Tarmių metai Lietuvos edukologijos universitete

Ar dažnai susimąstome, kas yra kalba, o kas yra tarmė, kuo jos viena nuo kitos skiriasi, kiek Lietuvoje tarmių, ką jos turi bendra, kas jas vieną nuo kitos skiria. Turbūt ne kiekvienas lietuvis iš karto į tuos klausimus atsakytų.

Jeigu kas paklaustų, kokia mano gimtoji kalba, aš, žinoma, atsakyčiau,  – lietuvių. Bet iš tiesų mano gimtoji kalba – tai ne bendrinė lietuvių kalba, o ta, tikroji, atėjusi iš vaikystės pasaulio, iš gimtųjų namų, iš tėvų ir senelių. Tai mano tarmė…

Gimiau ir augau nedideliame miestelyje Utenos rajono pakraštyje, jau susisiekiančiame su Zarasų rajono riba. Tas miestelis – gimtieji Daũgailiai (specialiai sukirčiavau, nes tikrųjų daugailiškių, kad ir kaip būtų skaudu, lieka vis mažiau, o vėliau atsikėlusieji į miestelį ar aplinkinių vietovių žmonės kažkodėl miestelio vardą linksta kirčiuoti kitaip). Čia augau, mokiausi pažinti pasaulį, bet tada dar nesupratau, kokią vertybę turiu iš vaikystės. Visi aplink kalbėjo taip pat kaip aš. Todėl neatrodė kažkas kitaip. Nesuvokiau, kokia esu turtinga. O iš tiesų buvau turtinga, nes mokėjau rytų aukštaičių uteniškių patarmę, o kartu su ja gavau savitą požiūrį į pasaulį… Niekas turbūt negalėtų ginčytis, kad kiekvienos tarmės atstovai turi kažką savita, kad juos gali pažinti iš kalbos intonacijos, iš būdo, iš daugelio dalykų… Kaip sakė prof. Aleksas Girdenis, tarmė – tai savotiškas pasaulio modelis, lyg nepakartojamas langas, per kurį mes žvelgiame į pasaulį. Net temperamentas aukštaičio ir žemaičio kitoks… Sunku tą tarmę paslėpti. Klausydama radijo ar žiūrėdama televizijos laidas, visada atpažįstu rytų aukštaičius, kad ir kokias aukštas pareigas jie užimtų, kad ir kaip stengtųsi kalbėti, kaip jie patys sako, taisyklingai, literatūriškai…

Tarmė ir dabar yra pati natūraliausia mano kalba, kuria iš karto galiu kalbėti, kai tik atsiduriu savoje aplinkoje. Mes, kalbininkai, mėgstame pajuokauti, kad atvažiavę į savo gimtąsias vietas keičiame kalbos kodą, t. y. prabylame ne taip, kaip reikia oficialiai, o taip, kaip visada nuo mažų dienų kalbėjome… Ir bendras ryšys, artumas atsiranda, jei tik girdi, kad žmogus kalba taip, kaip tu. Atrodo toks savas, tarsi koks giminaitis… Panašiai turbūt jaučiasi lietuvis svetimame krašte, išgirdęs kalbant lietuviškai. Turime pripažinti, kad kalba (tarmė) yra mūsų jungiamoji grandis. Ir kartais būna labai liūdna, kai žmonės, o ypač aukštaičiai, gėdijasi kalbėti savo tarme, mano, kad tai prasčiokiška…

Gimtosios tarmės svarbą galutinai suvokiau universitete, kai pradėjau studijuoti lituanistiką. Tada gavau ir mokslinių žinių apie tarmes, ir supratau, kad dialektologijos – tokio gana sudėtingo dalyko – daug lengviau mokytis, jei pats turi tarmę, turi kažkokią sistemą, kurią gali lyginti su kita. Tiesa, žinome ne vieną atvejį kalbos moksle, kai kitų tautų žmonės parašė puikiausius veikalus apie vieną kurią Lietuvos tarmę ar šnektą. Galime prisiminti prancūzų kalbininką R. Gotjo (Robert Gauthiot). Atvažiavęs į Buivydžius (Rokiškio raj. netoli Pandėlio), jis per keturis mėnesius (tiesa, turėdamas puikų kalbinį išsilavinimą) sugebėjo suvokti kupiškėnų patarmės kalbos sistemą. Iš to gimė veikalas „Buivydžių šnekta“ (turime lietuvišką Juozo Karaciejaus vertimą, 1990).

Galiausiai tarmė tapo mokslinio darbo objektu. Esu be galo dėkinga savo moksliniam vadovui prof. Aleksui Girdeniui. Jis padėjo suvokti tarmės svarbą, padėjo pamilti visas tarmes, ne tik savąją. Iki šiol atsimenu jo žodžius į mano pasvarstymus, kad nelabai gražiai skamba siaurieji balsiai [e] iš Marijampolės krašto… Tada profesorius labai rimtai man pasakė: „Laikas keisti profesiją…“ Įstrigo man tie žodžiai į širdį. Profesijos nepakeičiau. Ir tuo labai džiaugiuosi. Tarmių tyrimai man atvėrė plačius horizontus. Čia ne tušti žodžiai, bet išgyventa tiesa – tarmių tyrimas yra ir darbas, ir poilsis. Manau, kad tikrai suradau save. Gyvenimas tampa prasmingas, kai darbas nėra tik pareiga…

Labai smagu, kad 2013 metai paskelbti Tarmių metais. Pagaliau tarmių tyrėjai sulaukė įvertinimo.

Mūsų universitete Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra organizuoja nemažai įvairių renginių:

Parodomosios tarmių gyvybingumo pamokos mokyklose: Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, Vilniaus Žvėryno gimnazijoje, Zarasų r. Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje ir kitur (2013 m. kovas – lapkritis). Atsakingos Laima Bučienė, Regina Rinkauskienė, Lina Murinienė.Respublikinė 9–12 klasių mokinių tiriamųjų ir kūrybinių darbų konferencija „AŠ IR KALBA“. Be kitų darbų, šioje konferencijoje bus darbų, skirtų Tarmių metams paminėti (2013 m. gegužė). Atsakinga Jurgita Girčienė.LEU Lituanistikos fakultete vieša paskaita „Tarmėse – tikroji kalbos gyvastis (A. Girdenis)“ (2013 m. rugsėjis). Atsakinga Regina Rinkauskienė.Tarmių viktorina ir Lituanistikos fakulteto tarmių žemėlapis (2013 m. spalis). Atsakinga Regina Rinkauskienė, Vitalija Karaciejūtė.LEU Lituanistikos fakulteto tarmėtyrininkų darbų paroda (2013 m. gruodis). Atsakinga Ona Petrėnienė.Apskritojo stalo diskusija „Tarmių metams baigiantis – ateities refleksijos“ (2013 m. gruodis). Atsakinga Lina Murinienė.

Taigi kviečiu visą Lietuvos edukologijos universiteto bendruomenę jungtis prie mūsų. Ne tik lituanistams turėtų rūpėti tarmės. Tai visų mūsų bendras reikalas. Dar kartą prisiminkime žymaus kalbininko Juozo Balčikonio žodžius: „Neužmirškite savo namų kalbos!“, „Neužmirškite savo tėvų kalbos!“