Prieš kelias dienas buvo pranešta, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija nepakvietė Lietuvos ir kai kurių kitų NATO sąjungininkų į Lenkijoje vyksiantį susitikimą dėl Aljanso ateities. Ten nebus Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, nebus ir mūsų.
Mūsų Prezidentas džiaugiasi, kad dalyvaus mūsų sąjungininkai, todėl nieko tokio, kad nebus mūsų; krašto apsaugos ministras to nesureikšmina, o konservatorių pavilioniai tai laiko mūsų užsienio politikos fiasko, nes Lietuva, anot jų, pavirto „antrarūše“. Prie pastarųjų tikrai buvo pirmarūšė, tik ne užsienio politikoj, bet persekiodama savo gyventojus, juos žemindama ir niekindama.
Visgi tai nesumenkina klausimų dėl NATO susitikimo: gyventojais už Lietuvą vos dvigubai didesnė mūsų kaimynė Suomija dalyvauja, o mes – ne. Nepakvietimas diplomatijoje yra aiškus ženklas.
Triukšmas žiniasklaidoje pritilo. Niekas nebeieško tikrųjų priežasčių. Jokios rimtesnės analizės, jokio analitinio teksto ar laidos. Tai jau tapo įprasta Lietuvos viešosios erdvės diagnoze. Nors politologų ir analitikų daug, tačiau dauguma temoka aptarti vietos intrigėles: kas ką pasakė, kaip pavadino ar apsirėdė. O gal valdžia tikruosius užsienio politikos rezultatus slepia?
Šnabždėdamasi, kad gyventojai per kvaili ne tik Konstitucijos pakeitimus svarstyti, bet ir geopolitinę tikrovę vertinti.
Šį pavasarį į Baltarusiją deryboms vyko specialusis JAV pasiuntinys Baltarusijai Džonas Koulas (John Coale) Užsuko ir į Lietuvą. Nerasdamas sąlyčio taškų su mūsų valdžia ir siekdamas paprotinti mūsų „diplomatijos elitą“, susitiko su tais, kurie girdi ir supranta.
Susitikime su manimi Coale‘as nedaugžodžiavo, tačiau pasikeitęs JAV požiūris į santykį su Baltarusija ir noras nepalikti jos visiška Rusijos įkaite buvo akivaizdus. Nuo Prezidento ir šimonyčių iki budrių pasigirdo smerkiantys bei žeminantys mūsų susitikimo vertinimai. Girdi, susitiko ne su tais, „alternatyvi politika“ ir pan.
Tai rodė, kaip skaudėjo mūsų susitikimas Lietuvos „diplomatams“, tik ar jie padarė išvadas?
Tuo pat metu JAV panaikino sankcijas baltarusiškų trąšų gamintojai Belaruskali. Gegužę JAV valstybės departamentas išsiuntė dokumentą Lietuvai, Lenkijai ir Ukrainai, kuriame pažymėjo, kad po JAV sankcijų Belaruskali panaikinimo JAV bendrovės yra suinteresuotos pirkti ir transportuoti baltarusiškas kalio trąšas, tačiau tam reikia tranzito per ES valstybes arba Ukrainą. Kad būtų išvengta Rusijos.
Ukrainos URM dokumento gavimą patvirtino. Lenkija, paprašyta patvirtinti jo gavimą, nutylėjo. O Lietuva? Lietuva, pasirodo, jo negavo! Nors Budrys tuo metu viešai pripažino JAV spaudimą dėl baltarusiškų trąšų tranzito, o paklaustas apie minėtą JAV dokumentą, atsisakė tai komentuoti. Ir kaip neprisiminsi anekdoto: „kada politikas meluoja? Kai praveria burną…“
Tame dokumente pabrėžiama, kad baltarusiškos trąšos mažintų Rusijos gamintojų rinkos dalį ir Rusijos gaunamas tranzito pajamas. Mūsų valdžios vyrų noras nuo visuomenės nuslėpti šį JAV pasiūlymą buvo susijęs su dar nemalonesne detale. Pasirodo, jame JAV siūlė neįprastą finansinę konstrukciją: pajamas, kurias ES šalys gautų už baltarusiškų trąšų tranzitą, buvo siūloma nukreipti Ukrainos gynybai finansuoti.
Kaip lietuviškai „vertybiška“: viešai – „Slava Ukraini“, o patyliukais – šimtai milijonų Rusijai?
