Vaitkaus įtakos zonos – Visaginas ir Šalčininkai

Daugiausia rusijos garbintojo Eduardo Vaitkaus palaikytojų ten, kur lietuvių kalba nėra vyraujanti. Sakykim, Visagine nemažai „šviežių“ piliečių, palyginti neseniai „persipilietinusių“ iš rusijos į Lietuvą. Netrukus, kai sueis terminas, tokių „persipilietinusių“, tik ne iš rusijos, o iš Turkmėnistano, Tadžikistano, Uzbekistano, Sirijos ir pan. visoje Lietuvoje bus nepalyginamai daugiau.

Ir jie balsuos, rinks ne tik savivaldą, bet ir Seimą, prezidentą. Ką norės, tą rinks ir išsirinks. Kaip ir mes, dabartiniai Lietuvos piliečiai, pagal Konstituciją renkam laisva valia. Bet paskui vis dėlto stebimės, kodėl yra tokių, kurie nori ne taip, kaip, atrodo, turėtų būti normalu Lietuvoje.

Per pirmąjį prezidento rinkimų ratą gerokai kitaip nei visa Lietuva balsavo Visagino ir Šalčininkų rinkėjai. Ne visi, bet labai daug: atitinkamai 37,8 ir 39,91 proc. pasisakė už rusijos veiksmus pateisinantį kandidatą.

„Lietuva-2050 vizijoje“ Visagino nebėra

Daug kas tame Visagine kitaip, daug kas nauja – per amžius vadinto Visaginu ežero vardas tik 1992 m. atiteko pastatytam miestui. 1983 m. pradėjusi veikti atominė elektrinė 2009 m. jau buvo uždaryta. Bet tada, kai Visagino, tada dar Sniečkaus, atominė elektrinė buvo tik statoma, buvo sukviesta daug žmonių ne tik iš Lietuvos.

Nors dabar Visaginas demografiškai susitraukęs šiek tiek daugiau nei perpus, bet tai gyvas, labai gražus miestas su pasakiškom apylinkėm, jo gyventojai garsėja talentais ir niekur neketina išvažiuoti, o jų vaikai – tuo labiau.

Ne paslaptis, kad ir dabar Visagine toli gražu ne visada susikalbėsi lietuviškai, ten net į merus bandė balotiruotis visiškai lietuviškai nemokantis pilietis, prieš tai dirbęs (nemokėdamas lietuviškai!) miesto taryboje.

Delfi laidos vedėjos paklaustas dabartinis meras Erlandas Galaguzas, kodėl vis dėlto Visagine tiek daug buvo palaikiusių Vaitkų, nurodė dvi priežastis – kalbos barjerą ir dėmesio stoką, ypač pabrėždamas pastarąjį veiksnį.

Nors pats Vaitkus ir nebuvo nuvykęs agituoti į Visaginą, bet jo rusiškos skrajutės buvo priimtos kaip ypatingo dėmesio parodymas daliai Visagino rinkėjų, ypač taip pasijuto nemokantys lietuviškai vyresnio amžiaus visaginiečiai.

Nesilankė ten „kalėdodama“ ne tik premjerė, per rinkiminę kampaniją nebuvo ten ir dabartinio prezidento. Atrodo, kad niekas ar beveik niekas nebuvo nuvykęs agituoti ir paaiškinti, dėl ko vykdomas referendumas, kurį kandidatą į prezidentus rinktis ir kodėl.

Per mažai rinkėjų, todėl atostogaujančiai premjerei jiems nebuvo laiko? Ar į dabartinio prezidento maršrutą  „Pirmyn atgal po Lietuvą“ Visaginas nepateko, nes pasirodė pernelyg nutolęs nuo tankiau apgyvendintų ir užtikrintai prezidento laukiančių vietovių?

Ne tik kandidatai, bet visa Lietuva dar nėra širdimi Visagino pajutusi kaip savo miesto, visi mes dar dažnokai nelaikome jų saviškiais, sakome „jūs“, užuot sakę „mes“. Aišku, visų pirma švietimo sistema turi tai suvokti, bet ji juk be galvos tikrąja to žodžio prasme, tai ko iš jos norėti dabar, gal bus geriau po rinkimų…

Visame Visagine tik ukrainiečiams kartais nepatinka, kad mokyklose mokoma okupantų kalba, visiems kitiems ar beveik visiems patinka.

Esant tokiai padėčiai iniciatyvos galėtų imtis Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir, vykdydama savo įstatyminę prievolę, parengti ne proginį, o išsamų kitakalbių integracijos planą ir numatyti mažiausiai dešimtmečio strategiją su finansavimu.

Koncertų ir švenčių čia nepakanka. Apmaudu, kad Lietuvos-2050 vizijoje jokio Visagino integravimo nėra nė kvapo. Gal manoma, kad iki to laiko jau integruosis ar dezintegruosis pats savaime, gal jau jo kitakalbių procentas bus daug mažesnis nei Vilniaus ar Kauno? Dabartinę valstybės politiką Visagino gyventojų atžvilgiu tiksliausiai būtų įvardinti stručio politika.

Kubilius Šalčininkams siūlo gyventi Varšuvos erdvėje

Specialioje Delfi laidoje rinkimų rezultatams aptarti ekspremjeras Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie Šalčininkų balsavimo rezultatus sakė, kad būdamas premjeru jis pamatė, kad „tie rajonai gyvena vakuume, informaciniame vakuume, kadangi prieinamas informacinis kanalas yra tiktai Ostankinas ir dar ten kiti tokie kanalai“, todėl jo Vyriausybė valstybės lėšomis nupirko iš Lenkijos net šešių kanalų retransliaciją.

