Jau ne pirmus metus Vilniaus Pranciškonų vienuolyne mėgina įsitvirtinti penki-šeši Lenkijos pranciškonai, pretenduojantys į daugiau kaip 5000 kv. m. ploto architektūrinio ansamblio „nuosavybės teisių atstatymą“.
Pranciškonų Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo vardo vienuolynas – vienas seniausių ir vertingiausių Lietuvos kultūros, istorijos ir architektūros paminklų. Šį vienuolyną, turėjusį ir misijų funkcijas, nuo pat pradžių labai rėmė Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, jo brolis Žygimantas, Alšėnų kunigaikščiai, kiti didikai ir valstybės pareigūnai (Goštautai, Giedraičiai, Svirskiai ir kt.). Medinė pranciškonų bažnyčia čia galimau stovėjo jau nuo XIII a. (karaliaus Mindaugo laikais). Iki polonizacijos procesų įsigalėjimo XVIII a. čia buvo ir lietuviškos raštijos centras (1503 m. čia rasti pirmieji spausdinti lietuviški poteriai). Šiam viename didžiausių Lietuvoje vienuolyno ansambių išliko gotikinė architektūra. Ikikariniais lenkų okupacijos metais čia kurį laiką dar veikė lietuvių atgimimo patriarcho dr. Jono Basanavičiaus vadovaujama Lietuvių mokslo draugija, buvo įsikūrusi lietuviška mokykla.
1938 m., kai lenkų okupacinė valdžia griebėsi represijų prieš okupuotos rytų Lietuvos lietuvius, uždarinėjo lietuvių organizacijas, mokyklas bei skaityklas, šis vienuolyno ansamblis buvo perduotas Lenkijos pranciškonų konventualų nuosavybėn.
Pagal 1995 m. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą atsirado galimybė Lietuvos religinėms bendrijoms sugrąžinti sovietiniais laikais nacionalizuotą ar kitaip konfiskuotą jų turtą. Šia galimybe tuo metu teisėtai pasinaudojo daugelis Lietuvos religinių bendrijų, įskaitant ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vilniaus Archivyskupiją. Kita vertus, to paties įstatymo 1 str. 2 dalis nustato:
„Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, kaip išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, gali būti perduoti neterminuotai naudotis nustačius šio objekto paminklosaugos sąlygas ir religinei bendrijai pasirašius saugojimo įsipareigojimą.“
Taigi, įstatymas nustato, kad tokie istorijos ir kultūros objektai kaip Vilniaus Pranciškonų vienuolynas yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė ir kad religinėms bendrijoms, kurioms pripažįstama tokia teisė, tokie objektai gali būti perduoti tik neterminuotam naudojimui ir nustačius jų paminklosaugos sąlygas. Tačiau išvykstančio iš Lietuvos finansų ministro patarėjams ar ir pačiam ministrui tai nė motais – jau parengtas ministro įsakymo projektas „Dėl mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“, pagal kurį numatyta, kad ministras savo įsakymu tiesiog „atkuria“ unikalaus paminklo nuosavybės teisę Gdansko provincijos jurisdikcijoje esančių lenkų pranciškonų grupei. Nieko nekalbama ir apie šio vieno svarbiausių ir didžiausių Lietuvos kultūros ir istorijos objektų „paminklosauginių sąlygų“ nustatymą.
„Alko“ šaltinių duomenimis, ši avantiūra planuojama su Ministro pirmininko žinia, kai toks finansų ministro pakišimas jam jau nebegrėstų Seimo interpeliacija (Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 str. nustato, kad išimtiniais atvejais nuosavybės perdavimui natūra turi pritarti Seimas).
Finansų ministras juk jau vis tiek išvyksta „į Europą“. Tad atsakingų nebebus. Ar tikrai, Ministre pirmininke?
Kaip skelbta, nuo birželio 16 d. Rimantas Šadžius oficialiai nebeina finansų ministro pareigų. Jis išsiųstas dirbti Lietuvos deleguotu atstovu į Liuksemburge esančus Europos audito rūmus (EAR). Laikinai finansų ministro pareigas eis susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Nuo birželio 21 d. finansų ministrės pareigas eis Rasa Budbergytė. Birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir atsižvelgdama į Ministro Pirmininko teikimą, pasirašė dekretą dėl R. Budbergytės skyrimo finansų ministre.
Tai juk yra tokia nuostata, bent iki 1940-06-15 dar galiojusi,
– nuosavybė nėliečiama… (pagal, kad ir visai negaliojančią, Priesaikas sulaužiusių Seime atžvilgiu, Konstituciją)
ir Mažesniųjų brolių konventualų ordino generalinio ministro brolio turtas gali būti jų ar jo prašymu (įgaliojimu) perduotas bet kuriam pabroliui ar pamergei,
juk prašo
pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkį Nr. 1183p, Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos 1995 m. gegužės 8 d. prašymą Nr. 94, Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui.
