A. Lapinskas. Lietuvos lenkai: pretenzijos rugsėjo 1-osios proga

Mokslo metų pradžia – reikšmingas šaliai įvykis. Tą dieną valstybės vyrai, moterys ir šiaip veikėjai per spaudą ir asmeniškai sveikina mokytojus, moksleivius ir jų tėvus, linki jiems sėkmės žengti mokslo ir gyvenimo pažinimo keliu, negailėdami šiltų žodžių ir nekišdami šiuo atveju visai nereikalingų politinių akcentų ar dar blogiau – priekaištų savo valstybei.

Dauguma valstybės ir savivaldybių lygio vadovų taip ir daro, sakysite, tai nieko nestebina. Deja, ne visi mūsų veikėjai laikosi tokių principų ir mokslo ir žinių dieną vėl pasitinka su visiškai nepagrįstais ir nuvalkiotais priekaištais ir pretenzijomis. Vienas jų, mūsų europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis su savo sveikinimu, kaip visada skirtu tik lenkams, lenkiškų mokyklų mokytojams ir moksleiviams.

O kartu ir „visiems asmenims įsitraukusiems į mums priklausančių teisių gynybą – mokymąsi gimtąja kalba nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Sėkminga veikla, stiprinant mūsų švietimą dar kartą patvirtino žinomą tiesą, kad tik vienybėje tampame  jėga“.

Ką čia bepasakyti, pirmiausia, teisė lenkiškai mokytis „nuo darželio iki universiteto“ jau seniai Lietuvos valdžios įgyvendinta ir kalbėti, kad tą teisę reikia ginti, matyt, mitingais ir piketais, tai Lietuvos lenkų visuomenės kurstymas nuolat „kovoti“ – „nė dienos be kovos“, rašyti skundus Europai, kelti skandalus, kad visi matytų, kaip lenkai Lietuvoje „kenčia“.

Ar iš tikrųjų taip yra, niekas per daug nesigilins, o triukšmas bus sukeltas ir Lietuvos vardas eilinį kartą bus apšmeižtas, o tarpnacionalinis konfliktas vėl ir vėl skatinamas. 

O dėl vienybės, tai Tomaševskis neoriginalus, juk tai Putino citata: „Mūsų jėga, neabejotinai, mūsų liaudies vienybėje“ (naša sila v jedinstve našego naroda). Matyt, bijantis tos nevienybės, Lietuvos lenkų visuomenėje nėra jokios opozicijos Tomaševskiui (kaip ir Rusijoje Putinui, ji čia slopinama gana žiauriais metodais), nes ji sudarytų tai vienybei pavojų. Toks įsikalbėjimas nieko gero istorinėje perspektyvoje nei rusams, nei Lietuvos lenkams nežada. Nei Putinas, nei Tomaševskis to, matyt, nežino.

Tačiau yra ir blaiviau mąstančių lenkų, vienas jų, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojas  Aleksandras Radčenka. Jo sveikinimas skamba taip: „visiems moksleiviams ir studentams, tėvams ir mokytojams linkiu didelės sėkmės moksle ir darbe, optimizmo  ir vilčių, o pirmiausia ramybės“. Paprasta, aišku ir jokios nereikalinos politikos.

Toliau šis publicistas rašo: „Ypač ramybės, nes pastaruoju metu kelias problemas pavyko išspręsti pozityviai: išsaugota polonistika Vilniaus Edukologijos universitete, tiesa, iš žadėtų  dešimčių studentų liko tik keturi (gal ir tiek nebus), iš 40 lenkiškų vidurinių mokyklų akredituota į ilgąsias gimnazijas net 36, dar dvi turi visus šansus prie jų prisijungti, tačiau lenkų švietimo išsaugojimo ir plėtros strategijos kaip ir anksčiau nėra. Tai reiškia, kad vietoje profilaktinio problemų sprendimo, mes ir toliau su jomis didvyriškai kovosime“.

Viena iš tų problemų, su kuriomis lenkai jau dabar kyla į mūšį yra lietuvių kalbos mokymo programų suvienodinimas jau nuo pirmos klasės. Tai reiškia, kad ir pirmaklasiai lietuviškose, lenkiškose, rusiškose mokyklose mokysis pagal vieningą programą.

Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos (Macierz szkolna) pirmininkas, buvęs Seimo narys,  Juzefas Kvetkovskis sako, kad lietuvių kalbos mokymo programų suvienodinimas jau nuo pirmos klasės yra didelė Lietuvos švietimo sistemos klaida (neseniai jis taip kalbėjo apie suvienodintą brandos egzaminą), nors Lenkijoje toks principas nekelia jokių abejonių.

Sunerimę esą yra pradinių klasių mokytojai, nes lietuvių kalbos mokėjimo lygis atėjusiems mokiniams, kuriems tai gimtoji kalba ir tautinių mažumų yra nepalyginamas, pastarųjų lietuvių kalba yra žymiai skurdesnė. Beje, tie patys mokytojai sako, kad pirmiausia lenkiškose mokyklose vaikus reikia išmokyti… lenkiškai, jie tos kalbos irgi nemoka.