Bet tie kanalai netapo topu, masiškai internetu tebežiūrimos laidos iš rusijos ir Baltarusijos. Europarlamentaras ir ekspremjeras Andrius Kubilius apgailestavo, kad jųdviejų su tuometiniu premjeru Sauliumi Skverneliu suorganizuota Lenkijos TV retransliacija pietryčių Lietuvai „neiškremlino“ šalčininkiečių informacinio lauko, nes dabar, matydami Lenkijos TV ir jos aktualijas, jie juk puikiausiai galėtų gyventi Varšuvos erdvėje.

Taip ir pasakė – Varšuvos erdvėje, ne Vilniaus.

Gali būti, kad Kubilius per ilgai pats gyvena Briuselio erdvėje, nes nori nemažą dalį Lietuvos piliečių „suvaršavinti“, įdiegti jiems Lenkijos kresų savimonę, t. y. supratimą, kad jų tėvynė yra Lenkija, o Rytų Lietuvą su visu Vilniumi litvinai tik laikinai yra atsiėmę, kad grįš Pilsudskio vizija, kaip grįžo jo širdis, ir vėl Vilnius bus Lenkijos, kaip 1920-1939 m.

Juk jau dabar daugelio tokių kaip Kubiliaus suvokimo lauke Vilnius tarpukariu lyg ir nebuvo okupuotas, jūs nerasite tokio „galinčio įžeisti“ apibūdinimo nei MO, nei Dailės galerijos organizuojamų parodų pavadinimuose, tuomečio Vilniaus dvasios kilnumu alsuoja LRT publikacijos apie Pilsudskio stadioną ant Tauro kalno, nostalgija toli gražu ne lietuviškam Vilniaus istoriniam klodui dvelkia Vilniaus garbės pilietės Kristinos Sabaliauskaitės prasišvaistymas po skulptūromis paženklintas Vilniaus erdves.

Gitano Nausėdos vyšnia ant torto

Tikriausiai galima būtų pasakyti, kad vyšnia ant torto buvo perrenkamo prezidento Gitano Nausėdos LRT laidos rinkimų metu išsakytas Šalčininkų rezultato vertinimas, kai jis kaip itin svarbų faktorių priminė gerus santykius su Lenkija ta intencija, kad Lietuvos lenkai lyg ir nėra vien tik Lietuvos piliečiai, kad jų likimas kažkodėl ir dabar dar tebepriklauso nuo Lenkijos.

Gal čia turėta omenyje lenko korta, kurią, regis, turi ir kai kurie prezidentūros, seimo, vyriausybės, savivaldybių nariai bei darbuotojai: kol Lietuvos vadovai nelaikys šalčininkiečių absoliučiai savais Lietuvos žmonėmis, o vertins juos su Lenkijos išlyga, tol atotrūkis tarp „jų ir mūsų“ neišvengiamas.

Išeitų, kad pats prezidentas šalčininkiečius vertina taip, kaip Lenkija, apdalinanti juos „lenko korta“.

Gaila, matyt, dar labai daug Lietuvoje reikia nuveikti, kad net ir aukščiausi jos vadovai suprastų, jog, kaip teigia istorikas Rimantas Miknys, „<….> lenkybė Lietuvoje yra visiškai nepriklausoma nuo Varšuvoje keliamų lozungų. Ši lenkybė yra skirtinga, lokali; ar ji begyventų vien tik savo pajėgomis, ar tik vegetuotų – jai įtaką daro vietiniai veiksniai. Apie jokį Lietuvos lenkų „sugrįžimą“ į etnografinę Lenkiją negali būti nė kalbos, nes iš esmės visi jie ne iš ten atėję, ir tik Lietuva yra tas kraštas, su kuriuo jie etnografiškai susiję“.

Istorija apie lenkų identifikavimą iš dantų

Ir šis tas asmeniška. Baiminuosi, kad mane gali ištikti Sąjūdžio laikų déjà vu. Tada sakydama kalbą Sąjūdžio mitinge Trakuose paminėjau Gintauto Česnio ir Irenos Balčiūnienės antropologinius tyrimus, aprašytus jų knygoje „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologija“ (1988), kuriuose ištyrus žmonių palaikus iš kaulų ir dantų įrodoma, kad nebuvo jokio ženklesnio istorinio gyventojų atsikraustymo į tas vietoves, kuriose dabar gyvena daugiausiai nelietuviškai kalbantys žmonės rytų Lietuvoje.

O tai reiškia, kad keitėsi ne gyventojai, kad jų vietos neužėmė jokie atvykėliai, tiesiog keitėsi jų vartojama kalba, o dar tiksliau – kalbos. Apie tai ką tik, 2023 m., išėjo Nijolės Tuomienės monografija „Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė – XXI a. pradžia)“.

Bet tais Sąjūdžio laikais mane buvo padavę į teismą už… „Už lenkų įžeidimą prilyginant juos arkliams, nes tik arklius vertina iš dantų“.

Tuometinis teismas atmetė pareiškimą ir nesiėmė nagrinėti šios bylos.

Bet dabar, kai atšaukimo, cancel, kultūra, tiksliau vadintina tiesiog ideologine cenzūra, yra visagalė, ko gero nebeišsisukčiau.

Autorė yra habilituota daktarė, kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė