V. Kochanskytė: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „laivas“ sėkmingai vedamas vadovo J. Sakalausko

Klaipėdoje gyvenanti aktorė, režisierė Virginija Kochanskytė, automobiliu raizganti šalies miestus, miestelius ir kaimus, kuriuose pristato savo kūrybą, prisipažįsta naujai atradusi Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Perskaitę straipsnį sužinosite kodėl, pasak aktorės, neverkšlenama dėl muzikinio teatro „benamystės“, kodėl J. Sakalausko neišvysite pagrindiniuose teatro vaidmenyse ir apie „pasakas suaugusiems“.

– Jūsų, kaip žiūrovės, įvertinimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarui. Gal klaipėdiečiai jomis pasinaudos ir ateis pamatyti spektaklių.

 – Žiūrovų įvertinimus lemia įspūdžiai, kuriuos jie patiria teatre. Kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro žiūrovai patiria gerus įspūdžius, liudija pilnos salės. Mano įspūdžiai irgi puikūs.  Jei po spektaklio žvalgaisi į teatro repertuarą, domiesi būsimomis premjeromis, tai ir yra patvirtinimas, kad teatras kūrybingas, gyvybingas ir žiūrovams reikalingas. Žiūrėjau Dž. Pučinio operą „Bohema“. Puiki režisūra, dainininkai, orkestras, scenografija, kostiumai. Skubėjau pamatyti, nes išgąsdinote, kad, galbūt, spektaklis rodomas jau paskutinį kartą. Operos finalinėje scenoje rauda suspaudė gerklę, šalia sėdintys verkė. Dieviška muzika, puikūs balsai, išraiškinga vaidyba,  aistringas orkestras. Linkėčiau šio spektaklio dar ilgai neišbraukti iš teatro repertuaro!

Sakoma, kad muzikinis teatras turi orientuotis į operetę ir miuziklą. Ne tik. Ilgokas sąrašas susidarytų pastatymų, kuriuos su malonumu pasižiūrėjau Klaipėdos muzikiniame teatre. Mitas, kad miuziklas lengvas žanras. Kūrėjams panorusiems tą lengvumą išgauti reikia turėti daug fantazijos ir įdėti pastangų.

Labai sveikinu teatro užsimojimą – „užkariauti“ didžiąsias Lietuvos arenas. Kad sumanymas tikrai geras, paliudijo pilnutėlės arenų salės. Bilietus į miuziklą „Čikaga“ užsisakinėjo net ir lietuviai gyvenantys užsienyje. Režisierės R. Bunikytės suburta spektaklio kūrybinė komanda įdomiai, su užsidegimu perteikė  kompozitoriaus Dž. Kanderio žaismingą ironiją, aistrų šėlsmą.

Sutinku, kad žiūrovą reikia kartais ir sukrėsti. Bet ir gerų emocijų reikia taip pat. Kažkada mamos po spektaklio, kuris kalbėjo apie gyvenimo žiaurumus, paklausiau, kaip jai patiko spektaklis. Mama, fabriko darbininkė, atsakė: „kad fabrike būna ir baisiau“. Ir pridūrė: „kad teatre ji ieško grožio“.

Džiugu, kad Klaipėdos muzikiniame teatre, gausu šokio spektaklių: ir modernių, ir klasikinių. Buvau maloniai nustebinta šokio spektakliu pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Rimta, subtili tema choreografo A. Liškausko perteikta judesio priemonėmis taip išraiškingai, taip  jautriai, kad nepalieka nė vieno abejingu. Net bilietų buvo sunku gauti. Šį spektaklį žiūrėjau drauge su Klaipėdos universiteto studentais. Ir spektaklis juos „uždegė“ muzikinio teatro lankymui.