Tuo metu ministras Budrys ėmėsi vykdyti kitokius kažkieno pavedimus: krosu po Pietų Amerikos ir Azijos valstybes. Jo sportbačiai lankėsi Brazilijoj, Kambodžoj, Brunėjuj, Filipinuose, Vietname, Tailande. Kalbama, kad taip tikėjosi aplenkti JAV interesą grąžinti baltarusiškų kalio trąšų tranzitą per Lietuvą į JAV. Kodėl JAV to reikia?
Nes JAV iš esmės teturi vienintelį tiekimo šaltinį – Kanadą, todėl pastaroji diktuoja aukštas kalio trąšų kainas.
Ministrui aplenkti problemos nepavyko. Po mūsų susitikimo su John‘u Coale‘u, Vyriausybė pradėjo derinti kritinių mineralų sutartį su JAV, o ją pasirašyti įgaliojo ministrą Budrį. Rugsėjo viduryje jis šią sutartį Vašingtone pasirašė.
Po penkių dienų JAV Prezidentas Donaldas Trumpas pranešė, kad JAV planuoja didelį JAV susitarimą – „massive deal“ – dėl Baltarusiškų trąšų. Mūsų valdžia toliau maivėsi: „tai yra JAV ir Baltarusijos dvišalis reikalas ir Lietuvai „tiesiogiai įtakos nedaro“. Politikų choras pritarė: vieni mes nieko negalime, juk tai – ES sankcijos.
Iš karto po sutarties pasirašymo JAV pasiunčia garantiją Lietuvai, kad JAV kariai sugrįš į Lietuvą. Tačiau … devyniems mėnesiams! Mūsiškiai įrodinėja, kad tai normalu, nes pajėgos – „rotacinės“. Viešųjų ryšių tikslais mūsų diplomatai dar pakviečia JAV įkurti nuolatinę bazę Lietuvoje. Apsimesdami, kad nežino, jog JAV taip nesielgs.
Nes JAV politika aiškiai nukreipta mažinti karių kontingentą Europoje, apie naujas nuolatines bazes net nediskutuojama. Bet mūsų diplomatai yra įsitikinę, kad vietos rinkėjas nėra tiek išmintingas. Tokias viešųjų ryšių antis sudoros su pasigardžiavimu. Juk pasakos generuoja tiek širdelių!
Nutylima, kad JAV kariai 9 mėnesiams neatsitiktinai. Po pusės metų, 2027-ųjų vasarį, baigia galioti ES sankcijos baltarusiškoms trąšoms. Jas ES turės pratęsti, arba tų sankcijų nebeliks. Lietuva buvo viena aktyviausių ES sankcijų Baltarusijai iniciatorių ir palaikytojų.
Sankcijos liks, JAV kariai gali „nusirotuoti“ į kitas šalis, pavyks suderinti tranzitą per Lietuvą – ir toliau užtikrins mūsų valstybės saugumą. Diplomatijoje sąjungininkui daug kas tiesiai nėra pasakoma: ženklai nulemia veiksmus.
Lietuva supranta savo svarbiausio saugumo partnerio interesą, bet bijo pripažinti praeities klaidas. Primenu, kad 2022-aisiais Lietuva vienašališkai įvedė Baltarusijos trąšų tranzito apribojimus. Tik vėliau baltarusiškos kalio trąšos buvo sankcionuotos Europoje. Ir ne be Lietuvos pastangų – tuo ne kartą gyrėsi mūsų „vertybinė“ valdžia.
Dėl šių vienašalių sankcijų Lietuva gavo keliolikos milijardų ieškinį iš Belaruskali tarptautiniame arbitraže. Byla tebevyksta.
Kaip dabar, esant tai pačiai, o gal net labiau įtemptai saugumo situacijai, panaikinti sankcijas, kurias Lietuva vienašališkai įvedė būtent nacionalinio saugumo interesu? Reikės pripažinti klydus. Dar reikės kalbėtis su Belaruskali dėl keliolikos milijardų ieškinio atsiėmimo, vykti politinėms deryboms pas Lukašenką. Šimonytės kariauna tik ir laukia, kada socdemus su visais budriais apdalinti „vatnikų“ etiketėmis.
Socdemai gūžiasi: baisu. Ir toliau vykdo „vertybinę“ politiką.
