E. Jovaiša. Kompromisų dėl kalbos būti negali

Lietuvos visuomenė negali likti abejinga. Kaip labai aiškiai pasakė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalba neturi tapti derybų objektu. Turėtų būti savaime aišku: jeigu mes esame Lietuvos piliečiai, tai mums rūpi lietuvių kalba. Mums rūpi tai, ką mūsų didieji literatai ir kalbininkai padarė prieš šimtą metų. Dar daugiau, mums rūpi, kad lietuvių kalba, o su ja ir lietuvių tauta nebūtų grąžinama į XVIII–XIX amžių, kuomet iš tiesų kalboje turėjome sz, cz,w ir kitus šiandien svetimus užrašus. Ko gero visų tautų kalbos turėjo įvairių dalykų, kol neišgrynino savųjų kalbų ir nepavertė jų literatūrinėmis. Mūsų kalbininkai tai padarė XX a. pradžioje ir jų dėka dabar turime savo bendrinę lietuvių kalbą, kuria didžiuojamės, kuri kaip daina skamba ne tik lietuvio ausiai ir kurios unikalumą savo laiku gyrė didžiausi pasaulio protai. Mano giliu įsitikinimu, lietuvių kalbą sunorminę kalbininkai padarė tikrai gerą darbą, kurio vaisių negalime išmesti.

Būtent neabejingumas mūsų kalbai paskatino gausybę žmonių palaikyti pilietinę iniciatyvą už valstybinės kalbos išsaugojimą, sukurti iniciatyvinę grupę ir pasirašyti kreipimąsi į Lietuvos žmones ir į Lietuvą vairuojančius piliečius – Seimo nariai irgi piliečiai – kuriuo kviečiama susimąstyti apie tai, kokių pasekmių tautai ir valstybei gali turėti, kaip mėgstama sakyti, neva tik trijų raidelių įtraukimas į lietuvių kalbos rašybą.

Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojai ir kiti kalbininkai puikiai supranta ir viešai kalba apie tai, kokią žalą galime sukelti naujomis abėcėlėje įteisinamomis raidėmis. Galime būti tikri, kad trimis raidėmis einant šiuo keliu tikrai nebus apsiribota. Tai tik ledkalnio viršūnė. Iš trijų raidžių, jų garsiausiai reikalaujančiam kaimynui dvi net nėra reikalingos, nesX ir Q nėra lenkų kalboje. Norint leisti iš tiesų autentiškai užsirašyti kitataučio pavardę, reikia nepalyginamai daugiau svetimų rašybos ženklų. Tačiau ką kalbos požiūriu reiškia į valstybinę kalbą įvesti naujus simbolius? Tai reiškia pakeisti gramatiką, pakeisti abėcėlę, pakeisti pačią kalbos logiką, kirčiavimą, žodžių kėlimą.

Ką visa tai reiškia valstybės mastu? Didžiules, milijonines ir visiškai nepagrįstas finansines išlaidas. Jų būtinai reikėtų norint visą Lietuvos visuomenė išmokti naujos valstybinės kalbos, naujų jos rašybos ir tarimo taisyklių. Visiškai „neperdadame“ sakydami, kad tai būtų nauja valstybinė kalba ir abėcėlė. De facto būtent taip ir atsitiktų, nes nauju raidynu ir naujomis taisyklėmis reikėtų naudotis valstybės duomenų bazėse ir tą turėtų privalomai mokėti visi Lietuvos piliečiai ar bent valstybės tarnautojai. O Kalba, kurią privalo mokėti šalies piliečiai, pagal apibrėžimą yra tos šalies valstybinė kalba. Ir jos mokyti reikėtų pradedant jau nuo mokyklų. Juk neužteks, kaip planuoja I. Šiaulienė, žmones apmokyti rašyti tomis „trimis raidėmis“ įsisavinus keletą projektų. Susidursime su problema, vadinama valstybinės kalbos permokinimu.

Argi gali Lietuvos visuomenė ramiai žiūrėti į tai, kas mėginama padaryti? Negali. Šito liudijimas yra mūsų iniciatyvinė grupė – „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“. Tą patį dar aiškiau liudija parašai, kuriuos surinkome po TALKAI viešą paramą reiškiančiu šalies inteligentijos kreipimusi. Daugiau nei 150 parašų, tarp kurių yra pačių iškiliausių Lietuvos mokslo ir kultūros pasaulio atstovų, rezistentų ir sąjūdiečių pavardės, nepadarė įspūdžio šalies žiniasklaidai ir liko sąmoningai nuslėpti nuo visuomenės. Tačiau pasirašiusieji puikiausiai suprato, kodėl pasirašo. Manau, kad vien šių sąmoningų parašų ir jų slėpimo faktas turėtų sugluminti oponentus ir telkti visuomenę.