Didžiuojuosi kaip klaipėdietė, kad Klaipėdos muzikinis teatras kiekvieną sezoną savo žiūrovams dovanoja jaudinančią galimybę susipažinti su lietuvių kompozitorių kūriniais. Su nekantrumu  laukiu naujosios premjeros – G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ (rež. G.Šeduikis). Nacionalinių kūrinių pristatymas yra labai svarbus ir net būtinas šių dienų skaudžios realybės erdvėje. Apie tai kalba ir operos autorius  G. Kuprevičius:  „Šis kūrinys – lyg testamentas išnykusiai tautai. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas“. Aš asmeniškai labai viliuosi, kad tai tik galimas Lietuvos likimo variantas.  Labai viliuosi, kad ši  opera ne tik pagerbs „išnykusių atminimą“, bet meninėmis priemonėmis tarnaus „gyvųjų perspėjimui“.  Kūrėjai meno dėka gali pasiekti žmogaus širdį labai giliai. Ir ne tik sukrėsti, bet ir nuskaidrinti, pripildyti šviesos, pasitikėjimo savimi ir galios gyventi kilniau.

– Gal jūs, kaip profesionali aktorė ir žmogus pažįstantis ne vieno teatro užkulisius, įtariate kur slypi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sėkmė?

– Laivas plaukia ta kryptimi, kurią nurodo kapitonas. Šalia gerai žinomų teatro solistų tiek daug jaunų menininkų, pilnų kūrybos geismo – ir scenoje, ir orkestre, ir vadybinėje komandoje. Jonui Sakalauskui tapus vadovu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atvertos naujos galimybės ne tik teatro dainininkams, režisieriams, dirigentams, ne tik menininkams iš kitų Lietuvos miestų, bet ir kūrėjams iš įvairių užsienio šalių. Per pastaruosius keletą sezonų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tarsi atgijo, prisipildė geros energijos. Ir tai jaučia žiūrovai – tas kūrybinis degimas, kurį matome scenoje, mus ir vilioja ateiti į teatrą.

Maloniai nustebino, kad viešumoje nepasigirdo nusiskundimų, jog muzikinis teatras dėl renovacijos lieka be „namų“. Daugeliui vadovų tai taptų pretekstu iki minimumo sumažinti veiklą. Bet tik ne naujajam teatro vadovui. Klaipėdos muzikinio teatro vadovo Jono Sakalausko dėka prisitaikyta prie pasikeisiančių sąlygų – „pasimokyta gyventi“ ne teatro erdvėje, dar teatro kolektyvui, neapleidus savųjų patalpų. Atsirado pastatymai, koncertai, renginiai, teatriniai vyksmai kitose erdvėse: arenose, lauke, ant sienos, po arka ir kt. Iššūkiai, regis, ne tik užgrūdino, bet ir atvėrė naujas galimybes kūrybingumui, fantazijai. Džiugu. Atrodo, kad sąlygų pasikeitimas teatro nenuskurdino nei materialine prasme, nei pastatymų skaičiumi, nei kūrybiniu rezultatu.

Man labai patinka muzikinio teatro viešoji reklama, kurios pilna visame mieste. Net jei skubi, esi priverstas stabtelti prie teatro – naujienas, spektaklių kūrėjus, informaciją apie naujus pastatymus gali išvysti įspūdingų plakatų pavidalu. Įvykius seki taupydamas laiką, kas tiesiog būtina šiuolaikiniam žmogui. Teatras tave gundo ir vilioja patrauklia savo kūrybos vizualizacija.

Žvilgterėjęs internete į teatro repertuarą, atrandi, kad Klaipėdos muzikinis teatras keliauja labai intensyviai.

Manoma, kad  muzikinio teatro pastatymus neįmanoma pritaikyti kitoms erdvėms: sudėtinga pervežti ir pritaikyti kitoje scenoje dekoracijas, skirtingos žiūrovų salių erdvės, nėra kur įkurdinti orkestro ir t.t. Tačiau klaipėdiečiai šiuos mitus paneigė. Sutikime, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Kauno valstybinis muzikinis teatras nėra tokie aktyvūs šioje srityje.

Aš, kaip ir daugelis, muzikinio žanro gerbėjų, operos dainininkui, kompozitoriui, muzikinių, teatrinių projektų prodiuseriui Jonui Sakalauskui tapus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu, tikėjausi, laukiau ir džiaugiausi, jog jį išgirsime dainuojant pagrindinius vaidmenis uostamiesčio muzikinio teatro spektakliuose. Deja, buvau nuliūdinta.  Bet, sutikime, keli pastarieji sėkmingi teatro sezonai liudija, kad  spendimas, kurį priėmė J. Sakalauskas yra išmintingas ir teisingas – teatro darbo rezultatais pasidžiaugti visi.

– Papasakokite apie programą „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“.

– Jau ketverius metus, šalies žmonėms pasakojame apie nepelnytai primirštą kūrėją – rašytoją, poetą, publicistą, muziką, valstybininką, himno autorių Vincą Kudirką. Labai džiaugiuosi, kad mano literatūrinė programa, skirta V. Kudirkai, sulaukė muzikantų susidomėjimo. Ir taip atsirado net kelios naujos jos interpretacijos: literatūrinė – muzikinė impresija „Pašauktasis“ su pianiste Inga Maknavičiene bei „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai“ su pianiste I.Maknavičiene, dainininku Liudo Mikalausku ir styginių kvartetu „Musica libera“. Esu dėkinga Jonui Sakalauskui, kuris, kad ir būdamas labai užimtas, sutiko pakeisti L. Mikalauską. Premjera su J.Sakalausku įvyko Užutrakio dvaro sodyboje. Pasirodymo metu V.Kudirka „stojosi“ lyg gyvas. Taip buvome užhipnotizuoti  V. Kudirkos asmenybės ir jo kūrybos žavesio, kad net pamiršome nusifotografuoti. Labai viliuosi, kad šią programą rugsėjyje galėsime pristatyti ir Klaipėdos žiūrovams.

– Kaip pamėgti, „prisijaukinti“ ar net atrasti teatrą: muzikinį, dramos ar šokio? Tenka sutikti žmogų, kuris sako, kad teatras jam sudėtinga meno forma ir jis nelinkęs čia lankytis.

– Teatro prisijaukinimas yra be galo subjektyvus. Juk sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Bet tik geras skonis užaugins tokį žiūrovą, kokiu teatras galėtų džiaugtis. Siūlyčiau neatsisakyti teatro lankymo po pirmo nepatikusio spektaklio. Gal vertėtų būti kantresniems, ypač, jei nelankei muzikos mokyklos, nedainavai chore, nemuzikavai… Reikėtų kitą kartą atidžiau rinktis – pasiskaityti spektaklio aprašymą, eiti į tą operą, kurioje dainuoja mėgiamas dainininkas, pasidomėti draugų atsiliepimais… Reiktų paieškoti ir savo žanro – jei dramos teatre nepatiko drama, gal nudžiugintų komedija, jei muzikiniame teatre nepatiko opera, gal pamalonintų ausį ir akį miuziklai, o gal sužavėtų šokio judesys…

Vaikus būtina vesti į  teatrą nuo mažumės. Su krikšto dukra mielai lankau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklius vaikams. Atradau, kad tai gali būti ir puiki auklėjamoji priemonė. Pažiūrėjusi muzikinę pasaką vaikams „Tinginėlių kaimas“ (pagal V. V. Lansbergio kūrinį, režisierė ir inscenizacijos autorė R. Bunikytė), mergaitė nusprendė nuo šiol savo kambarį tvarkysis pati.

Man pasisekė, nes paskatinimą – tiek mamos, tiek mokytojų – pamėgti menus turėjau nuo vaikystės. Mama mudu su broliu nuo mažumės nuolat vesdavosi į spektaklius, renginius, koncertus, muziejus.

 – Koks turėtų būti muzikinis teatras, jei galėtų savęs neriboti finansinėmis galimybėmis?

– Žiūrovas ateina į teatrą įdomiai, maloniai praleisti laiko, tad būtina graži erdvė, pagarbus žmonių sutikimas, priėmimas dar prieš patenkant į žiūrovų salę. Meno žmonės turi turtinti žiūrovų pasaulį, tad, svarbi ne tik išraiškinga forma, bet ir gilus vidinis turinys. Linkiu teatrui nepavargti būti  Grožio šventove, kurioje žmonės pasisemtų tikėjimo šviesesniu rytojumi ir vilties, kad jų pačių galioje yra sukurti geresnį gyvenimą. O tai padaryti gali tik Grožio idėjai tarnaujantis vieningas teatro kolektyvas. Jei teatre nebus sutarimo, meilės vienas kitam ir  beatodairiško atsidavimo tam, ką darai, žiūrovas tai greitai pajus ir nusisuks nuo teatro. Taip norisi, kad teatras dovanotų mums geras emocijas, šviesias mintis,  žadintų mumyse kūrybines galias, pripildytų geros energijos.