G. Kazėnas. Atsakymas A. Kubiliui dėl tautinių bendrijų (audio)

Neseniai zw.lt interneto portale pasirodė Andriaus Kubiliaus interviu, kuriame pasisakoma, kad „lietuviškos partijos“ šiame regione (Šalčininkų-Vilniaus apygardoje, kur 2016 m. Seimo rinkimuose bolotiravosi A. Kubilius – Alkas.lt) neturi jokių šansų, „gali persirenginėti kiek nori“, o bandydamos gauti mandatą yra visiškai naivios.

Prisipažinsiu nesitikėjau ir mane asmeniškai labai nustebino ilgamečio politiko toks santykis ir požiūris į šį klausimą. Todėl kaip TS-LKD Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas negaliu nesureaguoti į kai kuriuos teiginius, nes priešingu pripažindamas tuos teiginius turėčiau pasiūlyti partijai išformuoti tuos skyrius.

Bet mes TS-LKD Vilniaus rajono skyrius nesame tie, kurie greit pasiduoda. Valdžia mums dar ilgai „negresia“ ir mes tą puikiai suprantame ir nors mūsų mažai, tačiau mes esame vieningi ir nematome reikalo pataikauti.

Bet, kaip sako mūsų skyriaus senbūviai, likę dar nuo Sąjūdžio laikų, „išgyvenome autonomininkų, išgyvensime ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) siautėjimus“!

Tačiau grįžtant prie temos, tai dabar man net pradeda atrodyti, kad tie lietuvių-lenkų santykiai tokie yra būtent dėl tokio mūsų požiūrio į šį klausimą. Mes patys savo priešininkams įteikiame į rankas instrumentus, kuriais jie vėliau mus ir daužo. Būtent mūsų politikų nenuoseklumas ir gimdo vis naujas aistras, o A.Kubiliui tikriausiai vis nenorom išeina suerzinti tai lenkus, tai lietuvius, o tai niekaip neprisideda prie mūsų santykių gerinimo.

Čia galime prisiminti Tautinių mažumų departamento uždarymą, tokiu būdu paliekant tautines bendrijas dreifuoti link užsienio valstybių ambasadų. Galima prisiminti nesėkmingą Lenko kortos klausimo ėmimąsi arba Tautinių mažumų įstatymo panaikinimą, kuris nei kažką tokio leido nei draudė, tačiau egzistavo ir niekam nieko blogo nedarė, nekliuvo. Tačiau tai Lietuvos lenkų politikams suteikė progą kritikuoti Lietuvą, kartojant jau nuvalkiota tapusę frazę apie tautinėms mažumoms siaurinamas teises.

Dabar švytuoklė apsisuko į kitą pusę ir naujausi pasiūlymai jokios kitokios pridėtinės vertės neturi, kaip tik kelia šaršalą lietuvių pusėje. Dažnai tenka girdėti tokius teiginius, kad tiek viena, tiek kita pusė viena kitai yra reikalingos, nes pateisina savo buvima, tai čia turbūt tas atvejis viename asmenyje.

Lietuvių-lenkų santykiai tikrai nėra labai lengva tema, čia daug įvairiausių niuansų ir interesų (netgi trečiųjų šalių). Todėl čia labai lengva paslysti ir apskritai vargu ar galima iš jos „sausam“ išlipti, o įvairios neapgalvotos iniciatyvos dažnai turi priešingą poveikį nei norima. Todėl visos tokios iniciatyvos su keliais balais stojantiesiems, televizijos retransliavimas ar rinkiminio barjero mažinimas, ne tik neturės jokio poveikio, o dar ir priešingai.

Naivu tikėtis, kad pridėjus kelis balus Lietuvos lenkams (oficialiai teigiama, kad ne tik Lietuvos lenkams ši nuostata taikoma), mes nukonkuruosime Lenkiją, kurioje jiems mokslas ir pragyvenimas yra nemokamas (Lietuvos lenkai gauna solidžią stipendiją). Koks racionaliai mastantis jaunuolis suks sau galvą dėl tų kelių balų, kai yra kita žymiai patrauklesnė alternatyva. Jei jau rūpinamės, kad Lietuvos lenkai liktų Lietuvoje, tai gal pasidomėkime, kodėl Lenkijos diplomai Lietuvoje nėra pripažįstami, kodėl ta dvišalė sutartis dėl abipusio diplomų pripažinimo jau daugiau kaip 10 metų niekaip nepasirašoma, ir tie mūsų piliečiai turi baimintis bus ar nebus čia pripažintas jų diplomas. Taip belaukiant gali praeiti ir noras grįžti į Lietuvą …

