Sveikas Gediminai. Kažkada, tiksliai nepamenu 10-oje ar 11-oje klasėje, kuomet abu sėdėjome viename suole, ėmei mane pravardžiuoti „bambalu“, todėl neturėtum pykti, kad tau šiuo kart, išlikdamas žanre, pabambėsiu. Už pravardę nepykdavau, gal ir tu už mano tiesias mintis šiandien neužpyksi?
Matyt pastebėjai, kad ne kažin kiek pasikeičia žmogus, dažniausiai, gyvenimo keliu žengdamas, nebent jo kelyje pasipainioja koks „aukso veršis“, ar „aukso trupinys, gardaus valgio šaukštas“. Tada dažnai jau tas nabagas ne Dievui, o Mamonai ima tarnauti, jos užgaidas ima tenkinti ir mutuoja neatpažįstamai, dažnai net iš žmogaus į infuzoriją virsdamas. Kitą kartą, pasakoja, žmogų gali apsėsti ir velniai. F.Dostojevskis mini savo „Šėtonuose“ Švento rašto išmintį, tai kaip velniai pereina į kiaules, o šios, velnių apsėstos, šoka nuo stataus kranto ir garma į sraunią upę. Nejučia žmogus pagalvoji, o seimo pastatui ar gera vieta parinkta prie upės, ar neims kada seimo nariai masiškai į ją šokti siaubo apimti, nuo to ką su valstybę, jos piliečiais padarė?
Kartais, juk, sveiku protu sunku jau darosi jų elgesį suvokti – visi šizofrenijos simptomai prieš akis, t. y. asmenybių susidvejinimai: vieną prieš rinkimus porina, o kai tik prie „lovio“ patenka, visai kitas giesmes ima giedoti. O jau kai ims jie, kaip V. Lenino „valytojos“, nieko apie reikalą neišmanydami, ministerijoms vadovauti, „durnių laivus“ už milijardus skolinti ir t.t. O ką jau kalbėti apie norą keisti abėcėlę, naikinti gimtąją kalbą? Tai jau ne tik šizofrenijos, bet ir aiškus apsėdimo šėtonais simptomas?
Sakyk, mielas jaunystės Drauge Gediminai, kokie biblijiniai nelabieji tave apsėdo, kad tu, Laimos Abraitytės, vienos iš geriausių lietuvių kalbos mokytojų Lietuvoje mokinys, geras mokinys, sugalvojai gimtąją lietuvių kalbą griauti? Prisimenu tave kaip protingą ir gabų vaikiną, dorą žmogų, todėl nenoriu tikėti, kad galimai neadekvačių žmonių aplinka galėjo per tuos kelis dešimtmečius tave taip degraduoti. Todėl darau prielaidą, kad čia „aukso veršio“, o dar baisiau – „šėtonų“ darbas. Su jais, žinoma, sunkiau kovoti nei su durniais ar subinlaižiais partijoje. Tai sunkiai pagydoma liga.
Vieną prašau, jei pajausi (o aš iš tavo noro naikinti gimtą kalbą tai pajaučiau), kad tavo sieloje kažkas negero įvyko, vertybės aukštyn kojomis apvirto, o doros vis mokantį vidinį balsą išstūmė ožio Bafometo mekenimas, geriau jau šok su bendraminčiais, kalbos bendragrioviais, į Nerį, bet, susimildamas, gimtosios kalbos negriauk.
Su pagarba,
Tavo suolo draugas „Bambalas“, dr. Algimantas Lebionka
Kalba eina apie šėtono apsėdimą. Padėtis beviltiška, egzorcistas nepadės, nes aptariamas asmuo buvo davęs priesaiką pačiam šėtonui (SSKP).
Teko girdėti, kaip vienoje parapijoje kunigas paskelbė, kad jis, sąmoningai laužydamas Bažnyčiai duotą priesaiką, traukiasi iš dvasiškių luomo, paprastai kalbant, „nusiregia sutaną“. Vyrai parapijiečiai nusprendė, kad, jei šis kunigas buvo įšventintas į dvasiškių luomą, turėtų būti ir iššventinimas. Kadangi Bažnyčia iššventinimo nėra numačiusi, vyrai nusprendė tą apeigą atlikti patys. Pasikvietę kunigą į atokesnę vietą, numovė jam kelnes ir, išsijuosę diržus „iššventinimą“ atliko.
Panašiai kartais atsitinka ir su Seimo nariais; jie po išrinkimo į Seimą duoda priesaiką savo valstybei, dažniausiai ir Dievą pasitelkdami į pagalbą, o vėliau ima ir ją sulaužo. Konstitucija nenumato aiškios atšaukimo iš seimo narių procedūros, todėl vertėtų pasinaudoti ne kokiais piketais ar mitingais prieš tokį elgesį, o – ano kunigo iššventinimo procedūra. Gal kiek nedemokratiška apeiga, tačiau turėtų suveikti.
Smagus straipsnis ir labai su “cinkeliu” Algimanto komentaras
Reikia kviestis Petrą – partizaną, kad šikną kai kuriems seimūnams ištarkuotų. Deja…
a.a. mokytojas Jonas Kaziukonis tą patį pasakytų ir pabartų savo mokinį Gediminą Kirkilą už savo kalbos paniekinimą. Atsikvošėkite
TAUTOS DEMORALIZACIJA YRA SUNKUS NUSIKALTIMAS.
1.Žinomų kolaborantų, paleckių, požėlų, lietuvių tautos genocido organizatorių ir vykdytojų vaikai, vaikaičiai neatsako už tėvų siaubingus nusikaltimus, tačiau, matomai, nesuvokia, kad dėl galimo interesų konflikto ir tautiečių demoralizavimo jų politinė veikla netoleruotina – tautos demoralizacija yra sunkus nusikaltimas. Tokių asmenų santykinai daugiau yra buvusių „komunistų“ LSDP sąrašuose. Kai žinomų nusikaltėlių giminaičiai vienijasi partiniu principu – pavojinga. Rusijos specialios tarnybos žinomų kolaborantų giminaičių pavardes naudoja savo propagandinėse diversijose. Europoje nėra pavyzdžių, kad visuomenė toleruotų, nutylėtų minėtų asmenų dalyvavimą valstybės valdyme. Lietuva yra išimtis – pasidomėkit LSDP partinių sąrašų turiniu. Plačiai žinomas faktas – buvę Vilniaus brigados nariai, nužudę žurnalistą Vitą Lingį, vėliau įstojo į LSDP. Kas slopina politinę valią teismo keliu įvardinti nematytai žiaurios okupacijos metu organizuotą ir vykdytą lietuvių tautos genocidą? Konstitucinis teismas atskirame nutarime konstatavo, kad Lietuvos teismas gali savarankiškai įvardinti genocido faktą, reikia politinės valios. Tai kas tą valią slopiną? Čia svarbu ne buvusių „komunistų“ santikinis aritmetinis skaičius Lietuvos partijėlėse ,o tas faktas, kad buvę „komunistai“ in korpore tapo „socdemais“.
2.Nebaudžiami siaubingi nusikaltimai skatina naujus Rusijos imperijos nusikaltimus, todėl būtina teisiniu keliu įvardinti genocido faktus, priversti Rusiją sumokėti kompensaciją už NKVD-KGB, kolaborantų organizuotus ir vykdytus genocidinius nusikaltimus – masinius lietuvių žudymus sovietinės okupacijos metu.
3. Tautos demoralizacijos pasekmės : LR Seimo nariai, Gediminas Kirkilas (pirmoji ir antroji žmonos – rusės) ir Irina Šiaulienė ( Irina Nikolajevna Ananjeva, registruoto stribo duktė), Seimui pateikė, valstybiniam lietuvių kalbos statusui prieštaraujantį, Vardų ir pavardžių įstatymo projektą. Socialdemokratų partija, buvusi okupacinė LKP, balsuos už pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis. Šitie kirkilai ir šiaulienės, posovietinės daugumos tragiški reliktai, išmano ko reikia, kad jų vaikaičiai gyventų rusiškame “internacionale” – būtina sunaikinti lietuvių kalbos valstybingumą.
Dar labiau nei Kirkilas tokio “iššventinimo” nusipelno lituanistas Smetona. Nes Kirkilas tai, ko gero, gal nelabai suprato ką siūlo, o Smetonai, ir dar einančiam tokias pareigas, supratimo tikrai netrūksta. Ir kokie Lietuvos piktadariai Smetoną įsodino į tokią kėdę?