Nesitikėkime dar vienos nuomonės apie pavardžių rašymą dvigubą „V“ ar lietuviškos abėcėlės keitimą, temų – vėl ir vėl sugrįžtančių į mūsų žiniasklaidą. Nekalbininkui kartais keistai ir nesuprantamai atrodo bandymai keisti, naujinti mūsų žodyną, kartais ir vėl sugrįžtant prie seniai išgyvento senojo. Gal nebūtų čia nieko keisto – kad iš savo kalbos mes pašalinam kai kuriuos žodžius. Jie ima nebeatitikti laiko dvasios, moraliai arba fiziškai pasensta, kai kuriuos tiesiog pamirštam, nes tai, ką jie reiškia, jau nebesipainioja mums po kojomis.
Visokie būna žodžių ir vardų likimai, o kartais ne ką prastesni nei mūsų gyvenimai – ne mažiau dramatiški. Kai kurie žodžiai, rodos, miršta, mes juos tarytum ir palaidojam, tačiau po kurio laiko ima ir prisikelia.
Na, jeigu ne patys savo natūralia mirtimi numiršta, tai juos numarina visažiniai kalbininkai. Numarina, ne drūčiai užvožę kuokomis ar kalavijais, ne po ilgų kankinimų ugnimi, tabletėmis, dalinėmis amputacijomis, nedusina ar pakaria, tačiau numarina kur kas rafinuotesniu būdu – įsakymu.
Štai šitaip buvo susidorota su gražaus, kukliu gelsvai žalsvu apdaru paukštelio, svirpusio mūsų protėviams šimtų šimtus metų, vardu. Vieną dieną kalbininkai, kaip kokie viešpačiai nuo Sinajaus kalno rūsčiais, tarsi paskutiniojo teismo trimitų garsais, paskelbė: nuo šiol paukštelis vadinsis krosnilanda, o ne kaip lig šiol – pečialinda.
Tik, prašau, nesijuokti. Pasijuoksite truputį vėliau, nes tai dar ne istorijos pabaiga.
Kalbininkai pečialindą net iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” su didžiausia panieka ištrenkė, prirašę – neteiktinas žodis. Suprask, jūs, prasčiokai, kuriems nerūpi lietuvių kalbos grynumas tarpusavyje, virtuvėje ar tvarte prie gyvulių vartokite, tačiau padorioje, išsilavinusioje draugijoje – šiukštu.
Ir taip, kurį laiką mūsų gyvenimas tapo švaresnis, ėmė kalbėti labai gražia, sušukuota, iškedenta, nupudruota, iškvėpinta, išpuoselėta lietuvių kalba. Be jokių kalbos šiukšlių. Net akyse, rodos, buvo pasidarę šviesiau.
Tačiau staiga kalbininkai persigalvojo. Ne, krosnilanda žodis negeras, pečialinda yra geresnis. Pečialinda vėl laisva ir nevaržoma gyvena savo vardu. Ji vėl sugrįžo į žodynus, be jokių draudžiamųjų ar niekinančiųjų pastabėlių.
Ar po kurio laiko jos vėl iš ten neišmes – neaišku. Sunku numatyti, kas šaus kalbininkams į galvas, kokio žodžio jie imsis. Nes persigalvoja jie ne taip jau retai. Buvo uždraudę vartoti pliažas, anūkas, vajus, kaladė, klynas, aršus, balius… ėjo metai kiti – vėl su trimitų garsais paskelbia: vartokite į sveikatą!
Dabar turiu paaiškinti. Žodis netinkamu, neteiktinu paskelbiamas po ilgų svarstymų. Viena komisija ilgai ilgai svarsto, po to perduoda kitai komisijai.
Ten vėl didžiausias garbingiausių, aukščiausius kalbos mokslus baigusiųjų būrys suka galvas, krapšto pakaušį… Ir galų gale paskelbia: vartoti draudžiama, nes tai neatitinka lietuvių kalbinės sistemos.
Taip, sistema – dalykas prieš kurį nepapūsi.
Sistemos yra fizikoje, chemijos moksluose, biologijoje, medicinoje… Fizika nebūtų fizika, jeigu ne Niutono dėsniai. Ką Euklidas ar Archimedas pasakė prieš tūkstan čius metų galioja lig šiol.
