A. Butkus. Pastabos dėl TS–LKD Tautinių bendrijų programos

Į šiuos rinkimus konservatoriai ir krikdemai eina su sveika pretenzija, pavadinta „Naujas planas Lietuvai“ – tokiu pavadinimu išleista jų rinkimų programa, tilpusi į geros knygos formatą. Toje knygoje išskirta ir tautinių bendrijų programos dalis, kurią partietis Andrius  Kubilius paskelbė „Delfio“ svetainėje.

Programa iš esmės gera tuo, kad pagaliau atsigręžta į visais požiūriais apleistus Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. Programoje pagrįstai priekaištaujama, kad šiedu rajonai buvo palikti be dėmesio, o jų administravimas patikėtas Lenkų rinkimų akcijai (LLRA), kuri ir dėl vienpusiškos tik etninės politikos, ir dėl prastos kompetencijos ūkiniais klausimais dar labiau nuskurdino ir izoliavo nuo Lietuvos šiuos du rajonus. Tik nepalieka įspūdis, kad lietuviai dažnai blaškosi tarp dviejų kraštutinumų – arba neskiria kam nors dėmesio visai, arba jei jau skiria, tai būtinai persūdydami. Panašiai nutikę ir šiuo atveju, kai to dėmesio ketinama skirti daug, tačiau ne visada ten, kur jo reikia, todėl nuvairuojama į pievas. Drįsiu pateikti kelias savo pastabas.

Citata: „Verta pastebėti, kad pastaruoju laikotarpiu santykiams tarp lietuvių ir žydų bei tarp Lietuvos ir Izraelio įgaunant vis aukštesnę kokybę, lietuvių visuomenėje atsiranda daugiau susidomėjimo litvakų bendruomenės istoriniu ir kultūriniu paveldu, jį pradedant suvokti kaip sudėtinę Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo dalį. Turėtų sparčiau keistis požiūris ir į lenkiškąjį Lietuvos paveldą.“

Neblogai viskas surašyta, tačiau yra ne vienas „bet“.

Pirmasis „bet“

Litvakų kultūra – taip, nes kultūriškai ir religiškai tai buvo uždara bendruomenė.

Sąvoka lenkiškasis Lietuvos paveldas yra tiksli, tačiau ją reikia skirti nuo sąvokos litvakų paveldas ar lenkų paveldas. Atskira etninių lenkų kultūra Lietuvoje kažin ar buvo, nes istoriškai iki pat XIX a. vidurio, o, anot istoriko A. Bumblausko, ir iki 1920 m. želigovskinės okupacijos, Lietuvoje gyveno ne lenkai, o lenkakalbiai lietuviai. Vienas etnosas – dvi kalbos. Luominiame etnose taip pasitaiko. Pavyzdžiui, Rusijoje aukštesniojo luomo kalba buvo prancūzų – net rusiškai „su mužikais“ kalbėdami šio luomo atstovai sąmoningai grebluodavę, imituodami prancūzišką r tarimą. Tad jei šnekam apie paveldą, šnekėkime apie lenkakalbį lietuvių (ne Lietuvos lenkų!) paveldą. A. Mickevičius save laikė lietuviu ir kūrė apie Lietuvą. Lenkų kalba jam buvo ne tik jo luomo kalba, bet ir platesnės skaitytojų auditorijos kalba. Kaip airiui rašytojui Dž. Džoisui anglų kalba ar lietuvių poetui J. Baltrušaičiui rusų kalba. Latvių kompozitoriui R. Paului sovietmečiu jo dainų rusiškieji tekstai rado kur kas platesnę auditoriją, bet nei dėl tų tekstų, nei dėl kalbėjimo rusiškai R. Paulas rusu nelaikomas.

Antrasis „bet“ yra lenkais dabar save laikančių Vilniaus ir Šalčininkų apylinkių kaimiečių tautosaka ir etnografija – lenkiškos jos nėra! Tai, ką dabartiniai Lietuvos lenkai lenkiškai dainuoja, yra arba XX a. romansai, arba liaudies dainos, išmoktos iš knygų. Nevietinės.

