G. Kazėnas. LLRA išstojimas iš koalicijos – tiek vieni, tiek kiti bando „išsiplauti mundurus“

Premjeras ilgai „kentęs“, pagaliau galutinai supyko ant buvusios koalicijos partnerių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Tiesą sakant pakankamai keistai ta koalicija atrodė nuo pat pradžių. LLRA vykdyta akivaizdžiai konfrontacinė politika, keliant tokius reikalavimus, kurie daugumai Lietuvos visuomenės buvo ir yra nepriimtini, rodė, kad kompromisų čia nelabai ieškoma. Kiekvienam sveiko proto žmogui buvo aišku, priėmus LLRA į koaliciją, vargu ar lietuvių-lenkų santykiai pagerės. Taigi problemos esmė sprendžiama nebuvo, o buvo pabandyta ją politiškai neutralizuoti.

Socdemai matyt tikėjosi pagerinti savo įvaizdį santykiuose su Lenkija (užsienio reikalų ministras net atsiprašė už kažką), o tuo pačiu tikėjosi turbūt nuimti dalį balsų nuo LLRA per Europos Parlamento rinkimus, t. y. tiesiog elementariai pabandė papirkti lenkų rinkėjus ir tokiu būdu net užmerkė akis į ilgai LLRA vykdytą Lietuvai priešišką politiką (čia naivuoliams verta priminti Ryšardo Maceikianeco pasakymą, kad LLRA žino dešimties balsų tikslumu kiek surinks kiekvienoje apylinkėje).

Nesiliaunantys LLRA „išsišokimai“ žeminantys valstybę ir lietuvių tautinį orumą galiausiai metė šešėlį ant visos koalicijos, o pirmiausiai ant koalicijos ašies, t. y. socdemų. Akivaizdu, kad artinantis savivaldos rinkimams tiek vieniems, tiek kitiems, reikėjo „išsilaisvinti“ vieniems nuo kitų ir tautai parodyti savo „principingumą“. Daugumos lietuvių ir net nemažos dalies lenkų nepasitenkinimas LLRA yra akivaizdus, o tai kerta per socdemų reitingus.

Tuo tarpu LLRA prieš savo elektoratą irgi negali nė kuo pasigirti, o tai reiškia nėra kuo pateisinti savo buvimą koalicijoje. Taigi abiem partijos reikėjo grįžti į pirmines pozicijas. Vieniems netiesiogiai užsimenant apie LLRA tolesnį nepageidavimą, kitiems prasitariant apie neva socdemų diktatą koalicijoje. Taip abi partijos bando „išplauti savo mundurus“ prieš savo rinkėjus. Iš esmės LLRA pasitraukimas buvo tik laiko klausimas, nes akivaizdu, kad artinantis naujam politiniam sezonui reikės gi kažkaip „atkreipti“ į save dėmesį.

Analizuojant lietuvių-lenkų santykius, negali nestebinti Lietuvos laikysena ir bejėgiškumas šiame reikale. Visos Lietuvos partijos šiame kontekste elgiasi veidmainiškai ir neprincipingai, panašiai kaip Vakarai dabar elgiasi Ukrainos krizės akivaizdoje. Ne išimtis ir konservatoriai, kurie buvo sudarė koaliciją su LLRA Vilniaus mieste, dėl to nuo šios partijos net atskilo Tautininkai, kurie vėliau buvo išvadinti „naudingais idiotais“. Tomaševskio su Georgijaus juostele kontekste turbūt galima būtų iš naujo kelti klausimą kas čia buvo tikrai „naudingas idiotas“ ir kas ką už nosies vedžiojo. Konservatoriai turėjo „progą“ suvaldyti LLRA, kai 2008 m. iškilo aikštėn „Lenko kortos“ klausimas, tačiau ir čia jiems pritrūko elementarios valios ir prncipingumo, triukšmo buvo daug, o rezultato jokio. Dabar jau proga praleista ir bandymas klausimą kelti iš naujo rodytų absoliutų bejėgiškumą, kuomet norint spręsti dabarties problemas, bandoma grįžti į praeitį.