O lietuvių kalbos mokslas, lietuvių kalbinė sistema yra kažkas visai kita. Kelerius metus lietuvių kalbos sistema, lietuvių kalbos mokslas veikia pagal vienokius dėsnius, bet gali kurį laiką paveikti ir pagal kitokius. O kaip būtų, jei, tarkime, astronomijos moksle, astronomijos mokslo sistemoje – keli astronomai susirinkę nutartų, kad užteks planetoms suktis šita kryptimi ir įpareigotų jas kurį laiką suktis priešinga kryptimi… Kitaip tariant, uždraustų. Dabartiniai Lietuvių kalbos prižiūrėtojai taip ir daro. Tik iš pradžių perspėja raštu, kad jie draudžią mums vartoti kurį nors žodį. Ir kad nepaklususieji bus baudžiami piniginėmis baudomis (iki 1 000 litų.). Lietuvių kalbos mokslo sistema yra neklystanti ir neapskundžiama!
Aš čia papasakojau tik apie vieną žodį – pečialindą. Nepagalvokit, jog tai vienintelis žodis, tai tinkantis lietuvių kalbos sistemai, tai iš jos išmetamas.
Oi oi oi… Tokių vienon ar kiton sistemos pusėn nuolat cirkuliuojančių žodžių yra kelios dešimtys. Keistumų yra ir daugiau. Štai, pavyzdžiui, priesaga -istas ir -ininkas. Tinkamas žodis yra smuikininkas, tačiau netinkamas violončelistas (->violončelininkas). Klaidinga kontrabosininkas, tačiau taisyklinga forma – pianistas. Ne traktoristas, bet traktorininkas. Tačiau – žurnalistas.
Ir vėl prašau nepradėti plyšauti iš juoko. Žinot, kaip Lietuvių kalbos komisija aiškina? Ogi priesaga –istas leidžiama vartoti tik tradiciniams žodžiams, jau nusistovėjusiems. Vadinasi, praeis kiek laiko, ir, jei nenustosime vartoti, tuomet žodžiai-skoliniai: fainas, blatnas, firanka, basanoškė, kalnierius,bachūras, pacanas, biški, bilekaip ir kt. greitai taps „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” (DLKŽ) puošmenos, nes juos visi vartoja jau daug metų, todėl būtina priimti į sistemą. Taigi, nenuleiskim rankų, vartokim šituos žodžius pilnom burnom ir apkvailinsim kalbininkus, išprovokuodami juos šituos barbarizmus įsileisti į DLKŽ.
Tas pats lietuvių kalbos rašybos sistemoje, kirčiavimuose, skyryboje… Jeigu ne kartą buvau už ausų išmestas iš lietuvių kalbos pamokos už tai, kad įkyriai rašiau pjauti, spjauti… tai jeigu eičiau į mokyklą vėl – būčiau mokytojos areštuotas už tai, kad vėl visiems iki gyvo kaulo įkyrėjau rašydamas: spiauti, piauti. Mat lietuvių kalbos sistema vėl ėmė tekėti priešinga kryptimi… Tai ar egzistuoja lietuvių kalbos sistema?
Ar vienus kitus žodžius galima vartoti nelygu mėnulio fazės? O gal nuo, kas šiandien valdžioje, arba nuo to, kuris Lietuvių kalbos komisijos narys kuria koja šiandien išlipo iš lovos…
Na, jau zlastis suėmė. Negerbiamas Zaikauskas rašo bele tik rašyti, o kad nieko neišmano apie tai, ką rašo – tiek to. Apie fizikus su jų tamsiosiomis materijomis, kurių niekas nematė ir negirdėjo, bet visi viską žino, irgi galėčiau prirašyti krūvas paskvilių, bet to nedarau – vis dėlto tai specialistų reikalas. Taigi, pečialinda lietuvių kalboje kaip buvo šimtus metų taip ir yra. Valstybinė lietuvių kalbos komisija tai patvirtino 2009 metais savo nutarimu. Komisijos kuruojamame ir tvarkomame Terminų banke yra įvardytos net 58 pečialindų rūšys – ir tai yra KALBOS KOMISIJOS ir specialistų žodis. Dabar apie Dabartinės lietuvių kalbos žodyną – tai nespecializuotas bendrosios lietuvių leksikos žodynas, kuriame pečialindoms ir ne vieta, ir kuris apskritai niekieno neaprobuotas. Panašių žodynų dabar pilnas internetas. Kad kas įrašo kokių niekų – tai jau žodyno autorių kvalifikacijos ir sąžinės raikalas (lyg tarp fizikų nusišnekančių nėra). Bet kokiu atveju tai neoficiali (ir kaip matome) nepakankamai kompetentinga vieno instituto nuomonė.
Antanai, nebjaurok lietuvių kalbos.
Antanas Smetona:
,,materijomis, paskvilių, specialistų, komisija, kuruojamame, nespecializuotas, leksikos, neaprobuotas, kvalifikacijos, neoficiali, kompetentinga, instituto…”
Baik tu vienąsyk ambų ieškoti.
Paprastai nereaguoju į įžeidžiančius komentarus.
Gerbiama Smetona A.
