G. Skamaročius. Lietuva ir ten, kur vadinta (Rytų) Prūsija (I)

Plačiau žinoma, kad 1525 m. Kryžiuočių ordino šalis buvo atskirta nuo Vatikano kontroliuotos Šventosios Romos (vokiečių) imperijos ir pertvarkyta į Prūsijos kunigaikštystę (trumpam, Lietuvos ir Lenkijos pavaldume).

Per mažai yra rašoma ir kalbama apie šio krašto – naujosios šalies lietuviškąją kilmę. Naujoji kunigaikštystė buvo suskirstyta (? 1539-1550 m.) į 3 sritis (lietuviškas Sembos/šiaurinė dalis ir Notangos/centrinė bei vokiškesnę – Oberlando/pietvakarių), kurias sudarė 31 didysis valsčius, o šiuos – mažesni valsčiai.

Atsižvelgiant į vyraujančią tautybę, vienos Prūsijos apskritys (valsčiai) buvo vadinamos lietuviškomis, kitos – vokiškomis; buvo ir mozūriškų (?lenkiškų). Negausiose istorijų nuotrupose rašoma, kad susikuria Prūsijos lietuviškų valsčių rūmai, sprendžiantys dalį regioninių klausimų, kad Prūsijos dvasininkų vadovybė teologinius (sielovados) klausimus derina su Lietuviškų valsčių erdvėje dirbančius lietuvius kunigus jungiančia organizacija.

Vis plačiau vartojamas neadministracinis, šias teritorijas jungiančios Mažosios Lietuvos pavadinimas.

1618 m. šiame, lietuviškame krašte lietuvių kalba pripažįstama valstybine greta esančios vokiečių kalbos. Šiais metais mokslinėje literatūroje, valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose bei potvarkiuose pradedamas vartotas Lietuvos provincijos terminas, tačiau šaltiniai lietuvių kalba beveik „nematomi”. Ar ją administruoja Prūsijos lietuviškų valsčių rūmai, ar kita institucija, kokiomis sąlygomis jie veikė, kokie simboliai, vadovai, … ?

Stiprėjant lietuviškoms galioms vienoje pusėje, prarandama kitose – tuo metu, mirus paskutiniam Alberto (Albrechto) lietuviškų šaknų giminės atstovui Albrechtui Frydrichui, Prūsija susijungia su vokiškuoju Brandenburgu, kunigaikštystės sostinė Karaliaučius praranda savo galią, ji 1618 m. pradedama valdyti iš vokiško miesto – Berlyno.

1660 m. Prūsijos ir Brandenburgo kunigaikštystė pripažįstama kaip nepriklausoma valstybė, remta ir kai kurių LDK didikų. Lietuviškoje bendruomenėje, jos apsisprendime būti su vakarine Lietuva – Prūsijos kunigaikštystėje ar grįšti į gimtają “Didžiają” Lietuvą, matytas tos valstybės stabilumas, todėl čia esantis lietuviškumas tam tikrais etapais gavo ženklę valstybės paramą, kartais agresiją – ypač po 1871 m..

1660 m. pradedama naudoti Lietuvos provincijos vėliava – žalia-balta-raudona.

1657-1665 m. Prūsijos kunigaikštystės generaliniu vietininku, generalgubernatoriumi tampa LDK didikas, gediminaitis Boguslavas Radvila. Jam mirus, Radvilams paskirtas pareigas „pradėjo eiti” Brandenburgo markgrafas Liudvikas (1666–1687), kuris vaikystėje buvo sutuoktas su B. Radvilos dukra Liudvika Karolina Radvilaite (1667-1695).

1681 m. Berlyno nurodymu paskelbiamas genocidinis, vadinamasis „Dėvėsenos potvarkis”, jau tada pradėjęs drausti vietiniams lietuviams rengtis tam tikrais drabužiais, mokėti ar gauti tokius atlyginimus „kaip vokiečiai”. Buvo ir draudimas lietuviams naudotis pirtimis, o tai didino riziką plisti ligoms.

Vėliau vienas iš įstatymų pradėjo leisti atiminėti sodybas ar netgi dvarus iš tų, kurie „valstybės” atstovų nuomone „nepakankamai” rūpinosi jų priežiūra. Atėmimai vykdavo su kareivių priežiūra. Tai susijusių, ne vien tik 1681 m. priemonių visuma, skirta planingam vietinių lietuvių tautinės grupės naikinimui arba nutautinimui.

Tačiau lietuvių bendruomenė ir tuomet už savo išlikimą bei augimą taip pat kovojo. Verta priminti, kad metais anksčiau, t.y. 1680 m. trylikametės L.K. Radvilaitės lėšomis („Karalauciuyi”) išleistas ir nemokamai platintas lietuviškas katekizmas ir elementorius vaikams. Tuo laikmečiu Prūsijos kunigaikštystėje buvo 54 vokiški ir 32 lietuviški valsčiai.

Vien lietuviškose apskrityse veikė 449 pradžios mokyklos, iš jų 340 (76 %) mokyta vien lietuvių kalba, kitos buvo mišrios (lietuvių ir vokiečių k.). Keliose dešimtyse parapijų apeigos vyko lietuvių kalba, net ir vokiečiai buvo pramokę lietuvių kalbos. 1723 metais Karaliaučiaus universitete buvo įkurtas Lietuvių kalbos seminaras (veikęs net iki 1944 metų!).

Šimtmečiais trūkdavo tik dar poros žingsnių vakarų Lietuvos sugrįžimui (susigrąžinimui) į gimtinę – į Didžiąją Lietuvą; tam trukdė priklausymas skirtingoms religinėms bendruomenėms, kaimynų interesai, vidinių reformų vėlavimas. XVII a., panašiai kaip ir XII-XV a., religiniai ir teritoriniai (ypač Šiaurės) karai tampa ir karais tarp tautų ir jų „viduje”.

Ypač keblioje situacijoje buvo „Prūsijos” ir LDK lietuviai, dažnu atveju skirtingų religijų, dažnai priversti kariauti tarpusavyje skirtingų kariuomenių bei sąjungų pusėse. Manau, tai suprato ir kaimyninės tautos, lietuvių galias skatindamos naikintis tarpusavyje dėl antraeilių dalykų.

Pakeliui į Lietuvos pavadinimo įteisinimą

Viename iš 1665 m. (B. Radvilos valdymo metu) žemėlapių lotyniškai nurodoma jo teritorija – Prūsijos kunigaikštystė, SŪDUVOS sritis, Letseno (dab. lenk. Gižycko, pirmasis pavadinimas – Letpilis) apskritis. Šio laikmečio žemėlapių bei teritorinių darinių aprašymų beveik „neturime”.

Nuo 1685 m. pagal teritorinius vienetus pradeda veikti naujos valdymo struktūros, tame tarpe ir vadinamieji teisės domenai (administracijos), o vienu iš tokių (Mažosios) Lietuvos krašte esančių administracinių (domeno) centrų tampa Įsrutis. Taip pat minima, kad Prūsijos lietuvių valsčių rūmų centras oficialiai įkuriamas Tilžėje.

Apmaudu, bet į šį lietuviams ypač svarbų faktą iki dabar nesigilinta pakankamai, neviešinti šių rūmų įkūrimo (XVI a.?) bei veiklos dokumentai, jų kopijos.

1724 m. kuriami Prūsijos karo domenai su centru Karaliaučiuje ir jo padaliniu, pavadinamu Gumbinės vardu, nors formaliai dar veikia lietuviškąjame Įsrutyje (tikėtina, lietuviškojo (Teisės) domeno/teismo/rūmų patalpose). Tai patvirtina Berlyno ilgalaikius planus lietuvių tautinės bendruomenės mažinimo (naikinimo ?) klausimu.