Tas pat pasakytina ir dėl tautinių rūbų – vietiniai yra lietuviški. Vilniaus merui R. Šimašiui atidengiant lenkišką gatvėvardžio lentelę, ten buvęs Naujosios Vilnios folkloro (?) ansamblis vilkėjo Pietų Lenkijos (Krokuvos) tautiniais drabužiais.

Tad neaišku, kokį Lietuvos lenkų tautinį palikimą konservatoriai ketina padėti puoselėti.

Trečiasis „bet“ – jei ką ir reikia puoselėti, tai pirmiausia vietinę slavų kalbą „po prostu“. Ji yra unikali, savita, ne atneštinė, o susiformavusi šiame regione XIX a. Deja, LLRA tą kalbą visiškai ignoruoja, stengiasi ją pakeisti bendrine lenkų kalba, šitaip naikindama šio krašto savitumą. Gaila, kad konservatorių programoje nėra nė žodžio apie šios unikalios slavų kalbų atmainos išsaugojimą ir puoselėjimą. O juk ja buvo kuriama ir grožinė vietinė literatūra!

Ketvirtasis „bet“ – dėl nelietuviškos rašybos lietuviškame tekste. Konservatorių programoje rašoma (citata):

„Dažniausiai skundžiamasi vadinamąja tradicine „w problema“ /…/. Jeigu raidyno problema yra konstitucinio lygmens /…/“

Ir čia pat tas „konstitucinis lygmuo“ pažeidžiamas, baltarusių kilmės eksperto Marijušo Antonovičiaus asmenvardį rašant „Mariusz Antonowicz“, nors kitų lenkų asmenvardžiai , pvz., V. Tomaševskio, tekste rašomi valstybinės kalbos rašmenimis.

Penktasis “bet”. Citata:

„Būtų galima iš dalies atsižvelgti ir į Lenkijos bei Vengrijos pavyzdžius, kur tautinėms bendrijoms atstovaujančioms partijoms nėra taikomas rinkimų barjeras.“

Visoje programoje netiesiogiai kvestionuotas LLRA reikalingumas (partija, tiksliau, akcija, sukurta tautiniu principu), atkreiptas dėmesys į jos nesugebėjimą tvarkytis ūkiškai, į jos ryšius su Kremliumi, ir staiga – siūlymas panaikinti jai rinkimų barjerą, kopijuojant Lenkijos ar Vengrijos praktiką, kur visos tautinės bendrijos kartu paimtos tesudaro nuo 3 (Lenkija) iki 5 (Vengrija) proc. (Lietuvoje 2015 m. – 13 proc.). Be to, kiekvienos šalies situacija yra savita, todėl kopijuoti kurios nors šalies modelį šiuo atveju yra Prokrusto lovos taikymas. Pagaliau skiriasi ne tik šalių istorinė patirtis, bet ir jų dydžiai, tad, kas tinka meškai, netinka voverei.

Šeštasis „bet“. Programoje remiamasi eksperto M. Antonovičiaus pateikta Lietuvos lenkų procentinio mažėjimo statistika, kuri pradedama nuo 1989 m. ir baigiama 2011 m. Ar buvo taip sunku iš Statistikos departamento gauti naujesnius, 2015 m. duomenis, pasak kurių, lenkų Lietuvoje yra 160 000, arba 5,6 proc.? Būtų buvę svaresni tolesnieji argumentai.

Septintasis „bet“. Apskritai, tiek LLRA atstovai, tiek kai kurie lietuvių žurnalistai, politologai, ideologai ir pan. mėgsta pabrėžti istorinį bei dabartinį Pietryčių Lietuvos multikultūriškumą ir kalbų įvairovę. Tada neaišku, kodėl tie patys „-logai“ praktiškai verčia šiuos du Lietuvos rajonus tapti lenkiškos monokultūros ir bendrinės lenkų kalbos arealu. Ne išimtis ir šis konservatorių programos skyrius, orientuotas irgi į tokį tikslą.

Baigti noriu taip, kaip moksle baigiamos recenzijos: šios pastabos nesumenkina visos TS-LKD rinkimų programos turinio, tačiau į jas atsižvelgti būtų pageidautina. Ir net labai.