G. Navaitis. Svajonė ar siekiamybė: laiminga visuomenė, laimingas gydytojas, laimingas ligonis?

Koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu daug kas tapo medicinos specialistais, o internete paskelbta įstabių gydymo teorijų. Tuo pat metu sveikatos apsaugos sistemos vadybininkai dažnai nesutarė, atrodė lyg pasiklydę rūke. Gal visuomenei, sveikatinimo vertinimo mėgėjams ir specialistams būtų lengviau susikalbėti, jei jie sutartų, kokiu matu išmatuos sveikatos apsaugos sistemos sėmes ar nesėkmes.

Vertinti galima labai įvairiai: pagal naujas statybas arba pagal „optimizuojant tinklą“ uždarytų medicinos įstaigų skaičių, pagal dar ką nors ir galiausiai paaiškės, kad vertinama vadovaujantis kaštų ir naudos principu. Kitaip sakant, pagal tai, kokią didžiausią naudą galima gauti už pinigus. Toks požiūris rinkos ekonomikoje laikomas savaime suprantamu.

„Savaime suprantamas“ tiesas įdomiausia aptarti, jei  prisiminsime, kad galimas ir kitas požiūris, kurį siūlo laimės ekonomika. Juo vadovaujantis siekiamybė taptų aukštesnis BNL (bendros nacionalinės laimės) indeksas.

Kaip tapti laimingu moko visos dvasinio tobulėjimo mokyklos. Nėra keblu tiksliai įvertinti atskiro žmogaus materialinę gerovę, sudėtingiau – jo gyvenimo kokybę, prasmę ir laimę, dar sudėtingiau taip vertinti bendruomenes ar valstybes. Todėl tik XX a. antroje pusėje pradėta matuoti skirtingų grupių, įvairių šalių piliečių laimingumo lygį ir šie matavimai iškart suteikė naujų perspektyvų ekonomikai ir politikai. Jie atskleidė taip vadinamą Easterlin‘o paradoksą. Jo esmė – bendrajam vidaus produktui (BVP) pasiekus tam tikrą lygį, kuris leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių, tolesnis BVP augimas nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui ir vis menkiau susijęs su gerovės kilimu. Lietuva, beje, irgi priklauso šiai šalių grupei.

Tokie tyrimai tapo ir postūmiu kurtis naujai socialinės, politinės ir ekonominės minties krypčiai – laimės ekonomikai. Esminė šios krypties nuostata skirianti ją nuo rinkos ideologijos atstovų – ne tas, kuris daugiau uždirba yra laimingesnis, o laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti. Būtent laimingieji yra ekonominė vertybė. Būtent jie pasirūpina, kad visi būtų pavalgę, apsirengę ir turėtų stogą virš galvos. Be to, jie linkę teigiamai vertinti save ir aplinkinius, sukuria tvirtesnes šeimas, yra draugiškesni, tolerantiškesni, pilietiškesni …ir sveikesni.

Į sveikatos apsaugos sistemą irgi galima pažvelgti vadovaujantis laimės ekonomikos požiūriu, teikiant pirmenybę laimei. Toks požiūris remiasi ir tyrimais patvirtintu faktu – laimės išgyvenimas ir psichinė sveikata gali būti vertinami kaip vienas subjektyvią gerovę apibudinantis veiksnys.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje siūloma sveikatos samprata, kuri apibrėžia ją kaip „geros fizinės, psichinės ir socialinės savijautos būsena, o ne tik ligų ar fizinių trūkumų nebuvimą.“ Analizuojant šią sveikatos sampratą galima atkreiti dėmėsį ir į PSO pranešimą, skirta psichikos sveikatai. Jame formuluojamas psichikos sveikatos apibūdinimas, kuris pabrėžia, kad psichikos sveikata – tai geros savijautos būsena, leidžianti individui pritaikyti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, veiksmingai dirbti bei prisidėti prie visuomenės vystymosi.