Vaikai, atėję iš paruošiamukų grupės, kur jau turėjo lietuvių kalbos pamokėles, neturi tokio žodyno, kurį turėtų turėti. Bet gal dėl to, mano A.Radčenka, kad Vilniaus krašto darželiuose tėvai turi įnirtingai kovoti dėl lietuvių kalbos pamokėlių. Elitiniame lenkiškame Vilniaus „Vilijos“ darželyje vadovybė tėvams pasiūlė… patiems susimokėti už lietuvių kalbos pamokas, jeigu jiems taip jų reikia. Galų gale darželis pinigų surado.

Bet šiemet vėl, čia lietuvių kalbos pamokos nenumatytos. Matyt į Vilniaus rajono darželius reikės siųsti lietuvius mokytojus iš Vilniaus. Toks yra lenkiškos rajono valdžios „rūpestis“ lenkų švietimu. Deja, ponas J. Kvetkovskis, lenkų švietimo Lietuvoje vadas to nesupranta, o karas dėl akreditacijų jo nieko neišmokė ir kuriam didžiausia grėsmė, pasirodo, yra lenkų integracija į Lietuvos visuomenę, nes galiausiai ji atves į asimiliaciją(!).

Kas gi yra toji integracija? Pagal vieną iš apibrėžimų, tai mažumų išsaugojimas savo skirtybių ir tuo pat metu gebėjimas susikalbėti su dauguma. Deja, antrąjį komponentą J. Kvetkovskis praleidžia (susikalbėti, bendrauti su dauguma) ir aiškina, kad „mūsų (t.y. Lietuvos lenkų) visuomenė  jau tūkstantmetį gyvena Vilnijos (Vilenščiznos) žemėje ir yra geru lygiu integruota“. Su kuo integruota, su savimi?

O dėl asimiliacijos, priminsiu Lenkijos URM aiškinimą, kad 2011 metų Lietuvos švietimo įstatymas, kur Lietuvos geografijos ir istorijos numatyta mokyti lietuviškai, reikš „prievartinę lenkų asimiliaciją“. Su tokiu vertinimu mes bendros kalbos su Lenkija nerasime. Pačios Lenkijos pavyzdžio, kur šalies istorijos ir geografijos kitaip nei lenkiškai niekada nebuvo mokoma Lenkijos ministras neprisiminė.

Savo naujausiame rugpjūčio 31 straipsnyje „Lengvinti integraciją ar ginti lenkišką tapatybę?! (Ułatwiać integrację czy strzec polskiej tożsamości?!) J.Kvetkovskis pažeria ir naujų problemos aspektų. Beje, dingstį šiam straipsniui atsirasti, pasirodo, jam sukėlė „Europos islamizacija“…   

Atsakydamas į savo straipsnio antraštės klausimą, J. Kvetkovskis idealiu problemos sprendimu, įvardija integraciją, bet tik visiškai išsaugant tapatybę. Tačiau išsaugoti pusiausvyrą tarp integracijos ir asimiliacijos esą yra labai sunku, o kartais ir neįmanoma. Taigi integracija, vėlgi, pasirodo, yra pavojaus šaltinis. 

Toliau dar gražiau: „integracija ir tautinės tapatybės išsaugojimas negali būti universalus procesas ir priklauso nuo daugelio faktorių“. Pirmą vietą tarp tų faktorių užima tautinės mažumos gyvenamoji vieta: ar tai demokratiška valstybė; ar gyventojų dauguma – tolerantiška; ar ta valstybė rodo pagarbą tautinėms mažumoms, o gal ji siekia tapti vieninga tautine valstybe? Aišku, J. Kvetkovskio manymu, tų visų nuodėmių šalimi yra Lietuva.    

Dar keli įdomesni J. Kvetkovskio pasisakymo momentai: jei pastaruoju metu nebūtų buvę įsteigta daugybė Vilniaus lenkų gimnazijų (iš pradžių planuota 13, bet Lenkijos spaudimu jų skaičius padidėjo iki 36), vaikai neva būtų priversti eiti į lietuviškas mokyklas; Vilniaus rajone lenkiškas mokyklas lanko 8 iš 9 lenkiškų šeimų vaikų, Šalčininkų 2 iš 3, Vilniuje 1 iš 3. O dabar  programos vinis: Vilniuje jei vienas sutuoktinių lietuvis, kitas lenkas, tai šeimos kalba (o siaube!) yra lietuvių ir vaikas eina į lietuvišką mokyklą.  

Apibendrinant pasakysiu, kad dauguma J. Kvetkovskio „juodų“ minčių, be abejonės bus išdėstytos lenkiškų mokyklų mokytojams ir ko gero moksleiviams, kad jie žinotų kaip sunku jiems gyventi Lietuvoje, taip pat Lenkijos valdžiai, kad ji irgi to neužmirštų. O kažkada juk buvo keliamas lenkų šūkis – jūs tik įsteikite Vilniuje lenkų universitetą, tuomet mes jokių pretenzijų jau nereikšime. Deja, jų nemažėja ir jas, blaiviai mąstydama, mažinti turėtų jau ne Lietuva, bet pati Lietuvos lenkų bendruomenė kartu su savo šefais Varšuvoje.