Varšuvos universitete baltistiką studijuojančią lietuvių literatūros vertėją, varšuvietę Pauliną Ciucką kalbina Sigitas Birgelis.
Sigitas Birgelis: Studijuoji baltistiką Varšuvos universitete. Šiuo metu stažuoji Vilniaus universitete, kur tobulini lietuvių kalbą. Kokiomis aplinkybėmis, kaip ir kodėl susidomėjai lietuvių kalba ir literatūra? Kokia buvo pradžia? Kas paskatino?
Paulina Ciucka: Į šitą klausimą, paprastai užduodamą man kaip pirmą, kai paminiu savo studijas ir susidomėjimą Baltijos šalimis bei kalbomis, visada man sunku atsakyti. Nesugebėjau iki šiol rasti savo sprendimo paaiškinimo.Tai tikriausiai buvo siurrealistinis objektyvus atsitiktinumas. Jeigu būčiau žinojusi, kad lietuvių kalba tokia sunki, nebūčiau pradėjusi jos mokytis. Bet baltų kultūros pasaulis ir baltų kalbos – tai gryna mistika. Gal ir dėl to tai mane patraukė.
S.B.: Ar sunku lenkams išmokti lietuvių kalbą? Kas yra sudėtingiausia?
P.C.: Gana sunku. Nors man pasisekė pasiekti tokį lygį, kai jau gana laisvai galiu suprasti įvairius kalbos subtilumus, nedrįsčiau sakyti, kad tai pavyko lengvai. Nekalbėsiu daug apie visai nesuprantamus žodžius su mums, slavams, svetimomis šaknimis, nes juos išmokti užtenka geros atminties. Nekalbėsiu apie visiškai kitokias konstrukcijas, žodžių tvarką, dalyvius, kurie vartojami kitaip negu lenkų kalboje, nes ir prie viso to įmanoma kažkaip priprasti ir bandyti išmokti. Sunkiausia yra fonetika. Tikrai sunku „padirbti“ žodžių skambesį, jei pradedame mokytis jau būdami suaugę žmonės. Atėję studijuoti lietuvių kalbą Varšuvos universitete, pradedame nuo „laba diena“ (nors, aišku, atsiranda ir žmonių, turinčių lietuviškas šaknis). Tada pasirodo, jog tų penkerių metų neužtenka, kad išmoktum kalbą taip, kad būtų įmanoma su ja dirbti. Tiesa, atsiranda galimybių stažuoti Lietuvoje (taip pat Latvijoje), bet jų per mažai. Filologams būtų idealu beveik per visas studijas mokytis šalyje, kur kalbama jų pasirinkta kalba. Aišku, yra žmonių, sugebėjusių išmokti kalbą iš keleto knygų, bet tokių nedaug. Labai svarbus dalykas – mokantis kalbos, būtina įsigilinti į tautos mentalitetą. Norint tai padaryti, reikia būti „šnipu“. Dabar, gyvendama tarp lietuvių, stebėdama juos kiekvieną dieną, „kvėpuodama lietuviškumu“ kiekvieną dieną, suprantu lietuvių mentalitetą truputėlį geriau ir kartu tobulinu savo lietuvių kalbą. O nauda didžiulė – mokydamiesi kitos kalbos, įgyjame naują sielą…
S.B.:„Apie Lietuvą žinau mažiau nei apie Kiniją“, – „Vėlinėse“ rašė rašytojas Adomas Mickevičius. Kodėl šiandien, beveik po 200 metų, šie žodžiai neprarado aktualumo?
