Debesų karžygys – Pranas Žižmaras

Vasario 2 d. 6 val. 45 min.ryte J.Basanavičiaus akademinio skautų draugovės skautas Justas Arasimavičius ir Lietuvos skautų sąjungos (LSS) „Valdovų rūmai“ tunto skautininkas Ričardas Simonaitis visus Lietuvos skautus ir visus piliečius, norinčius sužinoti  tiesas apie Praną Žižmarą, drąsiai veikusio želigovskininkų okupuotame Vilniaus krašte, kviečia atvykti į Katedros aikštę.

„Visi  kartu kopsime į Gedimino kalną. Pilies bokšte kartu pagerbsime legendinį skautą Praną Žižmarą gimusi prieš 108-rius metus. Vakare, 17 val. 30 min. rinksimės Šv. Kazimiero bažnyčioje kur vyks šventos mišios už Prano Žižmaro vėlę“, – sako R. Simonaitis.

Kas gi tas Pranas Žižmaras?

Štai ką jį pristato Ričardas Simonaitis ir Rima Jankūnienė „Lietuvos aide“ 2014 m.  vasario 4 d. straipsnyje „Skauto Prano Žižmaro 107-ųjų gimimo metinių paminėjimas Bernardinų bažnyčioje“:

„Skautas Pranas Žižmaras Lietuvos istorijoje užima ypatingą vietą. Tai buvo tikras Lietuvos patriotas. Šiandien tokių žmonių vargu bau rastumėme. Jo veiksmai ir požiūris į okupantus tuometiniame lenkų okupuotame Vilniuje buvo ypatingas. Jis nė per nago juodimą neleido lenkams okupantams lenkinti lietuvius gyvenančius Vilniuje. Jis, vienas pirmųjų, sugebėjo įkurti lietuvių skautų būrį ir kovoti su lenkais okupantais. Jo vadovaujamas skautų būrys, gana sudėtingomis sąlygomis sugebėjo iškelti trispalvę vėliavą virš Gedimino pilies.

Lenkams tai buvo šokas. Kad lenkai greitai jos nenuimtų, dar pritvirtino lentelę su užrašu –“užminuota”. Lenkai okupantai ilgai tyrinėjo “užtaisą”. Vėliava kabojo daugiau nei pusdienį. Įniršę ieškojo “nusikaltėlių”, tačiau jų neradę, plūdo ir įžeidinėjo lietuvius . 1938-tų metų pavasarį, vieno renginio metu, lenkų karininkas Ežio Chom Chomskis, kalbėdamas mitinge nešvankiais žodžiais įžeidinėjo lietuvių tautą. Tai girdėjo skautas Pranas Žižmaras.

Vėlų vakarą, Pranas susirado šį lenkų karininką vienoje Vilniaus aludėje. Priėjęs prie jo, visų kitų lenkų karininkų akivaizdoje, smogė jam į veidą ir iškvietė kautis dvikovoje. Dvikovos ginklus Pranas pasiūlė pistoletus. Tačiau karininkas suabejojo savo taiklumu ir pasirinko kardus. Kautis su kardais jaunas karininkas Ežio Chom Chomskis gerai mokėjo. Pranas Žižmaras, nors valdyti kardo nemokėjo, sutiko. Pasisamdęs vieną iš lenkų karininkų, visų nuostabai, Pranas visą savaitę mokėsi įvaldyti ginklo subtilybių.

Sutartu laiku ir pasirinktoje vietoje, atvykus dviems sekundantams, kautynės įvyko. Buvo sutarta kautis iki kraujo tris kartus pažeidžiant kūno raumenis. Pirmam kentėti teko Pranui Žižmarui. Jam nežymiai buvo nubrozdinta krūtinės lasta. Po pertraukos pasisekė Pranui. Jis vienu kirčiu lenkų karininkui Ežio Chom Chomskiui prakirto antakį, įpjovė rankos raumenį ir pažeidė šonkaulį. Dvikova buvo sustabdyta. Laimėtoju buvo pripažintas skautas Pranas Žižmaras. Taip buvo apginta lietuvių tautos garbė. Nuo šiol lenkai okupantai lietuvių bijojo kaip velnias kryžiaus. Tų pačių metų vasarą Kaune vyko olimpiada. Joje dalyvavo ir grupe sportininkų su skautu Pranu Žižmaru. Gauti leidimą vykti į Kauną reikėjo važiuoti į Varšuvą. Žižmarui atvykus į Varšuvą Lenkijos vyriausybė jį sutiko su siaubu ir tuoj pat pasirašė visus popierius reikalingus kirsti demarkacinę liniją. Kauniečiai Praną Žižmarą sutiko kaip didvyrį. Jis nuo stoties buvo nešamas ant rankų iki varžybų vietos.

Tačiau priešai jam ir lietuvių tautai buvo ne tik lenkai. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940-tais metais spalio 29 d. rusai jį suėmė ir aštuoneriems metams ištrėmė į Sibirą, į Vorkutos lagerį. Kalėjime teko dirbti nepakeliamai sunkius darbus. Mirė Pranas Žižmaras Vorkutoje 1944 m. spalio 27 d. Manoma, kad jis buvo nuskandintas. Jo kūnas buvo rastas ligoninės šulinyje.

Tokią istoriją mums skautams papasakojo J.Basanavičiaus akademinio skautų draugovės skautas Justas Arasimavičius. Po paaukotų šventų mišių visi dalyviai rinkosi prie namo Turgelių gatvėje, kur Prano Žižmaro vardas yra įamžintas atminimo lentoje. Skautai uždegė žvakutes, sugiedojo Lietuvos himną, prisiminė jo žygdarbius. Taip buvo pagerbtas skauto Prano Žižmaro atminimas“.

