P. Maksimavičius. Bendradarbiauti būtina, tačiau ne Lietuvos lenkų reikalų sąskaita

Labai norėčiau, kad buvusio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus lūkesčiai dėl naujai išrinkto Lenkijos prezidento naujos politikos kaimynų atžvilgiu išsipildytų. A. Kubilius jau ne kartą ragino Lenkiją mažiau kalbėti apie Pilsudskį, o daugiau apie „iPhone“. Kitaip sakant, norėtų, kad Lenkija nebūtų pamokslautoja, bet regiono lyderė, kuri aplink save burtų silpnesnes kaimynes ir taip mažintų Rusijos norą laikyti jas „artimu užsieniu“. Pasak jo, tokią politiką vykdė buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński). Jo prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo nuoširdžiais ir draugiškais Lietuvos santykiais su kaimyne Lenkija.

Jau beveik du dešimtmečius klausydamasis Lenkijos politikų debatų, skaitydamas Lenkijos spaudą ir publicistų išvedžiojimus galiu pasakyti, kad ne viskas taip paprasta ir akivaizdu, kaip mums patiems norėtųsi tai matyti ir suprasti. Visų pirma Lenkija didelė valstybė, kurioje labai daug įvairių politinių srovių, įtakingų visuomeninių judėjimų, įvairių požiūrių į valstybės raidą, jos praeities vertinimą ir ateities vizijas. Įdomu, kad šias visuomenės grupes ar politines partijas, nepaisant jų kairumo ar dešinumo, jungia vienas bendras vardiklis – tautinis interesas. Todėl, matyt, dar ne kartą teks kalbėtis ir apie Pilsudskį, ir apie „iPhone“.

Naujasis Lenkijos prezidentas seniai deklaravo, jog norėtų tęsti buvusio prezidento L. Kačinskio politiką ir siekti, kad Lenkija taptų Rytų Europos regiono lydere, o ne vien šlietųsi prie didžiųjų ES šalių ir vykdytų jų primestą politikos kryptį. Toks politikos pasikeitimas Lenkijos kaimynėms galėtų atnešti naudos ir galbūt net sustiprinti visos ES reikšmę. Tačiau yra vienas „bet“, apie kurį prieš kelerius metus viename įtakingame Lenkijos dienraštyje rašė taip pat A. Kubilius. Lyderystė lyderystei nelygi. Kodėl Lenkija ir kai kurios kitos Europos šalys garsiai kalba apie tai, kad JAV negali atsisakyti savo lyderystės pasaulyje, taigi ir Europoje?

Nuogąstaujama, kad taip atsitikus greitu laiku kiltų sumaištis, dar labiau didėtų regioniniai konfliktai, iš naujo būtų nubrėžtos kai kurių valstybių sienos. Tvirtinama, kad nepaisant kartais dviprasmiškos JAV politikos kai kuriuose pasaulio regionuose, vis dėlto šioje šalyje nusistovėjęs Vakarų civilizacijos vertybių ir elgesio modelis. Jis mums labiau priimtinas nei kai kurių kitų didžiųjų valstybių. Gal todėl vienu metu Lietuvoje pradėta pasakoti anekdotus apie tai, kad „reikėtų Lietuvai paskelbti karą JAV ir tegul kuo skubiau jie mus okupuoja“.

Matyt, ne be pagrindo manoma, kad JAV „okupacija“ būtų labiau priimtina Lietuvai nei, tarkim, kurios nors stipresnės kaimyninės valstybės, net jeigu su ja Lietuvą sietų turtinga istorija, bendras paveldas, panašus švietimo modelis ar žmonių dvasingumas. Taigi su ta lyderyste nėra taip paprasta. Viena aišku – primesti jos iš viršaus neįmanoma. Tačiau jeigu ji bus grindžiama bendromis vertybėmis, bendrais siekiais stiprinti regiono stabilumą ir noru išsaugoti esminius jo sudedamųjų dalių nacionalinius interesus, tai bent teoriškai tai padaryti įmanoma. Tačiau tam reikia visų kaimynų pastangų ir kompromisų.

Man atrodo, kad Lietuvos politinio, intelektualinio, mokslinio elito vaidmuo ir atsakomybė šiame procese labai didelė. Reikia Lenkijos politiniam elitui padėti suprasti Lietuvą. Kai kartais Lenkijos spaudoje skaitau žymių Lietuvos žurnalistų, politologų ar publicistų pasvarstymus apie abiejų šalių tarpusavio santykius ir jų prastėjimo įkalčių Lietuvoje paieškas, susidaro įspūdis, kad dažnai klaidingai suvokiamos ir interpretuojamos Lenkijos visuomenės nuotaikos, lenkų charakterio ypatumai, požiūris į savo tautą ir jos interesų gynimą. Galbūt todėl ir sudėtinga susikalbėti.