P.C.: Atrodo, kad didelis poetas ir žynys per mažai stengėsi. Iš tikrųjų lenkai apie Lietuvą žino nemažai. Deja, tos žinios yra apaugusios stereotipais. Statistinis lenkas kažką girdėjo apie Žalgirio mūšį ir kryžiuočius, tikrai jam teko išmokti pirmuosius „Pono Tado“ invokacijos žodžius, gal valgė šaltibarščių ar nusipirko butelį „Švyturio“ „Lidle“ (arba kur kitur). Gal neteko jam susidurti su Tomo Venclovos pavarde, bet tikriausiai girdėjo apie Tomaševskį. Ir dar žino, kad „Vilnius buvo mūsų“. Aišku, ironizuoju ne be priežasčių. Ir ne tik tam, kad parodyčiau lenkų ignoranciją. Paradoksalu – statistinis italas ar gruzinas žino dar mažiau, bet į juos statistinis lietuvis žiūri statistiškai daug palankiau negu į lenkus. Bet man įdomesni nestatistiniai. Yra Lietuvoje žmonių, kuriems Lenkija įdomi – aš tokių pažįstu. Ir atvirkščiai – yra lenkų, kuriems Lietuva yra patraukli: kalbininkų, istorikų, kultūrologų, žurnalistų, artistų ir, aišku, vertėjų. Juos verta pastebėti ir nebesiskųsti.
Mačiau dešimtis straipsnių, prasidedančių minėta fraze iš „Vėlinių“. Tai man tik retorikos figūra. Nėra prasmės ją kartoti, kalbant apie mūsų santykius.
S.B.: Lenkų literatūra ir kultūra yra neblogai žinomos Lietuvoje. Kasmet pasirodo daug lenkų literatūros vertimų į lietuvių kalbą. Kita vertus, šį procesą stipriai remia įvairios Lenkijos institucijos ir fondai. Lenkijoje verstinės lietuvių literatūros labai nedaug. Gal šiek tiek plačiau žinomas yra poetas Tomas Venclova, kurį stipriai remia lenkų dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Kodėl nėra „pusiausvyros“?
P.C.: Natūralaus susidomėjimo nėra, nes paprastai taip būna su vadinamųjų „mažų“ kalbų literatūromis. Lietuva išaugino mažiau rašytojų, palyginti su Vokietija, Prancūzija ar Lenkija. Nors kartais aplinkybės susiklosto taip, kad atsiranda laikinas susidomėjimas nepopuliarios kalbos literatūra. Vadinkime tai mada. Taip buvo Lenkijoje, pavyzdžiui, su Balkanų kraštų literatūra. Po to panašiai buvo su Ukraina. Dabartinė politinė situacija dar truputėlį tą susidomėjimą stiprina. O realiai žiūrint – kad tokia mada plistų, kad toks susidomėjimas Lietuva, Latvija ir Estija būtų paskatintas, nemanau, kad reikia karo. Reikia tik nuoseklaus, sistemingo darbo. Kiekvieną kartą, kai lenkų knygų rinkoje pasirodo viena lietuviška knyga, jau turėtų būti ruošiami kiti vertimai. Vadinasi, tą susidomėjimą reikia ne tik sukurti, bet ir juo rūpintis. O tam reikia žmonių, kurie būtų kultūros vadybininkai. Dabar lietuvių literatūra Lenkijoje turi tikrai puikią ambasadorę, Varšuvoje dirbančią kultūros atašė Rasą Rimickaitę, kuri stengiasi suburti literatūra užsiimančius žmones, rašytojus ir vertėjus. Organizuojami seminarai, bandoma pritraukti įvairias institucijas bei žiniasklaidos dėmesį. Tokių gerai atliktų užduočių vis gausėja.
Aišku, didžiulė problema yra kultūrinių projektų finansavimas. Visiems literatūra užsiimantiems žmonėms nėra paslaptis, kad tekstų kūrimas – tai ne tik malonumas ar netgi pašaukimas, bet ir – atsiprašau už banalią frazę – pasiaukojimas. Nenoriu labai gilintis į situaciją knygų rinkoje, nes tai tikrai plati ir kartais skausminga tema. Reikėtų minėti ir naujų technologijų įtaką, ir papasakoti apie paklausos ir pasiūlos reguliavimą (Lenkijoje šis reguliavimas nelabai išplėtotas, palyginti su Vakarų Europos šalimis), turint omenyje labai greitai besikeičiančias šiuolaikinės visuomenės pagundas ir lūkesčius.