Ne ką geresni ir socdemai, kurie lietuvių-lenkų santykių konstekste, kuomet dešinieji yra vadinami nacionalistais, o kairieji tarsi vaizduojami politiškai santūrūs, Punske, per Žolines iškilmes, vaikščiojo demonstratyviai apsivilkę raudonas maikutes su Gedimino stulpais ir užrašu „Vilniaus komanda“. Vaizdas buvo „neblogas“, kai tokie „raudonieji“ ėjo į Šv. Mišias Punsko bažnyčioje. Įdomu, kokios mintys sukosi galvoje tenykščiams lietuviams, gimusiems ir užaugusiems katalikiškoje Lenkijoje…

Matyt čia socdemai norėjo pasirodyti tautiškai susipratę ir atkreipti potencialių rinkėjų dėmesį. Tačiau užuot siuntę „Vilniaus komandą“ pasilinksminti į Punską, galėjo, pavyzdžiui, atsiųsti paramą tam, kad būtų sutvarkytas ir perdengti Skanseno (lietuviškų Rumšiškių atitikmuo) pastatų Punske stogai arba pasirūpinti keliu iš Sangrūdos į Punską. Juk nedaro Lietuvai garbės, kad Lenkijos pusėje šis kelias išasfaltuotas, o Lietuvoje – žvirkelis. Nors tiesiai iš Punsko per Kreivėnus iki sienos yra tik apie 5 km, tačiau norint pasiekti Punską reikia važiuoti aplinkkeliais (pro Lazdijus-Aradnikus arba Kalvariją-Budziską). Gal mums tai per brangu? Bet kažkodėl tiltui Vilniuje iš Geležinio Vilko gatvės link Seimo pinigų atsiranda.

Nei viena Lietuvos valdžia nebandė iš esmės spręsti Vilniaus krašto problemų. Čia nekalbu apie vietovardžių ar asmenvardžių rašymą, nes tai tik pretekstas. Visos Lietuvos valdžios nekreipė pakankamai dėmesio į šį specifinį regioną, galvodamos, kad problemos savaime išsispręs (juk iki pat 2000 m. LLRA gaunamų balsų skaičius nuosekliai mažėjo). Neatsitiktinai, Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atliktame tyrime, du trečdaliai Lietuvos lenkų respondentų teigia, kad Vilniaus kraštui reikia daugiau centrinės valdžios dėmesio. Tas kraštas yra probleminis nuo Sovietinių laikų, viena informantė, netgi pasakė, kad nuo Sovietinių laikų šis kraštas yra užmirštas, o žmonės apsipirkti važiuoja į Ukmergę ir Uteną…

Šitoks Lietuvos valdžios „aklumas“ nesudaro prielaidų vietiniams lenkams būti pilnaverčiais Lietuvos piliečiais, pasak vieno iš respondentų „nėra Lietuvoje už ką balsuoti, nėra nei vieno savo Tėvynės patrioto“. Pabendravus su vietiniais lenkais atrodo, kad jie sveiko proto yra išlaikę daugiau nei kai kurie Vakarų universitetuose mokslus krimtę veikėjai.

Mes patys kalti, kad leidome tokiai betvarkiai pietryčių Lietuvoje išaugti. Galime prisiminti, kaip VRK reaguodavo į įvairius rinkimų įstatymų pažeidimus Vilniaus kašte. Atsakymas būdavo visada standartinis – „pažeidimai esminės įtakos rinkimų rezultatams neturėjo“. Tad nieko nuostabaus kad per paskutinius Seimo rinkimus rinkiminiai sukčiavimai pasiekė aukščiausią lygį, o balsų pirkimas jau nieko nebestebina.

Vilčių teikia tai, kad Prezidentė pastaruoju metu bent jau garsiai įvardijo, kad pietryčių Lietuvai reikia skirti daugiau dėmesio.