Lygiai taip pat visiškai nieko nesprendžia pasiūlymas dėl rinkiminio barjero mažinimo. Manymas, kad galėtų susikurti alernatyva LLRA ir sėkmingai su ja konkuruoti rodo visišką šio krašto realijų neišmanymą. Užtenka panagrinėti lig šiol šiame regione vykusius rinkimus, kad suprastum, kad balsavimas čia vyksta ne pagal tautybę, kaip mano A. Kubilius, bet pagal vietos admininstracijos nurodymą. Štai pvz. 2000 m. rinkimuose į Seimą Šalčininkų-Vilniaus apygardoje su Valdemaru Tomaševskiu bandė konkuruoti anksčiau buvęs Lietuvos lenkų sąjungos narys ir aktyvus politinis veikėjas Artūras Plokšto, kuris gavo tik 11 proc. balsų lyginant su V. Tomaševskio gautais 51 proc. 2004 m. Seimo rinkimuose tuometinėje Širvintų-Vilniaus apygardoje kandidatavo buvusi Vilniaus rajono merė Leokadija Počikovska, kuri surinko daugiausiai balsų, tačiau jau kituose Seimo rinkimuose 2008 m. po „skyrybų“ su LLRA, bandžiusi eiti su Prunskienės Valstiečių liaudininkų partija, tesurenka 3,8 proc. balsų ir lieka 7 vietoje.

Galiausiai galime prisiminti ir Ryįardo Maceikianiaco, buvusio aktyvaus Lietuvos lenkų politinio dalyvio, bandymą 2002 m. savivaldos rinkimuose, kuomet su naujai įkurta Lietuvos lenkų liaudies partija liko paskutinėje 6 vietoje. Tuomet LLRA Vilniaus rajono taryboje turėjo 16 mandatų, lyginant su dabar 20. Panašiai nutiko ir per paskutiniuosius 2015 m. savivaldos rinkimus su Renatos Underis bandymu. Visa tai rodo, kad ten kur balsuojama už LLRA, balsuojama už partija, nepriklausomai nuo tautybės, nors anksčiau dalis žmonių nebalsavo už LLRA. Neneigiu, kad šiame regione yra stiprus „za swoich“ reiškinys, tačiau duomenys aiškiai rodo, kad jis nėra absoliutus ir tai labai aiškiai matoma Vilniuje.

Siūloma retransliuoti kokią nors Lenkijos TV į Pietryčių Lietuvą, taip neva atitraukiant juos nuo Rusijos TV. Visų pirmą tai čia yra nutylima, kad Lietuvoje galima matyti TV Polonia. Iš pirmo žvilgsnio gal ir gražiai skamba. Bet ar kas nors pamąstė kokia Lenkijos TV tai galėtų būti? Gal TVP Historia, kur netrūksta kresų tematikų? O gal tai galėtų būti komercinės televizijos, kaip Polsat ar liberalusis TVN, kur turinys irgi yra atitinkamas? Tada kyla klausimas, ar čia toks mūsų interesas, kad mūsų piliečių savimonę formuotų užsienio valstybė? Ko mes siekiame šiame regione ir ar apskritai mes kažko siekiame? Gal geriau tuos 200 tūkst. eurų skirkime Nacionaliniam transliuotojui ar tam pačiam Znad Wilii, su sąlyga, kad būtų rengiamos laidos ir kviečiamos priešingos pusės, kurios galėtų išsakyti savo pozicijas, tarpusavy diskutuoti ir ieškoti sąsajos taškų.

O tų taškų tai tikrai yra. Vienas tokių, kur matau dideles galimybes tai mūsų katalikiškos šaknys. Daugelis turbūt net nežino, kiek šioje sferoje vyksta gražių iniciatyvų Vilniaus rajone, kaip vyksta bendros pamaldos lietuvių ir lenkų kalbomis, kaip bendrai kalbami rožiniai bažnyčiose, kaip vyskta bendri atlaidai ir rekolekcijos. Žmonės išpažįstantys krikščioniškas vertybes sugeba atskirti kas „Ciesoriaus ciesoriui, kas Dievo Dievui“, gerbti kitą žmogų ir jo prigimti, o reikalui esant katalikui yra net ir pareiga klystantį ar blogai darantį sudrausti arba pamokyti. Deja bet mūsų partija kažkodėl vengia šias vertybes viešai deklaruoti.

Jeigu jau norima spręsti šio regiono problemas, tai reikėtų jas spręsti nedarant politinio šou, o iš esmės, ieškant plataus sutarimo, prieš tai gerai viską išdiskutavus. Mes su niekuo nevengiame diskutuoti, tačiau diskusija neturi būti vienpusė, Vilniaus rajone gyvena ne vien lenkai, bet yra ir daug lietuvių, kurie nori savo vaikus leisti į lietuviškus darželius ir mokyklas, nenori, kad Kalėdinės dovanėlės būtų dalinamos tik lenkų vaikams arba, kad Kalėdų Senėlis atvažiuotų iš Lenkijos, nemokantis nei žodžio lietuviškai ir dar daug kitokių dalykų norėtume.

Siūlyčiau ateityje mūsų politikams šiais klausimais diskutuoti ne vien su Lenkija, PKD ar kai kuriais istorikais, bet išklausyti ir savo partijos skyrių, kurie veikia šiame regione, bendrauja su paprastais žmonėmis ir tiesiogiai viską mato bei kiekvieną diena „ant savo kailio“ patiria gyvenimo šiame regione „malonumus“!

Autorius yra TS-LKD Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas