7. Tėvynės sąjunga
1993 m. įsikūrusi Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai penkiolika metų nešė konservatizmo vėliavą. 2008 m. susijungusi su Lietuvos krikščionimis demokratais ji persivadino Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD). Nepaisant to žiniasklaidoje ir visuomenėje įsitvirtinęs inertiškas požiūris, jog Tėvynės sąjunga – tai konservatoriai, o konservatoriai – tai Tėvynės sąjunga.
Sąjūdžio patriarchą prof. Vytautą Landsbergį partijos vadovo poste pakeitus Andriui Kubiliui, virš konservatyviosios ir vėliau prijungtos krikdemiškosios tapatybės kyla dar viena – liberalioji. Prie Tėvynės sąjungos ištakų stovėjęs Mečys Laurinkus A. Kubiliaus ir jo aplinkos politiką atvirai vadina liberalia, o jaunosios kartos partijos ideologas Mantas Adomėnas prisipažįsta, jog šiandieniniai konservatoriai – beveik liberalai. Jei šiedu partijos liberalėjimui daugiau ar mažiau pritaria, tai Politinių kalinių ir tremtinių frakcija jau 2005 m. tai įvardijo problema, o A. Kubiliaus konkurentė Irena Degutienė tai apskritai neigia.
Tėvynės sąjungos tapatybės klausimas – atviras ir diskutuojamas tiek viduje, tiek išorėje. Šį klausimą galima gvildenti dviem lygmenimis – programiniu ir praktiniu: šiaip ar taip, ši partija – parlamentinė ir dusyk buvo valdančioji. Peržvelkime abi šias dimensijas Edmundo Berko teorijos ir klasikinio konservatizmo ideologijos šviesoje.
2008 m. išleistoje Tėvynės sąjungos programoje pabrėžta: „Mūsų vienybė ir veikla grindžiama moralinėmis vertybėmis ir padorios politikos principais“ (Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Pradėkime kartu kurti geresnę Lietuvą. Veiklos programa 2009–2012 metams, p. 7). Akcentuotas dorovės ugdymas švietimo ir kultūros srityse (p. 145, 150, 180). Ne vienoje vietoje įsipareigota dora grįsti visą politiką (p. 7, 18, 195–196).
Religijos klausimu ištisas skyrius skirtas Bažnyčiai – vienaskaita, jai priskiriant moralės ugdymo, socialinių ryšių stiprinimo, socialinės globos funkcijas (p. 37). Nedviprasmiškai įvardyta katalikybės pirmenybė (ten pat). Išskirtos tradicinės konfesijos (p. 37, 146). Joms – finansavimas, jų mokykloms – lygus pripažinimas ir lygios veiklos sąlygos su valstybinėmis mokyklomis.
Tautiškumo klausimu įdomiai nuteikia jau sąvokų statistika: žodis „tarptautinis“ sutinkamas 61 kartą, žodis „tautinis“ – tik 18 kartų, žodis „tautiškumas“ – lygiai 1 kartą. Jau iš to galima spręsti apie prioritetų eiliškumą. Akcentuota etninės kultūros vertė, bet jos plėtotę siūloma palikti savieigai rinkos sąlygomis, atsisakant paternalizmo, politinės globos (p. 175). Švietime siūloma ugdyti tautiškumą, lygiagrečiai su pilietiškumu, bendruomeniškumu, šeimos vertybėmis (p. 223). Pabrėžta lokalios, regioninės kultūros svarba, kviečiant ją remti administraciniais ir finansiniais ištekliais (p. 181–182) – iš dalies prieštaraujant tos pačios programos teiginiui apie savieigą.
Lietuva kviečiama kuo giliau integruotis į Europos Sąjungą (p. 65–67). Darbo rinkos problemų sprendimu įvardijama imigracija, drauge raginant imigrantus integruoti į vietinę visuomenę (p. 192, 216, 219). Akcentuojama „globali Lietuva“ ir kultūra be sienų (p. 171, 173), tautos išsisklaidymas pasaulyje įvardijamas pozityvia galimybe (p. 217).
Šeimos klausimu siūloma dviejų tėvų ir dviejų vaikų politika, žadama ekonomiškai ir socialiai stiprinti šeimos instituciją ir gimstamumą. Skelbiamas ambicingas planas: 2050 m. Lietuvoje turi gyventi 4 milijonai lietuvių (p. 19). Akcentuojamas bendruomenių stiprinimas (p. 20). Jų pagrindu žadama pertvarkyti ir savivaldos sistemą (p. 31), kuo daugiau savivaldybių funkcijų perduoti seniūnijoms – kartu su finansiniais ištekliais (p. 32). Įsipareigojama seniūnų instituciją padaryti renkamą vietos gyventojų (p. 32–33). Teismuose žadama įvesti tarėjų instituciją ir rimtai apsvarstyti prisiekusiųjų teismo institucijos įvedimą (p. 45).
Daugelis šios programos akcentų atitinka klasikinio konservatizmo principus, bet jau šiame lygmenyje galima įžvelgti rimtų prieštaravimų. Doros, šeimos ir bendruomenės srityse ši programa – konservatyvi, tačiau religijos srityje aiški krikdemiškosios linijos įtaka. Religinės bendrijos skirstomos į lygias ir lygesnes, o pati lygiausia – Katalikų bažnyčia. Tautiškumo srityje atskiri šios programos teiginiai prieštarauja net vienas kitam – etninę kultūrą raginama globoti ir čia pat – palikti savieigai, puoselėjami ambicingi planai apie 4 milijonus lietuvių ir čia pat – sveikinama emigracija, maža to – apeliuojama į imigraciją ir imigrantų integraciją.
Globalios Lietuvos ir gilesnės Europos Sąjungos integracijos akcentai prieštaringi ne tik tautiniu, bet ir konservatyviu požiūriu. Konservatizmas remia istoriškai susiklosčiusią tapatybę, o globalios Lietuvos koncepcija šiaip ar taip žiūrint – ypač revoliucingas projektas, faktiškai – naujas tapatybės konstruktas. Europos Sąjungos integracijos gilinimas prieštarauja nacionaliniam suverenitetui – tiek politikos, tiek teisės, tiek ekonomikos, tiek kultūros srityse. Praktiškai siūloma nauja politinio suvereniteto koncepcija, išsižadant istoriškai susiklosčiusio nacionalinio suvereniteto principo – tokia konceptuali revoliucija vėlgi prieštarauja konservatyviajai linijai.
Pereinant į praktinį lygmenį, vaizdas – dar liūdnesnis. Prioritetinėmis skelbtos kultūros ir švietimo sritys atiduotos liberalams ir liberaliai nusiteikusiems populistams. Pompastiškas kalbas apie šeimą lydėjo drastiškas vaikams skirtų išmokų apkarpymas. Bendruomenių stiprinimo procesas liko mirties taške. Renkamų seniūnų institucija liko popieriuose – ją pakeitė butaforija seniūnaičių vardu, įvesta dar 2004–2008 m. Seime, daugiausiai – socialdemokratų, Darbo partijos ir Tėvynės sąjungos balsais. Prisiekusiųjų teismo klausimas išties rimtai apsvarstytas – taip rimtai, kad net atmestas, o kad niekam nebūtų skriaudos – drauge atsisakyta žadėtos tarėjų institucijos.
Įspūdingiausiai pasireikšta dorybių srityje. Konservatorių (?!) mero Viliaus Navicko dėka Lietuvos sostinėje surengtas pirmas šalies istorijoje homoseksualistų paradas – jį sustabdė tik pilietinė iniciatyva. Partijos vadai reagavo klasikine liberalų maniera: nepatinka – nežiūrėkite. Vilniaus savivaldybės kontrolierius, konservatorius Šarūnas Skučas, iš to paties mero sulaukė grasinamų reikalavimų įstatymais apibrėžtus sprendimus skirstyti pagal jų palankumą vienai ar kitai politinei grupuotei – mafijos vertas požiūris. Š. Skučas pasielgė pilietiškai – pokalbį pateikė visuomenei. Partinė vadovybė iš partijos pašalino… Š. Skučą.
Dar vienas partijos šulas, daug ir gražiai kalbantis apie dorybes, įsivėlė į korupcijos skandalą su savo institutu. Dar didesnis korupcijos skandalas užklupo partijos vicepirmininką, bet tai jam netrukdė tapti jos kandidatu jau naujos kadencijos Seimo rinkimuose. Šios partijos deputatės vadovaujamas Socialinių inovacijų fondas pateikė Lietuvai dar vieną perliuką – „Gender loops“ programą, vaikų darželiuose ugdančią homoseksualumą ir transseksualumą…
Pasikeitus partijos linijai, atitinkamai keičiasi ir jos elektoratas. Jei V. Landsbergio laikais statistinis Tėvynės sąjungos rinkėjas buvo inteligentiškas patriotas, tai A. Kubiliaus laikais – sėkmingas prasisiekėlis. Dabartinės Tėvynės sąjungos akcentai – ekonomizmas ir modernizmas. Dėl modernizmo – jau minėta, kad konservatizmas modernybei iš esmės neprieštarauja, bet toks perdėtas jos suabsoliutinimas konservatizmo požiūriu skamba keistai, o homo economicus pasaulėžiūra berkiškojo konservatizmo koncepcijose – visiškai svetima ir net pasibjaurėtina.
Dabartinės Tėvynės sąjungos veidas – V. Navicko pilvas su užrašu, kviečiančiu oraliniam seksui. Algirdas Ramanauskas-Greitai, Audrius Bačiulis, Andrius Užkalnis su storžieviškais tekstais, vertais paties Poligrafo Šarikovo. Besikeikianti mažametė sujauktoje lovoje. Sunku būtų rasti ką nors bendro tarp šių partijos agitatorių ir jos kūrėjų, nekalbant jau apie senelį E. Berką. Nors kuo čia dėtas E. Berkas, kai partijos užsienio reikalų ir saugumo komiteto atstovas „Facebook“ socialinėje tinklainėje atvirai sako sekantis K. Marksu?
Dabartinė Tėvynės sąjunga iš esmės – liberali partija. Tiesa, jos liberalizmas taip pat turi išlygų – ko verta vien naktinė mokesčių reforma, papjovusi vos besiformuojantį vidurinįjį sluoksnį? Didžiųjų koncernų šie mokesčiai praktiškai neliečia. E. Berkas pabrėžė, jog tikro politiko bruožas – suderinti mokesčius su piliečių perkamąja galia, tačiau perkamosios galios didinimas dabartiniams Lietuvos konservatoriams (?) kelia alergiją. Socializmas… Pagal A. Kubiliaus logiką E. Berkas tikriausiai taip pat buvo socialistas.
Tėvynės sąjungos liberalizmas – nuosaikus, dar ne kraštutinis – šią nišą užima Liberalų sąjūdis. TS-LKD lyderiai dar randa laiko ir prasmės pakalbėti apie dorą, šeimą, bendruomenę, net apie tautiškumą – tiktai klausimas, ar dėl to, kad patys tuo tiki, ar dėl to, kad siekia išsaugoti tradicinį konservatorių rinkėją? Žvelgiant į programos ir praktikos santykį – šiai partijai kaip retai kitai tinka Jėzaus Kristaus žodžiai apie fariziejus: ką jie sako – darykite, bet kaip jie elgiasi – nesielkite.
Daryk, ką tik nori – tik nesipriešink valdžiai. Skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Kiekvienas – už save ir visi – už mus. Dorovės ugdymas, kultūros globa, socialinė pusiausvyra – socialistinės atgyvenos. Dabar kiekvienas pats spręs, kas gera, pats rūpinsis savimi, kiek jam leis valdžia, bet pagalbos iš jos laukti – šiukštu: juk tai būtų socializmas. Politinė erdvė skirstoma į dvi dimensijas – liberaliąją ir socialistinę, konservatyviosios praktiškai nebelieka. TS-LKD šioje erdvėje aiškiai renkasi liberaliąją dimensiją.
Žinoma, šioje partijoje ir jos aplinkoje dar esama konservatorių, daugiausiai susitelkusių apie Sąjūdžio ir Dešiniosios minties organizacijas, tačiau partinė vadovybė juos stengiasi marginalizuoti. Sąjūdžio lyderiui Rytui Kupčinskui rinkimų sąraše skirta tik 33-ioji vieta, o Dešiniosios minties lyderiui Laurynui Kasčiūnui – vos 80-a.
Dabartinėje TS-LKD galima išskirti tris ideologines grupes: liberalus, konservatorius ir krikščionis demokratus. Iš jų tiktai krikščionys demokratai turi oficialią frakciją. Politinių kalinių ir tremtinių – su visa derama pagarba – ideologine frakcija laikyti neišeina: tai – likimo frakcija, o Tautininkų frakcija po Tautininkų sąjungos atsiskyrimo liko egzistuoti tik popieriuose. Liberalų frakcija veikia neoficialiai, užtai savo rankose telkia partinę valdžią, kalba ir veikia visos partijos vardu. Prasčiausioje padėtyje – konservatorių srovė, neturinti nei savos frakcijos, nei valdžios.
TS-LKD – jokia išimtis. Senųjų konservatorių partijų liberalėjimas – europinis reiškinys, dėl to jų vietą palaipsniui perima naujosios konservatorių partijos, dažniausiai – nacionalkonservatorių ir socialkonservatorių. Tai jau įvyko Danijoje, iš dalies vyksta Graikijoje, po truputį – Prancūzijoje. Panašių tendencijų galima laukti ir Lietuvoje. Jeigu TS-LKD toliau žengs liberalizmo linkme, tikėtina, kad jos vietą perims naujai susikūrusi konservatorių partija arba kuri nors iš esamų.
Kas čia toks , pas konservus, marksistas? Geriau pagalvojus, tai visi konservai yra marksistai.