Manau, kad ir pats suvokiate kokius juokingus dalykus čia pripaistėte. Primenu vieną “smulkmeną” – DLKŽ leidėjas – Lietuvių kalbos institutas. Tai, kaip jūs rašot, jis “apskritai niekieno neaprobuotas”. Jūs čia rimtai? Gal galėtumėt nurodyti daugiau LKI leidinių, kurie neaprobuoti? Tai būtų maloni staigmena tam tikroms įstaigoms.
Gerai, palikim ramybėje pečialindas – kurias į lietuvių kalbą, man rodos, išvertė ne straipsnio autorius, bet kalbininkai.
O kodėl nereiškiate savo nuomonės apie aprašytas priesagas, apie visokius bordiurus, parkingus ir kt.
Gaila, kad puolėte rašyti komentarą neperskaitęs jo iki galo.
Būdamas ne kalbininkas, autorius negebėjo sudėlioti minčių ir faktų rūpima tema taip, kaip tai būtų kalbininkas padaręs, tačiau pats faktas gyvuoja – iš tiesų to esama. Ilgiau gyvenusieji spėjo patirti bent 2 žodžio virsmus. Pradžioje mokykloje jie mokyti jį vartoti, vėliau sužinojo, jog žodis blogas, reikia keisti. Ilgai ir sunkiai pratinosi prie „teisingo”, o kai pagaliau įprato, iš dangaus ant galvų krenta naujas nuosprendis – žodis blogas, grįžtam atgal!
Blogai tai, kad kaip ir su Konstitucija, taip ir su kalba elgiamės: ne tiesa, o autoritetai valdo.
Išniro naujas autoritetas, ir jaučia pareigą ką nors aukštyn kojom apversti, būtent tuo į istoriją įeiti. Praeina jo era, jį vienas po kito kiti keičia, ir šie taiso praeitų laikų autoritetų potvarkius… Vargšą žodį nuo jų šaltkrėtis purto.
Kai neturi rimtų idėjų, tada gelbstisi žodžius tai operuodami, tai amputuodami, solidžius veidus nutaisę? O sy mūsų kalba susijusių TIKRŲ darbų – kalnai susikaupę.
Gerb. Vitaliau,perdaug nusišnekėjot.Jūsų pateiktos mintys labai artimos nūdienos neoliberaliųjų lituanistų,kurie vis labiau skverbiasi į lietuvių kalbos šventovės sosto aukštas pareigas, išvedžiojimams.Deja.Juk minėtiems ,,europietiško” sukirpimo lituanistams priimtini įvairiausi kalbiniai barbarizmai ir svetimybės.
Tai, kad čia tie autoriaus vardijami dalykai greičiau yra priskirtini ne kalbos sistemai, o jos politikai.
tai kad TAIPo minimi kalbininkai ne tiek kalbą, kiek pasivaikščiojimus karjeros kalnų takais išmano…
Lietuviu kalbos byla vis dar laukia savo laiko. Ji galima sakyti dar net nepradėta nagrinėti ir tai ka rašo Zaikauskas tai tik švelnus pamąstimas. Lituanistai už lietuviu kalbos persekiojima bus atitinkamai ivertinti ateityje. Lituanistu moralė degs analitiniuose pragaruose. Taip nebus kad lituanistas su moraliai šlapiu klynu galės vadovauti lietuviu kalbos raidai, galės filtruoti istorija, kurti psiaudo moraluma ir tyčiotis iš lietuviu kalbos ir t.t.
Papasakosiu jum istorija apie varža. Buvo sau detalė varža naturalei prigijusi lietuviu kalboje. Naturaliai atsirado varžytė kadangi varžos skirstomos pagal galingumus ir gali buti tiek didelės tiek mažos. Atėjo lituanistai lietuviu kalbos "saugotojai" ir sukūrė dėsni. Butėnt sukūrė. Idant savybės užvadinimas negali būti dedalės pavadinime. Su trenksmais lituanistai išrovė varža ir ivedė rezistoriu. Bet kadangi lituasnistai neturi kultūros ir išsilavinimo jie pražiopsojo kad rezistoriaus pavadinimas taipogi kiles iš savybės. Ką daryti. Tada lituanistai nusprendė ielini karta keisti varža dabar jau i šimtu nuošimčiu nenaturalų varžas (elektros grandinės elementas). Tai yra ne kalbos mokslas bet tragi komedija. Kodėl lituanistai gražino detalės pavadinima ne i varža bet i varžas? Todėl kad lituanistai nesugeba atsakyti už savo klaidas. Lituanistai yra neadekvatūs. Nepakaltinami tvarko lietuvems kalba taip kad dar karta pakartosiu taip gali būti tik tragi komedijoje.