Tuo metu tūlas rinkėjas klausia, nejau viskas daroma tam, kad Rusija kasmet ir toliau gautų kone pusę milijardo dolerių pajamų vien iš baltarusiškų trąšų logistikos ir tranzito paslaugų. Čia tie patys šimtai milijonų, kuriuos turėjo kasmet gauti Lietuva nuo 2022-ųjų. Dar ir JAV karių buvimą Lietuvoje galėjo išsirūpinti neterminuotai.
Visai neseniai, visas politinio elito choras gynėsi kad JAV niekur oficialiai neprašė leisti per Lietuvą eksportuoti kalio trąšas. Atvirai meluoja. Net nejauku klausytis. Prisimenate gegužę atsiųstą JAV valstybės departamento raštą arba ne kartą JAV oficialių pareigūnų ir net Prezidento Donaldo Trumpo kartotą kalio trąšų poreikį? Kai būna nepatogu, slepiamasi už Europos reikalavimų.
Taip ir dabar: Lietuva čia niekuo dėta, sankcijos Europinės…
Ir pabaigai – svarbiausios šios politinės mozaikos detalės. JAV valstybės sekretorius Markas Rubijas (Marco Rubio), pasirašydamas susitarimą tarp JAV ir Lietuvos dėl kritinių mineralų, sakė, kad pagal šį dokumentą Lietuva ir JAV kartu nustatys prioritetinius projektus ir per šešis mėnesius mobilizuos jiems valstybės bei privataus sektoriaus finansavimą.
Ir vėl tie šeši mėnesiai – sutampantys su ES sankcijų Baltarusijai pratęsimo terminu. Mūsų URM priduria, kad susitarimas apima „saugų ir diversifikuotą kritinių žaliavų tiekimą“, tiekimo grandinių atsparumo didinimą bei strateginių priklausomybių mažinimą. Dar liko klausimų? Tuomet „vyšnaitė ant torto“ – JAV kritinių mineralų sąraše nuo 2025 metų puikuojasi „kalio druskų/mineralinių produktų“ kategorija.
Įtraukta tarp 60 kritinių mineralų. Šiame sąraše be kita ko pabrėžiama kad jų tiekimo grandinė yra tarp didžiausios rizikos kritinių mineralų tiekimo grandinių. Oficialiuose JAV kritinių mineralų aprašymuose pabrėžiama, kad „Belaruskali“ yra vienas didžiausių pasaulio minėtų trąšų gamintojų, užimanti itin reikšmingą pasaulio kalio trąšų rinkos dalį.
Štai Jums ir atsakymai, kodėl mes negalime tikėtis pakvietimo į NATO susitikimą. Viena ranka rašomės „kritinių mineralų“ susitarimą su JAV, kita ranka – žarstome įtampą tarp ES ir Baltarusijos, dėdami pastangas, kad Baltarusijai ir toliau galiotų kalio trąšų sankcijos.
Viešai šaukiame „Slava Ukraini“, o patyliukais dedame pastangas, kad Rusija gautų apie pusę milijardo per metus už baltarusiškų kalio trąšų tranzitą.
Beje, lenkai irgi pasirašė kritinių mineralų sutartį su JAV. Jame dar aiškesnė nuoroda į trečiųjų šalių kritinių produktų tiekimo grandines į JAV. Pasirašė dar balandį. Laimei, pas juos nėra tinkamai paruoštos infrastruktūros ir trąšų kelionė į Lenkijos uostus sudėtingesnė, ilgesnė bei brangesnė.
Priešingu atveju, Lietuva jau seniai būtų likusi „su nosimi“: be šimtų milijonų kasmet ir be rotacinių JAV pajėgų.
Bet yra ir dar liūdnesnis scenarijus, kurį norėtų nutylėti mūsų „diplomatai“. Europai nesutikus švelninti sankcijų Baltarusijai (prie ko aktyviausiai prisideda Lietuva), JAV pradėjo krauti Baltarusijos kalio trąšas per Rusijos uostą Sankt Peterburge. Apie tai šiandien pranešė „Financial Times“. Dėl mūsų „vertybininkų“ užsispyrimo, mūsų pagrindinį saugumo sąjungininką verčiame bendradarbiauti su Rusija!
Kitaip tariant, šalia Rusijai dovanojamų šimtų milijonų, dar ir didiname jos įtakos galią.
Ankstesnieji tai vadino „vertybine užsienio politika“. Dabartiniams vertėtų pritaikyti Kreivio „paradoksus“: „paradoksali baimės politika“, plaukiant pasroviui su „vertybiniais“.
