Retas sutarimas – visų Lietuvos politinių partijų lyderiai susirūpino menku gimstamumu. Vadovaudamiesi ekonomikos rinkos principais jie žada daugiau pinigų tėvams auginantiems vaikus. Taigi problema žinoma ir sprendimas pasiūlytas. Deja, pasaulinė patirtis liudija, kad išaugusios išmokos šeimoms labiausiai paskatina tuos, kurie jau planavo turėti vaikų. Todėl jas padidinus gimstamumas staigiai išauga, o po kelių metų vėl nukrinta ir bendras vaikų skaičius padidėja nežymiai arba grįžta į buvusį lygį.
Į problemą galima pažvelgti vadovaujantis kitu požiūriu. Juo galėtų būti laimės ekonomikos idėjos, kurios šeimos santykių srityje atrodo labai paprastos – siekiamybė laikomas ne šeimų ar vaikų skaičiaus, o laimingų šeimų ir laimingų vaikų skaičiaus didėjimas.
Apklausiant būsimus sutuoktinius, (jau padavusius pareiškimus tuoktis) šie, vardindami santuokos motyvus dažnai nurodo norą turėti vaikų. Jeigu žmogus ko nors nori, tai gavęs turėtų būti laimingas.
Tyrimai rodo kiek kitokį vaikų ir sutuoktinių laimės sąryšį. Jaunavedžiai puikiai jaučiasi būdami dviese. Tačiau, jei praėjus trim – penkiems metams po santuokos “šeimos vis dar neaplankė gandras”, jausmas, kad gera būti drauge, dažniausiai ima menkėti. Todėl, sužinojusi, kad laukiasi, moteris apsidžiaugia ir tampa laimingesnė, nei buvo. Vyrų laimės jausmo matavimai rodo, kad pastarųjų džiaugsmai, išgirdus apie būsimą kūdikį smarkiai neišauga.
Tėvų išgyvenamas laimės jausmas pastebimai sustiprėja kūdikiui gimus. Vėliau juos užgriūva neigiami išgyvenimai, susiję su gana nelengva kūdikio priežiūra. Vaikui augant, jie jaučiaisi vis geriau, o šiam sulaukus 2—3 metų, tiek jis, tiek ji tampa vienodai laimingi (ar nelaimingi). Teigiamų išgyvenimų sąlyginai daugiau suteikia sūnaus ar dukters vaikystės metai. Net ir pradėjęs lankyti mokyklą vaikas vis dar džiugina tėvus.
Tačiau vyresnių vaikų, ypač paauglių, auginimas paprastai nesuteikia daug laimės. Šiuo metu tėvai jaučiasi blogiausiai.
Minėtos apklausos aiškiai liudija, kad bendravimas su dirgliu paaugliu tėvams daug laimės nesiteikia. Tačiau, apklausus tuos pačius tėvus po kelerių metų, paaiškėja, jog jie prisimena malonesnes savo santykių su dukra ar sūnumi akimirkas ir, žvelgdami į praeitį, tvirtina: “Smagu buvo su tuo/ta neklaužada”. Bet šeimos laimės jausmas sustiprėja, kai vaikai užauga.
Veikiausiai jie teisūs, nes bevaikės poros mažiau laimingos, nei auginančios bet kurio amžiaus vaikus.
Ir dar viena aplinkybė patvirtina, kad vaikai svarbūs šeimos laimei. Jei nebūtų vaikų, iš kur imtųsi anūkai? O anūkai beveik be išimčių daro senelių gyvenimą laimingesnį.
Veikiausiai nereikia tyrimų, kad daug tėvų prisimintų aprašytą džiaugsmų ir nusivylimų patirtų ugdant vaikus pokyčius. Įdomiau, kad remiantis šiais tyrimais JAV ir Australijoje surengti mokymai tėvams, kurių tikslu buvo kurti padėti tėvams maloniau bendrauti su vaikais. Regis nieko naujo – panašių mokymų yra daug kur, bet šių išskirtinumu buvo tai, kad juose dalyvavo ir vaikai, kurie buvo mokomi bendrauti su tėvais.
Apibendrinant mokymų, kuriuose per dvidešimt metų dalyvavo virš penkiasdešimt tūkstančių tėvų bei vaikų, rezultatus paaiškėjo, kad absoliuti dauguma jų dalyvių įvertino mokymus kaip naudingus ir prisidėjusius prie šeimos laimės. To galima buvo laukti.
Netikėtas rezultatas – šiose laimingesnėse šeimose gimė 3,2 proc. daugiau vaikų nei šeimose, kurios panašiuose mokymuose nedalyvavo. Skaičius gali atrodyti nežymus, tačiau išmokų šeimoms didinimas paprastai padidina gimstamumą 5 – 6 proc.
O toks sugretinimas jau skatina pasvarstyti įvairesnius šeimos rėmimo būdus, prisiminti, kad parama, skirta geresniam tėvų ir vaikų tarpusavio supratimui, sėkmingesniam jų tarpusavio bendravimui, o paprasčiau sakant, laimingesniems santykiams, labai apsimoka, nes ne tik mažina konfliktų ir skyrybų, bet ir padeda vaikams užaugti labiau sėkmingais žmonėmis.
O taip veikiančiai valstybei mažiau reikės skirti pinigų teismams, kalėjimams, policijai, nepilnamečių nusikaltėlių perauklėjimui ir savižudybių prevencijai, atsiras daugiau žmonių, norinčių išgyventi laimę šeimoje, turėti daugiau vaikų.
Pagal knygą „Tapk savo šeimos psichologu“
Autorius yra socialinių mokslų daktaras, profesorius, psichologas konsultantas, šeimos psichologas ir psichoterapeutas, politikas, publicistas, psichologijos populiarintojas