Nekelia abejonių, kad toks psichinės sveikatos apibrėžimo turinys yra grindžiamas socialinio veikimo dėmeniu bei susieja ją su subjektyviu laimės išgyvenimu. Todėl galime konstatuoti, kad ir laimės išgyvenimo stoka gali būti įvertinta, kaip psichikos sveikatos problema. Šiuos pastebėjimus reikšmingai papildo ir psichologo M. Argyle daugelio laimės ir sveikatos sąryšių tyrimų rezultatų apibendrinimas – laimingesni žmonės yra sveikesni ir ilgiau gyvena. Jis taip pat pažymi, kad šie tyrimai patvirtino priežastinį ryšį: laimingesni yra sveikesni, o ne sveikesni yra laimingesni.

Požiūrio, kad teisė į psichinę sveikatą ir gerovę yra svarbi laimės prielaida, niekas neginčija, tačiau modernių šalių sveikatos apsaugos sistemos vis dar nukreiptos ne į laimės kūrimą, o į ligų gydymą. Netgi ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos sistemos biudžeto, o visuomenės dvasinės gerovės kūrimas ar atkūrimas dažnai net nepaminimas tarp sveikatos politikos tikslų. Sveikatos apsaugos sistemos prioritetus aiškiai atskleidžia psichinės sveikatos problemų mąsto ir joms įveikti skirtų lėšų sugretinimas.

PSO duomenimis išsivysčiusių šalių gyventojai nuolat patiria stresą ir kenčia nuo depresijos, miego sutrikimų, o viso pasaulio žmonės dar ir nuo chroniškų skausmų. PSO nurodo, kad išsivysčiusiose šalyse pusė visų negalios (psichinės, fizinės ir socialinės) atvejų yra nulemta psichinių sutrikimų, o jiems įveikti yra skiriama 7 proc. JAV, 11 proc. Vokietijos, 13 proc. Didžiosios Britanijos sveikatos apsaugos sistemų lėšų.

Nurodyti skaičiai patvirtina, kad visuomenės laimės lygis nėra politikos tikslas, kad depresijos ar panašūs sutrikimai suvokiami kaip išimtinai individualios problemos, kurias turi įveikti sveikatos apsaugos sistema, o ne visa visuomenė.

Kenčiantis nuo depresijos, vartojantis narkotikus, piktnaudžiaujantis alkoholiu žmogus tikrai nėra laimingas. Jei jo neigiami išgyvenimai peržengia ribą, jis gali apsispręsti savižudybei. Rinkos ekonomikoje mėgstama daug ką apskaičiuoti, tačiau apie žmogaus gyvybę kalbama kaip apie neįkainuojamą dalyką, kuris jokiu būdu nesietinas su pinigais. Nors žmogaus gyvybė ir jos įkainojimas, yra daug tikslesnis ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybę. Pagal tokius apskaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė vidutiniškai įkainuojama 5 milijonais eurų, Švedijos – 2,4 milijono, Portugalijos – 1 milijonu. Lietuva pagal daugelį socialinių ekonominių rodiklių yra 30-50 vietoje tarp pasaulio valstybių. Todėl pagrįsta prielaida, kad jos piliečio gyvybė būtų įvertinta iki milijono eurų.

Sugretinus šiuos skaičius su savižudybių skaičiais tenka konstatuoti, kad dėl nepakankamo dėmesio piliečių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, pačiais minimaliausiais apskaičiavimais per laikotarpį nuo Nepriklausomybės atkūrimo bent vienų metų valstybės biudžetas prarastas dėl savižudybių. Jei prisiminsime ir kitus su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – patiriamus nuostolius, pagrįstai galėsim kalbėti apie dviejų-trijų metų valstybės biudžeto dydžio praradimus. Sugretinus šiuos skaičius į išlaidomis minėtoms problemoms spręsti dar kartą tenka konstatuoti – visuomenės laimės lygio ignoravimas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius.

