M.Kundrotas. Bėringo sąsiauris: libertarų pilietinis karas

1728 m. danų jūrininkas Vitas Beringas (Vitus Bering) atrado sąsiaurį, skiriantį Aziją nuo Amerikos. 2011 m. žydų kilmės norvegas Andersas Bėringas-Breivikas (Anders Behring Breivik) atskleidė kitą sąsiaurį, šįsyk – ne geografinį, o ideologinį.

Atlėgus isterijai po visą pasaulį sukrėtusios masinės žmogžudystės, jau galima į šią problemą žvelgti analitiškai. Radikalieji liberalai, politologų vadinami libertarais, o liaudyje – liberastais, įkliuvo į savo pačių paspęstas pinkles. Moralės ir kultūros frontuose libertarų stovyklai šiandien atstovauja daugelis socialistų ir net kai kurie konservatoriai, bet šįsyk partijų savivardžius palikime nuošaliau – žvilgtelkime į pačią libertarizmo ideologiją.

Didžiausia, pagrindine, savaimine ir visuotine vertybe iškėlę asmens laisvę, libertarai dėsningai priėjo dilemą: ką daryti, kai vieno asmens laisvė ima riboti kito asmens laisvę? Į šį klausimą atsakyti neįstengė net kur kas giliau mąstę klasikiniai liberalai: tam būtų tekę pripažinti, jog laisvė nėra savaiminė vertybė ir ko gero – net ne pagrindinė. Jos pačios funkcionavimui reikalingos kitos vertybės: dora, teisingumas, artimo meilė, o svarbiausiu klausimu lieka pats laisvės turinys. Du vienas kitam prieštaraujantys ir vienas kitą naikinantys reiškiniai logiškai negali būti lygiaverčiai vien dėl to, kad abu jie – laisvai pasirenkami.

Dar daugiau painiavos kilo, pirminį laisvės idealą papildžius absoliučios tolerancijos idėja. Pradinė tolerancijos samprata gimė ekumeniškose protestantų bendruomenėse ir atspindėjo žymaus krikščionių teologo Aurelijaus Augustino šūkį: svarbiausiuose dalykuose – vienybė, antraeiliuose – laisvė, visame kame – meilė. Konkrečiau tariant, tolerancijos idėja reiškė, jog sutinkant dėl bendriausių vertybių, dorybių, tikėjimo objekto, pažiūrų skirtumai kitose srityse – toleruojami, lietuviškai sakant – pakenčiami. Skirtingoms pažiūroms galima nepritarti, bet dėl jų neverta kivirčytis, jeigu yra, kas jungia.

Viskas pasikeitė, savaimine vertybe iškėlus pačią toleranciją. Kilo tas pats paradoksas, kaip ir laisvės atveju – ką daryti, kai susiduria dvi iš esmės priešingos pozicijos: kurią iš jų toleruoti? Maža to, iš pakantumo tolerancija virto pripažinimu: pagal šią tolerancijos sampratą privalai jau ne pakęsti tai, kas pačiam nepriimtina, bet pripažinti, jog tai – gerai.

Dialektinė problema įsprausta į pozityvizmo rėmus. Liko tik teiginys, be neiginio. O kadangi logika neiginiui skirtoje erdvėje tuštumos nepaliko, šią erdvę užėmė teiginys. Gėrio ir blogio ribos neišnyko, jie tiesiog sukeisti vietomis vienas su kitu.

Jei anksčiau gėris buvo altruizmas, tai dabar – egoizmas. Jei anksčiau gėris buvo vyro ir moters šeima, atvira gyvybei, tai dabar – seksualinis hedonizmas. Jei anksčiau gėris buvo tautinis ir pilietinis patriotizmas, tai dabar – kosmopolitinis individualizmas: dar ir savyje prieštaringas reiškinys, kai vienu metu skelbiama už tautą platesnė žmonijos visuma ir pats siauriausias žmogiškasis vienetas – individas, abu šiuos polius supriešinant su tarpine grandimi.

Libertarai atmetė šeimą, tautą, autentiškąsias moralines ir etines sistemas, paversdami visa tai neiginiais. Galiausiai jie paneigė ir savo pačių pagrindinę vertybę – laisvę: dabartinėje jų sistemoje propaguoti jų atmestąsias vertybes ir kritikuoti jų iškeltąsias – jau draudžiama. Libertarų keikiama cenzūra grįžo iš kitos pusės. Pasikeitė tik jos objektai: kas buvo smerkiama, dabar – gerbiama, užtai kas buvo gerbiama – tapo smerkiama.

Titulinėms tautoms priešpriešiais pastatytos tautinės mažumos, ypač – imigrantai, senosioms arba vyraujančioms religijoms – religinės mažumos, ypač – atsineštinės ir sinkretinės religijos, šeimai – homoseksualistai, transseksualai ir lytinėmis tapatybėmis eksperimentuojantys „kvyrai“ („queer“). Deja, greitai išaiškėjo, kad patys libertarinės tolerancijos objektai vieni kitų toleruoti nesirengia: imigrantai iš Europos šalių netoleruoja išeivių iš Azijos ir Afrikos, žydai ir musulmonai – vieni kitų, o dauguma jų net neketina toleruoti lytinių eksperimentatorių. Juokingiausia, jog žymi dalis tolerancijos objektų liovėsi toleruoti pačius libertarus.

Galiausiai išsiskyrė pačių libertarų požiūriai – į tai ir į tuos, kas labiau verti laisvės, tolerancijos, emancipacijos, virstančios rafinuota privilegijų sistema. Įdomu, jog šiai vidinei libertarų takoskyrai vėl pritaikyta jau atgyvenusi geometrinė dešinės-kairės schema. Dešinėje save identifikuojantys libertarai pirmenybę skyrė žydams ir „seksualinėms mažumoms“, kairėje – naujosioms imigrantų bangoms, įskaitant musulmonus ir net – radikaliuosius islamistus.

Kurį laiką dar vyko bandymai sudaryti savotišką „tolerancijos hierarchiją“ – kam teikti pirmenybę tolerancinio konflikto atvejais, tačiau tai problemos neišsprendė, nes išsiskyrė požiūriai į tai, kurios toleruotinos grupės turėtų būti šios hierarchijos viršuje, o kurios – apačioje.

A. Bėringo-Breiviko šūviai tebuvo signalas, jog ideologinis ir politinis konfliktas perėjo į pilietinį karą. Panašiai, kaip 1914 m. dviejų pasaulinių karų erą šūviais į Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį pradėjo serbų anarchistas Gavrilas Principas.

Dabar ginčijamasi, kas gi toks tas A. Breivikas. Daugelis laiko jį dešiniuoju. Išties, libertarų stovykloje jis – dešinysis: pagal aukščiau aprašytąją schemą. Jo taikiniai – kairieji libertarai iš Norvegijos Darbo partijos (Arbeiderpartiet). Šis karas – ne tarp libertarų ir nacionalistų, libertarų ir konservatorių, libertarų ir krikščionių. Anaiptol. Tai – dviejų tos pačios ideologinės stovyklos srovių karas. Ne daugiau ir ne mažiau, nei Josifo Stalino karas su Levu Trockiu, o vėliau – su Adolfu Hitleriu.