T. Baranauskas. Kultūrveibinai

Ar pastebėjote, kaip mūsų kalba pamažu praranda savo prasmę? Kadaise garbingi žodžiai tampa tuščiais šūkiais, uzurpuotais tų, kurie juos iškreipia savo naudai.

Prisiminkime: Gediminas Kirkilas ir Albinas Januška sukompromitavo žodį „valstybininkai“, Gabrielius Landsbergis su Mantu Adomėnu – „vertybininkus“.

O dabar eilė atėjo „kultūrininkams“ – žodžiui, kurį tariami „kultūrininkai” ir už jų stovintys rinkimus pralaimėję politikai paverčia ginklu savo kovai dėl valdžios.

Bet ar tai – tik žodžių žaismas? Tai – gilesnės problemos ženklas. Tie, kurie save vadina kultūros gynėjais, iš tiesų kelia chaosą, skaldo visuomenę ir iškelia save virš jos. Todėl siūlau naują terminą – „kultūrveibinai“. Tai aliuzija į Kinijos chunveibinus, arba „raudonuosius sargybinius” (kinų hong – „raudonas”, weibing – „sargybinis”).

Tai buvo Kinijos komunistinio diktatoriaus Mao Dzedongo sukurstyti jaunuoliai, kurie per Didžiąją kultūrinę revoliuciją siautėjo gatvėse, žudydami mokytojus ir inteligentus už menkiausią „nukrypimą“ nuo Mao doktrinos.

Mūsų lietuviški atitikmenys, tiesa, vietoj raudonųjų knygelių nešioja žvakutes ir siuntinėja žemės grumstelius, o vietoj kankinimų ir žudynių pasitelkia tik socialinių tinklų patyčias ir mobingą.

Viskas prasidėjo nuo grynai politinių protestų, kuriuos nuo pat pirmųjų naujosios valdžios dienų organizavo rinkimus pralaimėjusių partijų simpatikai. Pirmasis protestas prieš jiems nepatinkančius rinkimų rezultatus „Dešimt tylos minučių“ buvo suorganizuotas tą pačią dieną, kaip ir pirmasis naujos kadencijos Seimo posėdis.

Šie pralaimėjusiųjų protestai buvo nukreipti visų pirma prieš partiją „Nemuno aušra“, kaltintą tariamu antisemitizmu. Galiausiai tai nuspręsta pridengti žodžiu „kultūra“.

Naujos protestų bangos, paženklintos į vandenį krentančios „kultūros” ženklu, taikiniu pasirinktas valdančiosios koalicijos susitarimas „Nemuno aušrai” perduoti Kultūros ministeriją ir jos deleguoto kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus paskyrimas.

Bet štai paradoksas: I. Adomavičius atsistatydino, net viceministras Aleksandras Brokas pašalintas už įtariamus ryšius su „Nemuno aušra”, o ministeriją perėmė socialdemokratai su ministre Vaida Aleknavičiene. Kultūros ministerijoje neliko jokios „aušriečių“ įtakos pėdsakų. Atrodytų, tikslas pasiektas! Bet ne – protestai tęsiasi.

Kultūros asamblėja, pagrindinė protestų organizatorė, jau iš anksto buvo suplanavusi „protesto mėnesį“: nuo Kauno asamblėjos spalio pabaigoje iki „didžiojo” mitingo Vilniuje lapkričio 21 dieną. Ir štai „didysis” mitingas, kuris, nepaisant pamokų metu politikuojančių direktorių ir mokytojų į Vilnių suvežtų moksleivių, nesigavo didelis, įvyko su visu „kultūriniu” įniršiu.

O prieš ką dabar protestuojama? Pasirodo – prieš skeptikus, kurie drįsta abejoti kultūrveibinų galia, vienybe ir teisumu. Prieš visus, kurie mano, kad kultūra – ne tik jie, save šiam vaidmeniui pasiskyrę. O apskritai, neaišku dėl ko. „Kokios valstybės mes norime?” – klausė mitingo organizatoriai, ir net toks plakatas mitinge buvo…

Gal kas nors atsakys „protestuotojams”, ko gi jie iš tikrųjų nori? Viename plakate, laikomame kažkokios susirūpinusios moteriškės, buvo parašyta „Nenoriu važiuoti į Sibirą”… Tokie „protestuotojai” darosi panašūs į ateivius iš paralelinės visatos. Apkvaitę nuo savo tariamos didybės, tuštybės ir neapykantos jie nutraukia bet kokį ryšį su juos supančia realybe.

