginantį pozityvųjį mąstymą, kurio vaisius yra laimė. Tai viena iš didžiausių istorinių pagundų. Ją jis daugiausia aptaria per „lietuvių amerikonų“ likimus, jų vertinimus ir savotiškus santykiais su Lietuva. „Lietuviai amerikonai“ – tai „ypatinga visuomenė“, kuri „be socialinių garantijų į Tėvynę negrįš“.  O jei sugrįžta, paprastai ilgai neištveria – tuoj skuba atgal. 

Ypač išryškinamas dabartinių emigrantų skirtumas nuo praėjusio karo bėglių. Anie labai draugiški, linkę bendrauti, palaikyti tarpusavio ryšius ir santykius su Lietuva. Naujieji –  susvetimėję, susipriešinę  ir skuba kuo greičiau ištirpdyti atsineštus skirtumus, susilieti su amerikiečiais. Bet ir anie save vadina : „mes, amerikiečiai“. Jie nevengia kalboje pasididžiuoti savo pranašumais. Jie negalį suprasti, kodėl lietuviai tiek daug gėlių ant kapų neša, jeigu yra tokie neturtingi. Kodėl jie tiek daug kalba apie praeitį, kai yra tiek daug reikalų, kuriuos reikia tvarkyti šiandien? Tiesa, kartais ir jie prisipažįsta: „Gyvenate ne tik šia diena, daug giliau gyvenate. Daug turtingiau negu mes“. (p. 87).

 Pavojingas permainas  ir liūdną kultūros ateitį Arvydas mato net Vokietijoje. Čia jis neaptinkąs nė pėdsako buvusios „vokiečių dvasios“. Atrodo, jie gėdinasi jos. Kiekvieną atvykėlį čia pasitinkąs vokiškas kruopštumas bei darbo galera „dieną ir visiška tuštuma vakarą“. Krinta į akis, kad jie pasidarę baikštūs, net į savo sueigas einą apsidairydami.

Šių permainų pradžią jis sieja su XX a. septintojo dešimtmečio antikultūrinių revoliucijų bangomis, kurios nušlavusios šeimos autonomiją bei patriotizmą ir įtvirtinusios „politinio, kultūrinio ir religinio korektiškumo pandemiją, nusakomą nuostata „Visi skirtingi – visi lygūs“. Vokietijoje ji paklojusi pamatus multikultūralizmui, kuris paskutiniais metais čia tapęs vos ne oficialia valstybės ideologija. Tačiau šiandien ji, net pačios A. Merkel pripažinimu, „patyrė fiasko“.

Ypač prastą šios turtingiausios Europos šalies ateitį rodanti valstybinio banko tarybos nario T. Zaracino knyga „Vokietija naikina pati save“. Ji ten įgijusi nepaprastą populiarumą: šiuo metu leidžiama jau 16-toji jos laida. Jo kruopščiais paskaičiavimais šio amžiaus pabaigoje vokiečių Vokietijoje liks tik 25 procentai. Sunku patikėti, kad vokiečiai užmirš savo istoriją, garbingą kultūrinį palikimą ir  stebėdami ramiai lauks šitos būklės.

Aprašydamas Baltijos Asamblėjos ir Šiaurės Tarybos delegatų susitikimą, skirtą mažų tautų likimui globalizacijos sąlygomis aptarti,  A. Juozaitis nė kiek nesižavi skandinavų siūlomais standartais. Jis jaučiasi smarkiai sutrikęs. Ten labiausiai nustebinęs „sotus skandinavų romumas“, pasireiškiantis neginčijama taika, neginčijamu socialiniu solidarumu, neginčijamu atvirumu pasauliui. Tai, ką jie aptarinėjo, jau nebuvusi valstybė, o „kažin kokie socialinių garantijų rezervatai“. Labiausiai ten pasigedęs kultūrinės tapatybės. Konferencijoje jau buvę kalbama kažkokiu kalbų mišiniu „skandik“,  sudarytu iš  trijų kalbų, Visa tai atrodę „lyg koks tapatybės praradimo modelis. Praradimas pavojingas ne vien etninei skandinavų tapatybei. Tai kažin koks sunkiai nusakomas buities prasmegimas į tinginystę, sielos riebalus. Visos kalbos buvo pasaldintos abejingumu, sotumu, ir net silkė buvo saldi“ (p. 187).                      

Visą šios knygos turinį galima padalinti mažiausiai į keturias  svarbias temas. Pirma, Lietuva yra vienintelė mūsų Tėvynė, todėl privalome gerai žinoti, kas gena žmones iš jos. Antra, ne visi, kurie gyvena Lietuvoje, yra jos garbingi piliečiai ir patriotai. Dažnai galima sutikti žmonių, kurie dar iki išvažiavimo jau yra išvažiavę. Trečia, Vakarai turtingi ir galingi, bet jie nėra  taip visapusiškai patrauklūs, kaip juos įsivaizduoja Lietuvos emigrantai ir vaizduoja politinė reklama.  Tie žmonės gyvena ieškodami vartotojų malonumų, kurie sudaro jų laimę. Dėl to jie nemato gyvenimo prasmės.  Šiuolaikiniam kapitalizmui visai patinka, kai jis puošiamas utopiniais komunistinės ateities projektais, beveik paraidžiui nurašytais nuo „Komunistų partijos manifesto“. Ketvirta, niekas negali atimti iš žmonių teisės išvykti iš Lietuvos, bet jie niekaip negali išsisukti nuo moralinės bei pilietinės atsakomybės už tokį pasirinkimą ir Tėvynės likimą. 

Reikia nusilenkti Arvydui Juozaičiui, kad  šį rūpestį dabar jis ryžtasi paversti realių veiksmų programa „Lietuva yra čia“. Sėkmės jam!