O jei iki 1938 m. ultimatumo Lietuvai iš Lenkijos pusės kas tai netinkamo, neteisėto ar tiesiog n e d o r o
atlikta, – tai labai paprasta vėl tai įsivertinti ir grįžt prie 1569 m. Liublino unijos sudarymo akimirkos būklės
(ir šiam, ir visam kitam turtui, įskaitant ir visas “vidines” eurosienas, nuo pat 1569 m. nubrėžtas bei keist nekeistas
…dar)
O sugriuvusios varpinės varpų gaudesio mūsų “Turto bankui” ir Vyriausybei pasilaikyt irgi neverta, te pasiima
(juk labai jau gaudžia, gauuudžžia, gauuuuudžia, nenutyla, bloškia kaip v a i d u o k l i s virš galvų 🙂 )
“norėtume atkreipti dėmesį, kad Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblį kaip nacionalinės reikšmės kultūros paminklą (unikalus objekto kodas 769) sudaro Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (objekto kodas 25024), Suzinų koplyčia – mauzoliejus (objekto kodas 25025) ir pranciškonų vienuolyno pastatai (objektų kodai 10370, 10625). Bažnyčia (unikalus numeris – 1001-8000-4010) ir koplyčia (unikalus numeris – 1001-8000-4024) nuosavybės teise priklauso Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynui (toliau – Vienuolynas), kuriam numatoma atkurti nuosavybės teises ir į šiuo metu Turto banko patikėjimo teise valdomus likusius komplekso – pranciškonų vienuolyno – pastatus (unikalūs numeriai – 1001-8000-4063, 1001-8000-4074, 1001-8000-4085, 1001-8000-4041, 1094-0302-3020).
Atkūrus Vienuolynui nuosavybės teises į anksčiau nurodytus pastatus, Vienuolynas pilnai valdys visą kompleksą, išskyrus vienintelį komplekso elementą – neišlikusį bokštą-varpinę (unikalus numeris – 4400-0310-5464), kuris patikėjimo teise valdyti liks Turto bankui. Kultūros vertybių registro duomenimis, viena iš komplekso vertingųjų savybių – buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos – varpinės vieta (varpinė pastatyta XVI a. pradžioje, nugriauta 1872 m., archeologinių tyrimų metu 3 m gylio perkasoje rasti išlikę mūro pamatai su sienų liekanomis). VĮ Registro centro duomenimis, varpinė pirmą kartą Nekilnojamojo turto registre užfiksuota 2004 m. gegužės 19 d.
Bokštas-varpinė yra Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblio dalis, todėl manome, kad palikti jį valdyti Turto bankui netikslinga.”
(iš pastabų antikonstitucinės gaujos LSDP+DP+TT ministro-pameistrio, ar “patarnautojo” proj.)
na dabar vėl darban stos Mantas Adomėnas, Eduardas Eigirdas ir Co, kuriems labai knieti lenkų vienuoliams atiduoti dešimčių milijonų vertės rūmus.
Na ir pašlemėkas, išeidamas dar kiaulystę padaro .Gėda jo motinai Sigutei, išauginusiai tokį….. sūnų
Reikia stabdyti. Tai Lietuvos valstybės apvogimas. Ar bus steigiama dar viena “lenkų akcijos tvirtovė” veikianti prieš valstybę ir tautą?
Okupacinė prieškario Lenkijos valdžia atidavė Lietuvos turtą lenkų vienuoliams, o dabar laisvoj Lietuvoj ministrai ir valdžia daro tą patį?? Vėl lenkams atiduoda?
Ministras jau kitas. Tai perdavė ar neperdavė?
Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai keisti dalykai dedasi – socialdemokatų valdžios, kitoms partijoms tylint, Lietuva yra apiplėšinėjama viduryj baltos dienos, apie tai kitaip nepasakysi. Tokį gilios senovės lietuviškojo paveldo objektą turime, o visuomenė apie jį nieko nežino. Faktiškai bažnyčios konstrukcijose galima įžiūrėti dar senosios, pagoniškosios pasaulėžiūros elementų. Taigi tokį objektą restauruok ir garsink juo Lietuvą.
Vien dėl ketinimų atiduoti jį iš okupanto gavusiems lenkiškiems pranciškonams, R. Šadžiui galėtų būti keltinas ikiteisminio tyrimo klausimas, o ne jo delegavimas nuo Lietuvos į ES audito instituciją.
kiek svetimiems paslaugus valdininkas pridaryti gali… Juolab, kad mūsų įstatymai tiesiog skatina juos ką nors kam nors padovanoti – juk nei iš savo kišenės, nei savo kišene ar laisve atsakyti reiks…
Suprantamas poelgis, nes Europos Sąjungos vadovybėje gali dirbti tik savo šalių išdavikai. Pridėjus tinkamą giminės tęstinumą sunaikinant Litus, šis veikėjas ten bus užtikrintas. Laikai ateina neramūs, tai dar vienas ištikimybės įrodymas užsienio ponams patiks.
Keista ,nejaugi Lietuvoje galioja tokia tvarka, kad bet koks ministrėlis netgi jau nebe, gali kam susimanęs atiduoti paveldo pastatus; o kam tada paveldo įstaigos,Lietuvos turto įstaigos ir kitos valdžios organizacijos . Kažkokia beliberda, vat sumaniau, geri vyrai, ir pašvilpk tu ,Lietuva, atiduodu, sugalvoju, kad gal jiems prieš kelis šimtmečius galėlo priklausyt .
Jei gerai prisimenu, tai tas ordinas buvo savo laiku vokiečių įkurtas Dancige,realiai, nieko bendro neturintis su dabartinę Lenkija.
Tas R. Šadžius šiuo atveju baustinas skubiau ir stipriau nei Kurlianskis, Masiulis etc; netgi už ketinimus (jei jie akivaizdžiai įrodomi), ne tik už įvykdymą
Siaubas! Ne veltui sakoma, kad lietuviai asilų tauta. Keliems pašlemėkams iš Lenkijos atiduoti tokį plotą senamiestyje, kur jie galės toliau vykdyti lenkinimo politiką Lietuvoje. Ar įmanoma pavyzdžiui būtų vokiečių vienuoliams atgauti vienuolyno rūmus Gdanske ir tęsti vokietinimo politiką, tikriausiai ne, o Lietuvoje galima. Gėda` tokiems ministrams ir tokiems lietuviams.
Rimantas Šadžius – komunistas.