Dėl dopingo kontrolės taisyklių pažeidimų bausta plaukikė Rūta Meilutytė „dopingu suteptus medalius”, kurie „yra nieko neverti”, palygino su „nieko verta” Lietuvos valdžia. Taip ir nesupratau – jos alternatyvioje realybėje jokių nuobaudų dėl dopingo nėra, ar ji jau panoro atsisakyti savo medalių?

Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narys Karolis Kaupinis jau po „didžiojo” mitingo per LRT radiją pareiškė: „Manom, kad šiandien esame priėję tokią ribą, tokį momentą, kai tokio pilietinio nenuolankumo, pilietinio nepaklusnumo melui, savotiškam, netgi sakyčiau, politiniam sabotažui savo pačių valstybės – jo labai reikia ir jis skatintinas“.

Tad aiškėja, kad kultūrveibinai nuo kovos prieš vieną iš Lietuvos partijų jau atvirai suka į nepaklusnumą visai demokratiškai išrinktai Lietuvos valdžiai.

Šis ideologinis apkvaitimas pradeda priminti Kinijos Kultūrinę revoliuciją, trukusią dešimtmetį ir pareikalavusią milijonų gyvybių. Ten chunveibinai, įkvėpti Mao žmonos, aktorės Dziang Čing (Jiang Qing) – žudė už menkiausius „nusikaltimus“.

Pavyzdžiui, Pekino pedagoginio universiteto mergaičių mokyklos aktyvistė Song Binbin paklausė mokytojos, ar žemės drebėjimo metu reikėtų gelbėti Mao portretą. Mokytoja neatsakė tiesiai – ir to užteko, kad būtų žiauriai nužudyta.

Lietuvos kultūrveibinai, žinoma, apsieina be žudymų, bet jei nepritari protestui – esi „Kremliaus agentas“, „putinistas“ ar „antisemitas“. Tai dabar atrodo tik kaip kvailos etiketės, bet kažkur greta,  jau skamba pasamprotavimai apie „nelojalius piliečius, kuriuos reikės nužudyti“.

Tai, beje, ne nuogirda iš kokių nors pogrindinių ekstremistų slapto pokalbio, o citata iš didžiausios rinkimus pralaimėjusios partijos, skambiai pasivadinusios Tėvynės sąjunga, pirmininko Lauryno Kasčiūno viešos autorinės laidos „Kasčiūnas TV”.

Kultūros asamblėja veikia kaip sekta: jos nariai tiki, kad jie ir yra kultūra. Jie žygiuoja į kapines su raudonomis ir baltomis žvakutėmis šviesti žmonių ir demonstruoti savo „kultūringumą”, siuntinėja žemės grumstelius tarsi savo „tikėjimo simbolį“, rašo laiškus Lietuvai ir mato Nemuną kaip pragaro upę („Verkia kultūra Nemuno valdoma” – buvo ir toks plakatas).

Jų lyderis Arūnas Gelūnas dar neseniai platino Rusijos naratyvus, bet dabar visi jam nepritariantys – „Rusijos agentai“. O viena iš kultūrveibinų lyderių Gintarė Masteikaitė kukliai žada bent trejų metų protestus – gal pratęs iki dešimtmečio, kaip Kinijoje?

Kultūrveibinai reikalauja pagarbos sau, bet negerbia nieko kito. Aistringas kultūrveibinų protestų rėmėjas Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, užtrenkė muziejaus duris paties muziejaus skaityti paskaitos pasikviestam istorikui Arūnui Gumuliauskui vos sužinojęs apie jo nepritarimą kultūrveibinų protestams, arogantiškai pareikšdamas: „Mes, muziejaus bendruomenė, kaip kultūros žmonės, nenorime tapatintis su tokiais dviprasmiškais pasisakymais. Tiesiog norime, kad mus aiškiai ir konkrečiai suprastų, jog mes palaikome kultūrinę akciją ir ne visiems profesoriaus pasisakymams pritariame“.