Beje, lietuviai, manau, tikrai gali džiaugtis tuo, kad Nobelio premija šiais metais buvo skirta Svetlanai Aleksijevič. Viena vertus, tai atitolina potencialų susidomėjimą Lietuva tiek Lenkijoje, tiek Europoje, kita vertus – vėl fokusuoja skaitytojų dėmesį į „mūsų“ Europos kampą. Tikrai tikiu, kad Lenkijoje ateina sėkmingi metai lietuvių literatūrai. Taigi pasiruoškime jiems.
S.B.: Ar Tau patinka lietuvių literatūra? Ar skaitai ją savo malonumui? Kokie Tavo mėgstamiausi lietuvių poetai?
P.C.: Jeigu malonumui, tai tas malonumas mazochistinis. Iš karto galvoje atsiranda atitinkamų žodžių, frazeologizmų, rimų netgi skaitant užrašus arbatos pakelyje. Tai savotiška priklausomybė ir meilė žodžiams. Bet taip, vis tiek skaitymas – vienas mano pagrindinių malonumų.
Literatūroje ieškau to, ko ieškau ir kitose meno srityse: originalumo, grožio, švelnumo, stiprumo, džiaugsmo, skausmo, jų kontrastų, humoro jausmo, žaidimo, ir taip toliau.
Apskritai stengiuosi žinoti, kas vyksta šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, pastaruoju metu – dėl didelės lietuvių poezijos antologijos ruošimo – ypač poezijoje.
Negalėčiau nepasakyti apie Eugenijaus Ališankos kūrybą, nes teko man skaityti ir versti nemažai jo eilėraščių – pasirinkau jį kaip pirmą, kai dalijomės darbais antologijai, dėl to, kad jis man buvo jau pažįstamas kaip eseistas. Tam tikru laiku postmodernizmo teorija labai mane domino, o jis buvo toks postmodernizmo „guru“ Lietuvoje. Jo eilėraščiuose man patinka būtent žaidimas kalba, netikėtumas, savotiškas šokimas ir tarp eilučių, ir tarp prasmių.
Tokių stulbinamų momentų randu, pavyzdžiui, Daivos Čepauskaitės kūryboje. Jos poezija subtiliai skausminga, nors poetė pagal išsilavinimą gydytoja. Taigi tokių paradoksų kartais būna.
Esu pakerėta Antano A. Jonyno poezijos. Ji žavinga, tobuli, nepaprasta, lyriška, kaip tik gali būti, labai melodinga. Deja, vis dar jaučiuosi nesubrendusi, kad jo poeziją versčiau.
Prieš metus sužavėjo Aido Marčėno eilėraščiai. Žėrintis humoras ir išdykavimas, uždarytas klasikinėje formoje – labai patinka toks sujungimas…
S.B.: Lenkijoje yra ruošiama „Lietuvių XX a. poezijos antologija“ lenkų kalba. Esi viena iš vertėjų. Kokius poetus verti? Kas kiti antologijos vertėjai?