Lenkai niekada nesupras lietuvių, kai šie aiškins, kad dvikalbiai vietovardžiai Lietuvoje ar originalo kalba rašomos pavardės pakenks lietuvių kalbai ir žeis lietuvių jausmus. Jie juk šventai įsitikinę, kad Lietuvoje lenkų kalbą visi supranta, o lietuviškos pavardės atsirado tik XIX a. pabaigoje, kilus „lietuvių nacionalizmui“. Tačiau lenkai puikiai supras argumentus, kad šiais neramiais laikais dvikalbiai vietovardžiai ar gatvių pavadinimai tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva mažins lietuvių atsparumą kitoms grėsmėms, gali kelti politinę sumaištį, didinti nepasitikėjimą sava valstybe, skaldyti visuomenę būtent tuo metu, kai to pasitikėjimo ir piliečių vienybės Lietuvai ir Lenkijai reikia. To reikia, kad Lenkija galėtų įgyvendinti „lyderystės projektą“. Tokius argumentus lenkai supranta, nes šiandien jų požiūris į savo šalies saugumą ir išorės grėsmes yra toks pat, be jokių kompromisų.

Naujai išrinktas Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda), duodamas interviu Lietuvoje veikiančiai radijo stočiai „Znad Wilii“ (2015-05-26), gyrė Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio vykdytą politiką Lietuvos atžvilgiu. Jis pažymėjo, kad reikia atkurti dialogą ir sukurti instrumentus, kuriais galima būtų paveikti Lietuvos politinį elitą. Pasak jo, tik tokiu atveju bus galima pasiekti, kad Lietuvoje gyvenančių lenkų teisių būtų paisoma pagal europinius standartus. Priminė, kad ankstesnis dialogas leido pagerinti tautiečių padėtį, pvz., įkuriant Balstogės universiteto filialą Vilniuje. Pabrėžė, kad nors Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas yra būtinas, niekada nesieks, jog jis būtų vykdomas Lietuvoje gyvenančių lenkų reikalų sąskaita.

Noriu pacituoti interviu pabaigą, kuri vis dėlto neramina. Naujai išrinktas prezidentas, apibendrindamas savo mintis, pabrėžė: „(…) šiandien visi suprantame, kad abi mūsų šalys jaučia pavojų. Tačiau Lietuva, būdama mažesnė valstybė ir neturinti tokio potencialo (kaip Lenkija) bei esanti blogesnėje geopolitinėje padėtyje, tuos pavojus jaučia labiau. Todėl tikriausiai supranta, kad mūsų bendradarbiavimas ir geri santykiai yra būtini. Tačiau taip ilgai tie santykiai nebus geri, kaip ilgai nebus išspręstos čia (Lietuvoje) gyvenančių lenkų problemos.“

Taigi vėl patenkame į uždarą ratą, iš kurio Lietuvos ir Lenkijos elitas negalėjo ištrūkti nuo pat abiejų šalių nepriklausomybės atkūrimo. Kas, kada ir kuo remiantis nuspręs, kad jau tos problemos išspręstos? Juk ir šiandien vieniems atrodo, kad vien Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, įstojimas į Europos Sąjungą ir Šengeno erdvę daugybę tų problemų išsprendė, o kiti mano visiškai priešingai.

„Gazeta Wyborcza“ žurnalistė Agnieška Filipiak (Agnieszka Filipiak) savo komentare „Duda nepadės Lietuvai“ (2015-05-27) įsitikinusi, kad naujasis Lenkijos prezidentas nepagerins Lenkijos santykių su Lietuva. Ji pabrėžia, jog Lietuvos politikai klysta tikėdamiesi santykių pagerėjimo. Primena, kad „Teisės ir teisingumo“ partija, iš kurios kilęs naujasis prezidentas, demonstravo žymiai radikalesnę politiką Lietuvos atžvilgiu nei „Piliečių platforma“. Tai šios partijos nariai rinko lėšas Lietuvos teismo priteistai baudai už dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių nenukabinimą, rėmė ir palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, tai jos ir naujojo prezidento rinkėjai labiausiai domisi tautiečių Lietuvoje reikalais. Kaip bus, netrukus pamatysime.

Žurnalas „Aušra“, 11/2015