Jie supranta, kad administravimui atkeliami pareigūnai vokiečiai ištirptų Įsruties ar Tilžės regionų lietuvių „dauguomenėje” ir sulietuvėtų, todėl juos kelia į naujai statomą, mažą Gumbinę, saugesnę vokietintojams. Istorija rodo, kad jų planas pasiteisino, tiesa, krašto lietuviai dar apie pora šimtų metų tam atkakliai priešinosi saugodami lietuvių kalbą kaip gimtąją.

Matomai šis tarptautybinis ir oficialus administracinio vieneto – Lietuvos (provincijos) įteisinimo klausimas iki dabar trukdo ir lietuviams, ir vokiečiams rodyti dalį istorinių šaltinių, jų tikslumą lietuviškumo klausimu.

Viešuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvos deputacijos kolegija lietuviško krašto valdymui įkuriama 1723 m., o Prūsijos slaptajame archive (PSA), skyriuje „Gumbinės karo ir domenų rūmai” (bet ne skyriuje „Lietuvos provincija”) šis laikotarpis rodomas gerokai ankstyvesnis – 1705-1826 m. Rašoma, kad Kolegija įkuriama vietoje anksčiau veikusių Lietuvių valsčių rūmų, kurių centras anksčiau buvo Tilžėje.

Rašoma, kad Lietuvos provinciją Lietuvos deputacijos kolegija administruoja 1723-1736 m., tačiau PSA pirmasis kolegijos oficialus protokolas Nr.1 rodomas 1724 m. gegužės data. Vieningai rašoma, kad Prūsijos karalystė 1736 m. dalijama į 2 departamentus – Lietuvos (rytinė karalystės dalis) bei Rytų Prūsijos (ironiška, bet tai vakarinė Rytų Prūsijos dalis).

Kyla klausimas, ką 1723-1736 m. administravo kolegija, jeigu Lietuvos provincija / departamentas įkuriamas tik 1736 m.? Tai nėra tik žodžių netikslumai tarp „provincija” ir „departamentas”?

Pagaliau … 1736 m. juridiškai viešai (iki dabar rodomas) įteisintas valstybinis teritorinis administracinis vienetas – Lietuvos vardo departamentas (vadintas ir provincija), dažnai net ir oficialiai vadintas tiesiog Lietuva. Teigiama, kad tuo metu naikinama Lietuvos pavadinimą turinti kolegija ir vietoje jos Lietuvos departamentą pradeda administruoti Gumbinės karo ir domenų rūmai.

Dar viena keistenybė – vienur teigiama, kad kraštą administravo minėti rūmai, kitur – (Karališkosios) Lietuvos vyriausybė (žr. dalį apie spaudą).

Pagal lietuviškai rašytus šaltinius rodoma, kad tuomet į Lietuvą apjungiamos tik Įsruties (į jos teritoriją bei pavaldumą dar 1736 m. įėjo ta pati Gumbinės, o taip pat Darkiemio, Geldapės ir Stalupėnų būsimos („1818 m.”) „mažosios” apskritys), Klaipėdos, Ragainės ir Tilžės („didžiosios”) apskritys (vok. kreis), bet, 1736 m. (ar net 1723 m.) buvo apjungtos ir Alėckos (įėjo būsimos („1818 m.”) Alėckos, Luko ir Pišo „mažosios” apskritys) bei Sehesteno (įėjo Unguros, Lėciaus ir Zensburgo „mažosios” apskritys) apskritys.

Beje, ir vokiški bei lenkiški šių dienų šaltiniai, taip pat nenori rodyti, kad šios dvi apskritys priklausė Lietuvos departamentui – Wikipedijoje tekstai periodiškai nulietuvinami.

1816-1818 m. vėl draskomas lietuviškosios bendruomenės teritorinis vientisumas – iš Lietuvos departamento atimama lietuviška Klaipėdos apskrities šiaurinė dalis (be atskiriamos ir Lietuvos departamente paliekamos naujai, 1818 m. suformuojamos Šilutės apskrities) ir pasiimama į vokiškesnio Karaliaučiaus administruojamą R. Prūsijos departamentą.