Kitas direktorius, tik jau Nacionalinio dailės muziejaus, Arūnas Gelūnas, pagrasino neskolinti meno kūrinių Vyriausybei…

Beje, ar ne keista, kad didžiausi protesto aktyvistai – direktoriai? Kaip ir Mao laikais, kultūrinė revoliucija – tai revoliucija „iš viršaus“, kurstoma kultūros funkcionierių ir politikų.

Kaip rašo Linas Bitvinskas, tai ne protestas prieš „Nemuno aušrą“, o kova prieš demokratiją – siekis pagal rinkimų rezultatus formuojamą valdžią pakeisti „sovietais“, kurie spręs, kas bus ministras, viceministrai ir kiek finansavimo gaus.

Rasa Čepaitienė priduria: šiandienos „kultūrininką“ pažinsi iš patyčių, ad hominem atakų, logikos stokos ir kaltinimų „vatnikiškumu“. Ji klausia: „Iš ko šiandien pažinsi kultūrininką?“ – ir atsako patirtimi: rusiški keiksmai, agresyvumas, puikybė. Net Vilniaus universiteto rektorius kviečia į protestą, o jo patarėjai puola profesorę Ainę Ramonaitę už „neteisingas“ mintis.

Kastytis Braziulis taikliai pastebi: tai ne ekonominiai ar socialiniai reikalavimai, o politinis perversmas. Protestuotojai reikalauja išvaryti „Nemuno aušrą“ iš koalicijos, pakeisti valdžią pagal savo interesus, sabotuoja institucijas – atsisako bendradarbiauti, platina dezinformaciją, vykdo mobingą. 

Valstybės įstaigos, užuot dirbusios, politikuoja – o kas toliau? Kariuomenė? Dalis kultūrveibinų jau išbandė savo jėgas protestuodami ir prieš naujo krašto apsaugos ministro Roberto Kauno skyrimą. Šito mini-mitingėlio organizatorius Mantas Meškerys, beje, pirmose protesto organizatorių gretose reiškiasi visur – nuo „Dešimties minučių tylos” iki „Kultūros asamblėjos“.

R. Čepaitienė primena: kai menas suauga su ideologija, gimsta propaganda, kaip nacistinėje Vokietijoje ar Sovietų Sąjungoje. Tikras menininkas netarnauja valdžiai už „trupinį aukso“, o šie – manipuliuoja masėmis po kovos su „absoliučiu blogiu“ priedanga.

Ir iš tiesų, juk rimtais veidais kultūrveibinai skelbia net tokius paistalus, kad šiomis dienomis gali būti paskutinis kartas, kai jiems leidžia išeiti į gatvę ir klausyti Čiurlionio simfonijos „Jūra”!

Tad kultūrveibinai kuria ne kultūrą, o diktatūros šešėlį. Jie lygina save su Sąjūdžiu ar Sausio 13-ąja, bet iš tiesų brenda į bolševizmą, diktatūrą, kitos nuomonės persekiojimą. Tik duok jiems valdžią!

Tiesa, saiko jausmą praradę „protestuojantys“ direktoriai savo savivalę, bandymus užgniaužti kitą nuomonę demonstruoja jau dabar, dar didelės valdžios neturėdami ir apsiribodami savo uzurpuotų muziejų ir mokyklų valdomis.

Demokratija gal nėra tobula, bet ji – ne „sovietai“, o visuotiniuose rinkimuose išrinkta valdžia. Tikra kultūra gimsta kūryboje, ne amžinuose protestuose, pamiršusiuose net savo pirminius tikslus. O jei norite revoliucijos – skaitykite istoriją: Kinijoje ji baigėsi gėda ir aukomis. 

O kaip bus Lietuvoje, kurioje valdantieji tik drebina kinkas įsisiautėjusių kultūrveibinų akivaizdoje, vykdo visas jų užgaidas, ir nepaisant to, jų akyse vis tiek lieka blogiu, kuriam nevalia paklusti?