P.C.: Tai didelis projektas, remiamas lietuvių ir lenkų PEN centrų. Kartu su manim dirba keliolika vertėjų. Tai mano kolegos, draugės ir draugai. Yra tarp jų ir labiau patyrusių vertėjų (Malgožata Gieraltovska (Małgorzata Gierałtowska), Alina Kuzborska, Zuzana Mruzikova (Zuzanna Mrozikowa) , Agnieška Rembialkovska (Agnieszka Rembiałkowska), Joana Tabor), ir neseniai pradėjusių versti Varšuvos universiteto baltistikos absolventų, magistrantūros ar doktorantūros studentų ( Joana Boženska (Joanna Bożeńska), Dorota Demidziuk, Jonas Jankauskas, Liucija Matusiak (Łucja Matusiak), Michailas Pintkovskis (Michał Piątkowski), Emilija Pomiankievič (Emilia Pomiankiewicz)). Dirbtuvėse taip pat dalyvauja lietuvių kalbą išmokę lenkų kalbos specialistai – Tomašas jendžijevskis (Tomasz Jędrzejewski) ir Emilia Kolinko. Minėjau PEN centrą, neįmanoma nepaminėti Lenkijos PEN centro prezidento Adamo Pomorskio, įžymaus literatūros vertėjo, kuris skiria daug laiko ir širdies šitam projektui ir savo pastabomis padeda projekto dalyviams tobulėti bei įsitvirtinti savo vertimo ir teksto stilizacijos stiliuje.
Antologijai pasirinkta penkiasdešimties XX amžiaus poetų eilėrasčiai. Su tais poetais, kurie gyvi ir turi noro ir jėgų bendradarbiauti, susitinkame per vertėjų dirbtuves arba individualiai, nes kartais reikia išsiaiškinti, „ką poetas turėjo omenyje“.
S.B.: Ačiū už pokalbį.
Taip. Visai sutinku su P. Ciuckos įžvalgomis, kad, norint gerai išversti grožinės literatūros kūrinį, reikia gerai mokėti svetimos šalies kalbą. Norint išversti geriau, reikalinga fonetinė praktika. Pridurčiau, kad, norint išversti puikiai, reikalinga suprasti kalbos semantiką. Ir čia, be gyvenimo ir bendravimo abiejų tautų aplinkose, puikiai to padaryti, manau, nepasiseks.
Esu fantastikos rašytojas. Be savo kalbos, neblogai žinau vokiečių kalbą, dirbau vertėju technikos srityje. Kai prireikė išversti porą savo apsakymų į vokiečių kalbą, bandžiau tai padaryti pats, tačiau ties tekstu tik padūsavau. Kitų rekomenduota vertėja grąžino apsakymus atgal pasiteisinusi, kad neįveikia, ir rekomendavo kitą savo pažįstamą. Pakėliau įkainį ir nusiunčiau. Po ilgesnės pertraukos gavau atsakymą: “Jūsų apsakymai trumpi, su detektyviniu atspalviu ir sprendimais pabaigoje. Lietuviškai viskas suprantama puikiai, tačiau vokiškai pateikti sudėtinga vietose, kur atskiri žodžiai talpina savyje minties frazes, ir tos frazės susietos su kitais talpiais mintimi žodžiais”. Ši vertėja perdavė trečiosios vertėjos adresą, kuri ilgą laiką gyveno ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Pagaliau ji išvertė ir paėmė visai padorų atlygį.
Kitu atveju suglumau, kai vertėja, vertusi apsakymą “Ieva ir šermukšnis” į prancūzų kalbą apie dviejų medžių meilę, pasakė, kad “šermukšnis” prancūzų kalboje turi moterišką giminę: mechaniškai išvertus, prancūzai apsakymą suprastų kaip lesbietiškos meilės pavyzdį. Tada radome kompromisą – šermukšnį pervadinome “platanu” (šis medis vos ne vienintelis pas juos turi vyrišką giminę).
Poezija… Minties polėkiu poezija nenusileidžia fantastikai. Čia ir akys pilnos žvaigždžių, ir gandras vaikus neša, ir jūros vienu mirksniu perplaukiamos, todėl suprantu P. Ciuckos pasakymą, kad lietuvių kalba, ypač grožinė, yra sunkiai įkandama. Sveikinu vertėją, kad to nepabūgo, ir gražiai pasitarnauja mūsų kalbos žavesio perteikimui Lenkijos žmonėms.
Labai teisingos Tamstos mintys… Dar pridursiu, kad vertėjas – tai ne specialybė, o pašaukimas.