Sūduva taip pat Lietuvos dalis

Nesuprantama, kodėl lietuviškuose šaltiniuose nerodoma, kad į Lietuvos provinciją (kaip jos pietinė dalis) buvo įtraukta vakarinės Sūduvos krašto (lot. vadinto „Sudauiensi tract” – Sūduvos sritis, vok. Sudavia ar „Sudauen”) dalis. Tuo tarpu net ir senieji vokiškai rašyti šaltiniai rodo, kad į Lietuvą 1736 m. (ar 1723 m.) taip pat apjungta ir vakarinė Sūduvos dalis.

Keista, bet šį, vakarinės Sūduvos (Sudauiensi tract) kraštą lietuviškai parašyti šaltiniai įvairiais amžiais rodo kaip „Mazovia” ar „Mozūrija”. Prisiminkime 1665 m. žemėlapį su įrašu: „Prūsijos kunigaikštystė, SŪDUVOS sritis, Letseno apskritis”.

1736 m. sukurtas Lietuvos departamentas apjungia Kryžiuočių ordino XIII-XV a. karuose užgrobtas, bet vis dar lietuviškas istorines etnines Skaluvą, dalį Nadruvos, vakarinę Sūduvą. Rytų Prūsijos departamente 1736 m. „paliekama” taip pat lietuviška vakarinė Nadruvos (Girdavos, Labguvos ir Vėluvos apskritys) dalis, pakankamai lietuviški Bartos ir Notangos bei vis dar nesuvokietintas Sembos kraštas.

Kristijonas Donelaitis – Lietuva

K. Donelaitis poemoje „Metai” kraštą mato ir jį vadina tik LIETUVA. Įvairiuose kalbiniuose, kartais „redaktorių” pataisytuose variantuose tekstai truputį keitėsi; akad. D. Kaunas pirmasis viename iš jų suskaičiavo net 34 kartus paminėtą pavadinimą Lietuva. Įdomu ir tai, kad vienoje iš poemos eilučių K. Donelaitis įrašė: „vokiečiai mus prūsais vadina”.

Gal ir ne visi žino, kad K. Donelaitis, 1731 m. stodamas į Karaliaučiaus universitetą, jame taip pat buvo įrašytas „prūsu” („borussu”) – pagal Rytų Prūsijos departamento gyventojo teritorinę vietą, nes nuo 1722 m. jau gyveno pas brolį Karaliaučiuje.

Teismų regioninės institucijos (Įsrutyje) – Lietuvoje

Regioniniai teismo (domenų) „rūmai” pirmiausiai pradėjo veikti, galimai, dar „1539 m.” kaip Sembos srities teisės domenų (rūmų) padalinys Įsrutyje; vėliau keitėsi teritoriniai dariniai, bet, lygtai, visada su centru Įsrutyje. Vėliau keitėsi teismo pavadinimas į Lietuvos apeliacinį teismą iki 1808 m. veikusį Įsrutyje, Lietuvos departamento (provincijos) poreikiams.

Po sekančios pertvarkos, 1808-1849 m. Įsrutyje veikė Lietuvos (karališkasis) aukščiausiasis teismas, nuo 1849 m. vėl regioninis Apeliacinis teismas, bet taip pat Įsrutyje.

Spauda Lietuvai

Valdžios reikmėms 1805 m. įsteigtas Karaliaučiaus (Hartungų) spaustuvės filialas Gumbinėje (minėtina vieta – praktiškai priešais dabartinį K. Donelaičio skverą su „laikinai nukeltu biustu”). Joje 1807 m. išspausdintas karaliaus Frydricho Vilhelmo III įsakas lietuvių kalba apie baudžiavos panaikinimą.

Dar esant Prancūzijos imperijos pavaldume, 1811 m. Lietuvos administracija (vyriausybė) Gumbinėje pradėjo leisti Karališkosios Lietuvos vyriausybės laikraštį (vok. Amts–Blatt der Koniglichen Litthauischen Regierung) vokiečių kalba, bet dalį medžiagos skelbė ir lietuvių kalba.