„Pasaulio laimės tyrimo ataskaitoje 2019“ (World Happiness Report 2019) pateikiami duomenys apie skirtingų socialinių, ekonominių, psichologinių veiksnių įtaką laimei. Nagrinėta pajamų, išsilavinimo, užimtumo, šeimos (partnerystės) fizinės ir psichinės sveikatos įtaka. Paaiškėjo, kad didžiausią neigiamą poveikį laimei JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje darė psichinė liga. Indonezijoje jos įtaka irgi buvo svarbi, bet mažesnė nei pajamų. Tyrėjai apskaičiavo kaip pasikeistų laimės lygis jei būtų panaikinta, kurio nors veiksnio įtaka. Didžiausias teigiamas pokytis būtų pasiektas panaikinus psichines ligas.

Įgyvendinant laimės ekonomikos (todėl ir kalbama apie laimės ekonomiką, o ne vien apie laimę) sprendimus svarbi išlaidų analizė. Ji parodė, kad, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, norint išspręsti vieno skurstančio problemas reikėtų vidutiniškai 180 tūkst. svarų, išgydyti nuo fizinių ligų – 100 tūkst., sukurti darbo vietą bedarbiui – 30 tūkst., išgydyti nuo psichinių ligų – 10 tūkstančių. Šie skaičiai rodo galimybes didinti BNL indeksą konkrečioje šalyje ir konkrečiu laiku, tačiau atskleistas dėsningumas yra pakankamai akivaizdus.

Skurdo mažinimo programos laikomos būtinomis ir turinčiomis pakeisti visuomenės laimės lygį. Tačiau laimės tyrimai patvirtina, rašo anglų ekonomistas R. Lajardas (Layard), psichinė sveikata daro didesnį poveikį visuomenės laimei. Todėl jos kūrimas ir saugojimas turėtų tapti svarbiu politikos tikslu. Bendruomenės vystosi arba sveikatą saugančia arba sveikatą žalojančia kryptimis. Laimingos visuomenės kūrimo galimybė neatsiejama nuo jos narių dvasinės sveikatos.

Valdžia, priimdama atitinkamus sprendimus, gali pakankamai daug padaryti, kad užtikrintų deramą rūpinimąsi piliečių laimę bei visais, turinčiais psichikos problemų. Geresnis visuomenės psichologinis švietimas, informavimas apie psichikos sunkumų savitumą paskatintų žmones aktyviau ieškoti pagalbos, o prieinamesnio pagalbos jiems įstaigų tinklo kūrimas sudarytų tam prielaidas. Toks sveikatos politikos tikslo numatymas padidintų tinkamai gydomų asmenų skaičių, skatintų geriau parengti būsimus medikus, ypač tuos, kurie dirbs pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, spręsti psichikos problemas. Nemažiau svarbu, kad išplėtotos visuomenės švietimo programos paskatintų piliečius geriau suvokti savo ir artimųjų psichologines problemas. Todėl išaugtų savalaikių kreipimusi pagalbos skaičius, o drauge palengvėtų specialistų darbas, didėtų pagalbos veiksmingumas.

Visa tai neabejotinai kainuoja, tačiau anksčiau pateikti sveikatos apsaugos sistemos finansavimą iliustruojantys skaičiai rodo, kad perspektyviai, galinčiai esmingai keisti visuomenės laimės lygį krypčiai, lėšų skiriama nepakankamai. O jos neabejotinai atsipirktų, nes piliečiai sulaukę pagalbos sėkmingiau dirbtų profesinį darbą ir kas dar svarbiau, jos padidintų daugelio žmonių gyvenimo kokybę bei visuomenės laimės lygį.

Sveikatos ir visuomenės laimės lygio sąsajos nekelia jokių abejonių, bet subjektyvus ligonio gerovės kriterijus nėra reikšmingas vertinant sveikatos apsaugos sistemos veiksmingumą. Todėl šios sistemos indėlis į visuomenės laimės lygio kėlimą nėra toks koks galėtų ir turėtų būti.

Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius