M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (VII)

8. Krikščionių partija

Krikščionių partija – antra politinė organizacija, dabartinėje Lietuvos Respublikoje įsivardijusi konservatorių vardu. 2000–2004 m. ji vadinosi Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga, 2004–2010 m. – Krikščionių konservatorių socialine sąjunga, o 2010 m. įsivardijo Krikščionių partija. Per tą laiką ji susėmė įvairias atsiskyrusias Tėvynės sąjungos ir krikdemų grupes, o galiausiai – liberaliai populistinės Tautos prisikėlimo partijos atskalą – Vienos Lietuvos grupę.
Dusyk pakeitusi pavadinimą, nesyk atnaujinusi komandą, ji liko stabili vienu aspektu – jos lyderis tryliką metų liko vienas ir tas pats: Gediminas Vagnorius. Šiuo aspektu ją galima lyginti su Viktoro Uspaskicho Darbo partija ir iš dalies – Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumu“: tai – vieno lyderio partija. Jos tapatybė atrodo eklektiška ir konjunktūrinė, lengva pavadinimų kaita puikiai dera su visiškai skirtingų politinių srovių telkimu, pagrįstu vienu tikslu – politine įtaka. Vis dėlto jos šaknys Tėvynės sąjungoje ir konkurencija dėl konservatyviojo elektorato leidžia ją vertinti konservatyviajame kontekste, aiškinantis – kiek jos pretenzijos pagrįstos.

Apeliaciją į konservatyvųjį sparną rodo jau prieš ketvertą metų pasirodę G. Vagnoriaus tekstai, Tėvynės sąjungą kaltinantys konservatyviosios ideologijos išsižadėjimu – aiškiai sakoma, jog dabartinė Tėvynės sąjunga – apsišaukėliai konservatoriai, o tikrieji konservatoriai – G. Vagnoriaus partija. Po metų persivadinusi Krikščionių partija ir išmetusi konservatorių vardą iš pavadinimo, ji šių pretenzijų neatsisakė: statute aiškiai įvardyta – „Krikščionių partija (toliau – Partija) yra pagal šiuolaikinio konservatizmo nuostatas veikianti politinė centro dešinės partija“.

Programoje įvardytas tikslas – „puoselėti tautos dvasines ir moralines vertybes bei kultūros tradicijas, demokratinę visuomenę su moderniu piliečiams pavaldžiu valstybės valdymu, skatinti ekonomikos plėtrą ir privačią verslo iniciatyvą, kaip visuomenės socialinio saugumo ir asmeninės gerovės būdą, visiems gyventojams užtikrinti ekonomikos plėtros lygį atitinkančią minimalią gerovę, principingai ginti Lietuvos ir visų bendrapiliečių teisėtus interesus šalyje ir užsienyje“.

Šeimos klausimu pasisakyta už tradicinės šeimos puoselėjimą, nepažeidžiant konstitucinių piliečių lygybės teisių. Šeimoms, auginančioms vaikus ir siekiančioms įsigyti būstą – valstybės parama, kreditų garantijos, palūkanų nuolaidos, kreditų grąžinimo lengvatos.
„Konservatoriai tradiciškai į visuomenę bei sąveiką tarp įvairių visuomenės grupių ir institucijų žiūri kaip į organizmą, o ne mechanizmą. Tautos ir valstybės stiprybės šaltinį matome tarpinėse bendrijose tarp individų ir valdžios institucijų, auginančių pilietiškai aktyvią, atvirą ir kūrybingą visuomenę. Mes ypač pabrėžiame bendruomeniškumo ir šeimos, kaip svarbiausių darinių visuomenėje formavimosi pamato puoselėjimo svarbą“ – sakoma šios partijos programoje. Religija paminėta tik vieną kartą – siūlant į socialinių paslaugų teikimo programas įtraukti religines bendruomenes, kartu su visuomeninėmis organizacijomis.

Tautinės kultūros klausimu siūloma ją remti tiek valstybės programomis, tiek piliečių iniciatyvomis, kurias kviečiama skatinti. Drauge apeliuojama į atvirumą ir toleranciją. Švietime akcentuojamas dorovinis, pilietinis ir patriotinis ugdymas, tautinis mokyklos savitumas. Drauge kviečiama integruotis į Europos Sąjungos švietimo erdves.
Valstybės valdymo srityje siūlomi tiesioginiai merų ir seniūnų rinkimai. Teismų srityje kviečiama juos atverti visuomenei, plečiant informacijos prieinamumą, bet apie teismų demokratizavimą tarėjų ar prisiekusiųjų institucijomis nekalbama. Užsienio politikoje ilgalaikiais partneriais įvardijamos JAV ir Europos Sąjungos šalys, bet integracijos gilinimo, apeliacijų į supervalstybės kūrimą, šios partijos programoje nėra. Pasisakoma už gerą kaimynystę su gretimomis šalimis, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją.

Krikščionių partijos programą – su išlygomis – galima laikyti konservatyvia. Dora ir šeima čia pakankamai akcentuotos, tiesa – kalbos apie piliečių lygybę šeimos kontekste palieka plačias erdves interpretacijoms: galima suprasti ir taip, jog pirmenybę teikiant „tradicinei“ šeimai, pripažįstamos ir kažkokios kitokios šeimos koncepcijos ar formos. Derama vieta skirta tautiniam tapatumui ir pilietiniam patriotizmui – nors be detalesnio išskleidimo šie akcentai šiek tiek dvelkia sausu deklaratyvumu.

Klasikinio konservatizmo maniera akcentuota bendruomenė, kviečiama demokratizuoti savivaldą, nors teismų demokratizavimo akcentų išvengta. Skirtingai nei Tėvynės sąjungos programoje, čia nėra drastiškų, revoliucinių tautinės tapatybės ar politinio suvereniteto koncepcijų. Įspūdinga ir tai, kad pavadinimu apeliuojanti į krikdemišką tapatybę partija apie religiją kalba daug glausčiau ir nuosaikiau nei Tėvynės sąjunga: jei Tėvynės sąjungos programoje, o taip pat ir praktikoje galima įžvelgti švelnų religinį apartheidą, religinių bendrijų skirstymą į lygias ir lygesnes, tai Krikščionių partija jokiai religijai pirmenybės neteikia.

Praktiniu lygiu Krikščionių partiją vertinti sunkiau nei Tėvynės sąjungą – nors prisijungus parlamentinei Vienos Lietuvos frakcijai Krikščionių partija tapo parlamentine partija, tokio vaidmens kaip Tėvynės sąjunga valdžioje ši partija neturėjo. Praktinius vertinimus tenka darytis iš konkrečių šios partijos politikų veiksmų.

Norom ar nenorom ši partija pirmiausiai siejasi su savo lyderio G.Vagnoriaus figūra. Dusyk premjero politiką, ypač ekonomikoje, sunkoka laikyti konservatyvia. Drastiška, revoliucinė privatizacija, įskaitant strateginių objektų perdavimą užsienio kapitalui, greičiau primena kraštutinį liberalizmą. Dar Sąjūdžio laikais vidurio ir kairės jėgos, net ir dalis dešiniųjų, siūlė nuosaikesnį ir šia prasme – konservatyvesnį kelią: nuo valstybinės ekonomikos prie privačios eiti per kooperatinę, skatinti nuosavybės formų įvairovę, tačiau susitelkta grynai į privačiąją.

Antra vertus, sėkmingai ar ne, siekta auginti piliečių perkamąją galią, kas pabrėžta ir Krikščionių partijos programoje. Keltos algos ir pensijos, nors kartu kilo ir kainos. Lyginant su dabartinės Tėvynės sąjungos valdžios metais, situacija buvo šiek tiek geresnė – dabar kainos daug kur prilygsta Vakarų Europos kainoms, o gyventojų pajamų vidurkis europiniam nusileidžia keturiskart, jei ne daugiau.

Krikščionių partiją perėjo ištisa eilė kontroversiškų asmenybių. Partijų keitimo čempionas Vidmantas Žiemelis, įsivėlęs į verslo ir politikos interesų konfliktą. Balsų klastojimu išgarsėjęs Aleksandras Sacharukas. Deputato pareigas į keliones po egzotiškas šalis iškeitęs Linas Karalius. Plevėsa homoseksualistas Rokas Žilinskas, važinėjantis apsvaigęs, siuntinėjantis policininkus, praganęs Seimo kompiuterį, kurį jo „bičiulis“ užstatė lombarde – šis spalvingas politikas vėliau save atrado kitoje „konservatyvioje“ partijoje – Tėvynės sąjungoje.

Šių asmenų priklausomybė Krikščionių partijai – vienų ilgiau, kitų trumpiau – skatina rimtas abejones šios partijos konservatyvumu. Dorovinis matmuo jų praktikoje išreikštas labai silpnai, jei išreikštas iš viso. Priimdama tokius asmenis, o kai kuriems net skirdama aukštas pareigas, ši partija greičiau atrodo liberali – labiau vertinanti laisvę, nei dorą.

2012-06-19 Seimui balsuojant dėl konstitucinės pataisos, šeimą apibrėžusios vyro ir moters santuoka bei tėvų ir vaikų ryšiais, 6 Krikščionių partijos atstovai balsavo už, bet 2 susilaikė. Teisybės dėlei reikia pabrėžti, jog iš Tėvynės sąjungos už balsavo visi 44 dalyvavę atstovai. Priėmimui pritrūko lygiai 1-o balso, „krikščionių“ atstovai vėjais paleido 2.

2010-11-04 svarstant prieštaringą Pilietybės įstatymo projektą, suplakusį į vieną krūvą etninių žemių lietuvius su emigrantais, o istorinius Lietuvos gyventojus – su imigrantais, absoliuti dauguma Krikščionių partijos atstovų balsavo už. Vyraujanti partijoje pozicija tautos ir valstybės klausimais pasirodė liberali ir kosmopolitinė.

Sumuojant teorines ir praktines Krikščionių partijos politikos išraiškas tenka pripažinti, jog jos konservatizmas – atitinkamai Tėvynės sąjungos konservatizmui – labiau teorinis ir tik kur ne kur pasireiškia praktiškai. Ją galima įvardyti liberalia partija su tam tikrais konservatizmo elementais. Programiniu lygmeniu ji – konservatyvesnė už Tėvynės sąjungą, praktiniu lygmeniu liberalumo ir konservatyvumo santykis jose abiejose – daugmaž toks pats. Nei viena jų sistemingai konservatyviajai pasaulėžiūrai neatstovauja.