Laikraštis leistas iki 1816 m, jame vyravo valstybės ir provincijos teisės aktų, reikalavimų viešinimas, šalies propagandinės nuostatos, pvz., anapus sienos nematyti lietuvių ir Lietuvos (net ir buvusios Didžiosios kunigaikštystės pavadinimu), o rodyti tik „rusiją” arba „lenkiją”.

1818 m. pertvarka

Po skaudžios patirties karuose su Napoleono „Prancūzijos koalicija”, Prūsijos karalystė dar kartą pertvarkė administracinį valdymą, 1818 m. oficialiai naikindama Lietuvos vardo provinciją, ją pervadindama Gumbinės apygarda. Suprantama, gyventojų atmintyje bei viešojoje erdvėje ji ir toliau buvo dar vadinama Lietuva.

1905 m. į formuojamą 3-ią – Olštino apygardą (kuriama Prūsijos Mozūrija) iš Gumbinės (Lietuvos) apygardos perduotos 4 „mažosios”: Johanisburgo, Lėciaus, Luko ir Zensburgo apskritys – vakarinės Sūduvos pietinė dalis. Iš Karaliaučiaus apygardos „Olštinui” perduodamos 5 „mažosios” apskritys.

1918 m., po Mažosios (Prūsų) Lietuvos Tautinės Tarybos deklaracijos (Tilžės Akto), Prūsijos imperijos dalelei – vakarų Lietuvos (dėl karo laimėtojų pasyvumo ir Lenkijos trukdymo) šiaurinei daliai pavyksta ištrūkti iš Prūsijos imperijos okupacijos ir per keletą metų – 1923 m. sugrįšti į gimtosios Lietuvos sudėtį; nors 1938-1939-1945 m. laikotarpiui Klaipėda paskutinį kartą vėl trumpam okupuojama nacių.

Sūduvos (Suvalkų) miestas ir apskritis

Lietuviškuose šaltiniuose neminima, bet vokiškai rašoma, kad 1939 m. į Gumbinės (Lietuvos) apygardą įjungiama Suvalkų ir Augustavo apskritys. Suvalkų miestas pervadinamas SŪDUVA, o aplink jį esanti apskritis – Sūduvos apskrities vardu. 1943 m. Augustavo apskritis perduodama Balstogės apygardai.

1945 m. buvusius R. Prūsijos ir Lietuvos departamentus / istorinę vakarų Lietuvą (jau be Skaluvos istorinio etninio regiono dalies, laikinai vadinto Klaipėdos krašto, automatiškai grąžinto „tarybinei” Lietuvai), dalinasi Rusijos Federacija (pasiima Skaluvos pietinę dalį, Nadruvą, Natangą, Sembą, vakarinės Sūduvos šiaurinę dalį, šiaurinę Bartą) ir Lenkijos liaudies Respublika – jai atiduodama vakarų Sūduvos centrinė ir pietinė dalys (6 buvusios apskritys: Geldapės, Johanisburgo, Lėciaus, Luko, Unguros ir Zensburgo apskritys) bei rytų Sūduvos dalis – Suvalkų kraštas, Bartos pietinė dalis.

Korporacija Lietuva (Corps Littuania)

1818 m. Rytų Prūsijoje formaliai panaikinus Lietuvos pavadinimo provinciją, gyventojų tarpe ir viešojoje erdvėje išliko gyvas krašto pavadinimas – LIETUVA.

Lietuviškai rašančioje žiniasklaidoje beveik nerašyta (rašė bernardinai.lt , jų straipsnis su tais pačiais netikslumais 2018 m. pakartotas dar poroje portalų), bet kitakalbėje žiniasklaidoje daug rašoma, kad dar 1820 m. studentai iš Lietuvos (provincijos) Karaliaučiaus universitete Albertinoje įkūrė studentų korporaciją Lietuva (lot. Corps Littuania).

Pirmasis žinomas jos vadovas – Julius Albertas Zyras (Siehr), 1801 m. sausio 27 d. gimęs Tilžėje, dirbęs teisininku, valdininku, taip pat ir Gumbinės apygardos vyriausybėje; 1876.03.15 mirė Gumbinėje.