Girdžiu ir skaitau įvairiausių dalykų apie mūsų iniciatyvą. Kartais ji susiduria su nuoširdžiu patriotiškų piliečių pasipriešinimu. Žmonės klausia, kodėl darome kažkokią išlygą ar nuolaidą. „Kodėl leidžiate rašyti antrame lape, kitų įrašų skyriuje?“. Toks priekaištas nepalyginamai dažnesnis už pastabas, kad siūlymas nepakankamai liberalus. Tačiau ši pastaba nepelnyta – jokių nuolaidų dėl valstybinės kalbos statuso ar abėcėlės mes nedarome ir nesiūlome.

Kai kurie žmonės mano, kad TALKOS pozicija per liberali, tačiau mes taip nemanome. TALKA yra už valstybinę lietuvių kalbą ir nedaro jokių išlygų valstybinės kalbos sąskaita. Absoliučiai jokių. Jokio abėcėlės keitimo ir jokio valstybinės kalbos statuso keitimo negali būti ir tikrai nebus TALKOS iniciatyva. Galutinis sprendimas bus nulemtas Seimo narių valia, tačiau tikiuosi, kad gyvename demokratinėje valstybėje ir į mūsų sutelktą tautos balsą bus atsižvelgta.

Kita vertus, netgi mums palankūs žmonės klausia, ar nebus tai Trojos arklys. Ar mes, leisdami paso kitų įrašų skyriuje ir antroje tapatybės kortelės pusėje rašyti nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis, neatversime kelio didžiulei invazijai į valstybinę kalbą? Tačiau ir vėl turime skirti šiuos dalykus: valstybinę kalbą, kuri yra visų duomenų bazių ir registrų, Lietuvos valstybės, kaip idėjos ir kaip valdymo aparato kalba, nuo to, kad visi esame įvairių tautybių Lietuvos piliečiai.

Norėtume, kad kitakalbiai Lietuvos piliečiai jaustųsi komfortiškai ir galėtų, kiek įmanoma ir kai to norima, matyti savo vardus ir pavardes užrašytus gimtąja kalba. Tokia galimybė išspręstų ir teisinius aspektus. Tenka girdėti nemažai kalbų apie svetur ištekėjusias moteris, kurių dokumentų su vien tik lietuvišku įrašu nepriima ir nepripažįsta kitų šalių pareigūnai.

Tačiau valstybės pasas yra oficialus valstybės dokumentas ir kiekvienas ten esantis įrašas yra pasvertas, o valstybė už jį atsako savo autoritetu. Tai reiškia, kad antrame paso puslapyje radęs užrašytą pavardę savo šalies kalba, Norvegijos ar kitos valstybės pareigūnas be teismų ar papildomų aiškinimų tikės, kad tai yra tas pats asmuo, kurio pavardė kiek kitaip nurodyta pagrindiniame to paties paso puslapyje. Tai pritaikyta ir veikia Latvijoje, tad būtų didelė pagalba ir mūsų piliečiams.

Suprantama, kad gyvenimas vystosi, o su juo keičiasi ir mūsų kalba. Tačiau klausimas yra, ar mūsų kalba yra tokia bejėgė ir bevaisė, kad negali vystytis iš savo gelmių, iš to ką turi? Juk turime tūkstantmečius prieš mūsų erą siekiantį kalbinį klodą – giliausią, kokį galima surasti. Mūsų kalba yra graži ir ne bevaisė. Nesusipratimas yra sakyti, kad joje trūksta epitetų, vaizdingų posakių, raidžių ar kitų dalykų. Deja, tai tenka vis dažniau girdėti apie mūsų valstybinę kalbą. Turėtume ne gėdytis, o didžiuotis savo kalba ir leisti jai pačiai ir iš savęs tobulėti be dirbtinai įtraukiamų svetimybių.

Daugybė paliestų aspektų kaip upeliai subėga į vieną didelę upę, kuria teka mūsų kalba. Kad ši nuostabi kalbos upė toliau tekėtų stipri ir srauni, ja pasirūpinti turime mes, jos kūrėjų vaikai.

Autorius yra akademikas, LEU profesorius, iniciatyvinės grupės  „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ narys

***

Sužinoti kur galima pasirašyti už Lietuvos valstybinę kalbą galima ČIA.