Šalies masių nuotaikos lankėsi ir čia. 1822 m. korporacija buvo uždaryta dėl antilietuviško (vadinamųjų „demagogų“) persekiojimo, prasidėjusio po 1819 m. rugpjūčio mėnesio Karlsbado dekretų. Du kartus korporacijos grupės „Lietuva II“ (1823–1825) ir „Lietuva III“ (1827–1828) buvo atkurtos jungtinėje universiteto korporacijoje.

Kaip savarankiška, korporacija „Lietuva“ (IV) veiklą vėl atkūrė 1828 m. gruodžio 19 d., tačiau oficialia atkūrimo diena laikė 1829 m. sausio 31 d., savo įkūrimo šventės dieną. Atkurtos korporacijos pirmuoju vyresniuoju nariu, o vėliau garbės nariu tapo Gustavas von Zalcvedelis (Saltzwedell) – vėliau tapęs regiono prezidentu bei Frankfurto Nacionalinės asamblėjos nariu.

Korporacija naudojo 2 vėliavas, pirmoji – jau įprasta šiam Lietuvos kraštui – žalia-balta- raudona, o antroji – skirta tik pirmakursiams („fuksams”) – jie naudojo balta-žalia-balta spalvų vėliavą. 1832 m. pradėtas naudoti Franco Pasauerio sukurtas herbas, kuriame pagrindinė dalis skirta šio krašto simboliui – besistiebiančiam baltajam Lietuvos žirgui.

Jų šūkis „IŠTVERKITE IR IŠSAUGOKITE SAVE PALANKIOMS APLINKYBĖMS!“, rašytas lotyniškai – „Durate et vosmet rebus servate secundis!“ (paimtas iš Vergilijaus „Eneidos“). Vienas iš simbolių – dailyraščiu parašytų raidžių CL pora.

Korporacijoje būta ir nesutarimų, daugumą jos narių sudarė Gumbinės ir Tilžės, taip pat ir Klaipėdos gimnazijų absolventai, viso beveik tūkstantis narių. „Lietuva“ išugdė nacionalinio parlamento pirmininką, keliolika nacionalių ir regioninių parlamentų narių, dešimtis kunigų ir kitokios veiklos žymių žmonių.

Be jau minėtų, korporacijos nariais buvo ir šie asmenys, vėliau garsinę savo kraštą:

• Vilhelmas Augustas Friedrichas Bechius, istorikas ir filosofas;
• Karlas Friedrichas Vilhelmas Jordanas (1819–1904), rašytojas ir politikas;
• Heinrichas von Širmeisteris (Schirmeister, m. 1892 m.), krašto tarybos narys, Frankfurto Nacionalinės Asamblėjos (susirinkimo) narys;
• Eduardas von Simson (1810–1889), Vokietijos imperijos nacionalinio susirinkimo (Reichstago) pirmininkas, Vokietijos imperijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, „Pirmasis Vokietijos konstitucijos tėvas“;
• Antonas von Vegnernas (m. 1891 m.), regiono prezidentas, Frankfurto Nacionalinės Asamblėjos narys;
• Ernstas Zyras (Siehr, 1869–1945), Vokietijos demokratų partijos (DDP) vienas iš įkūrėjų, Rytų Prūsijos vyriausiasis prezidentas nuo 1920 iki 1932 m.;
• Hansas Ludwigas Liofkė (Loeffke, 1906–1974), Rytų Prūsijos valstybinio muziejaus Liuneburge įkūrėjas.

Čia nerašant visos istorijos, tikriausiai suprantate, kad 1936 m., didėjant nacizmo grėsmei, korporacijos ir kitų lietuviškų įstaigų bei asmenų veikla vėl buvo nutraukta, tačiau vakarinės LIETUVOS lietuviškos istorija ir kultūra išliko, tik reikia nebijoti jų ieškoti, jas matyti ir ginti nuo tų, kurie jas niekina.

Šiuo metu korporacijos dokumentai saugomi Lenkijos valstybiniame archyve Olštine, Albertinos universiteto fonduose.

Bus daugiau