Štai ką apie garsiąją Prano Žižmaro dvikovą ir jos aplinkybes 2013 gegužės mėnesį minint šios legendinės dvikovos 75-asias metines rašė P. Žižmaro dukterėčia rašytoja Gražina Mareckaitė 2007 m. išleidusi apie jį ir atskirą knygą „Debesų karžygys : legenda apie Praną Žižmarą“):

Prano Žižmaro dvikovos 75-metis

1938-ųjų Lenkijos ultimatumas ir grasinimai nepriklausomai Lietuvai, iš visų pusių tykantys pavojai lietuviams buvo sunkiai pakeliama psichologinė našta: tuo metu jiems ypač reikėjo pozityvaus Apvaizdos ženklo, kokio nors didvyriško gesto. Toks ženklas buvo 1938 m. gegužės 1 d. įvykusi lietuvio skauto Prano Žižmaro ir lenko Ježio Chom-Chomskio (Jerzy Chom-Chomski) dvikova lenkų okupuotame Vilniuje. Lietuvis garbingai įveikė lenką, gindamas Lietuvos garbę. Tas lietuvio ir lenko susidūrimas išgarsino, Vilniaus istorijoje įamžino P.Žižmaro vardą.

Dvikovų manija atlėgo

Žinios apie dvikovą prieštaringos, nors įvairiuose literatūros šaltiniuose apie ją daug prirašyta, pripasakota ir prifantazuota. Dvikovos diena ir valanda buvo laikomos paslaptyje, todėl Vilniuje apie ją nedaug kas žinojo. O ir šiaip sunku patikėti, kad XX a. viduryje Europoje, juolab Vilniuje, dar egzistavo toks senų laikų reliktas kaip dvikova. Lenkų autorius Vaclavas Korabievičius (Waclaw Korabiewicz) knygoje „Pagundos“ („Pokusy“) tarp kitų vilnietiškų papročių mini „dvikovų maniją“, kuri tuo metu (ketvirtajame dešimtmetyje) jau buvo atlėgusi. Autorius rašė: „Akademinis gyvenimas Vilniuje nusistovėjo, aprimo, prarado ankstesnį žemvaldžių bendruomenės spindesį. Korporantai nebeatkišdavo „didvyriškos“ krūtinės, provokuodami priekabes, kurios baigdavosi dvikovomis. Apyaušriu ant Panerių kalvų nebešmėžuodavo juodos frakuotos sekundantų figūros. Dvikovų manija pamažu išėjo iš mados“. Tačiau ši dvikova buvo kitokia – P. Žižmaras su J. Chom-Chomskiu kovėsi ne dėl savo orumo, ne dėl žaviosios damos, o dėl paniekintos Tėvynės ir lietuvių garbės.

Studentas tyčiojosi iš Lietuvos ir lietuvių

1938 m. kovo 17 d. Vilniaus lenkai mitingavo, žvangino ginklais, grasino Kauno Lietuvai karu. Lietuviai, gatvėje prakalbę lietuviškai, galėjo susilaukti ne tik patyčių, bet ir smūgių. Aršūs endekai (radikali nacionalistinė partija) rėžė kalbas, o studentas J. Chom-Chomskis buvo jų tribūnas. Mitinge Elizos Ožeškienės (dabar Vinco Kudirkos) aikštėje išvadinęs lietuvius neūžaugomis ir menkystomis, aršus studentas su draugais nuėjo švęsti pergalės į restoraną „Zacisze“, buvusį Adomo Mickevičiaus (Gedimino) ir Jano Dąbrowskio (Adomo Jakšto) gatvių kampe. Lietuviui Motiejui (lenkiškai Maciejuniai) priklausiusiame restorane mėgdavo rinktis lenkų kariškiai, studentai, dvarininkų palikuonys.

Simbolinis antausis

Prie aprasojusios ropinukės restorane „Zacisze“ sėdėjo korporantas J. Chom-Chomskis ir, be abejo, puikavosi ką tik išrėžta kalba prieš „chamus litvinus“. Į restoraną įėjo lietuvis skautas, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas P. Žižmaras ir nuščiuvusioje salėje skėlė oratoriui simbolinį antausį, metė pirštinę, įteikė vizitinę kortelę – toks buvo ritualas kviečiant į dvikovą.

Neaišku, kodėl buvo sutarta kautis kardais (ne šaudytis, ne fechtuotis špagomis, kas nuolat klaidingai kartojama daugelyje šaltinių). Baigęs Varšuvos fizinės kultūros institutą, Pranas nemokėjo kautis karišku kardu. Ir štai – nelauktas posūkis: jį treniruoti ėmėsi lenkų karininkas Tadeušas Truškovskis (Tadeusz Truszkowsk). Dvikovą, įvykusią, kaip minėta, gegužės 1 d. nepriklausomoje Lietuvoje išgarsino spauda ir radijas, o Vilniuje buvo stengiamasi ją nuslėpti: nors J. Chom-Chomskis buvo sužeistas, abu dalyviai, tardomi dėl įvykio, dvikovos faktą paneigė. Skaitydama ano meto spaudą ir atsiminimus, sužinojau kai kurias dvikovos detales: puolimai, taktiniai atsitraukimai, trys kirčiai ligi pasirodant kraujui…

Dalyvavo sekundantai, gydytojai ir vos keli žiūrovai… Tačiau po dvikovos atsirado nemažai tariamų liudininkų ir pasakotojų, ypač Vilniaus alubariuose. Patikimų pasakojimų nedaug. Kanadoje gyvenantis garbaus amžiaus istorikas ir žurnalistas Zenoviušas Ponarskis (Zenowiusz Ponarski), tikras prieškario vilnietis, įdomiai ir objektyviai rašė apie prieškario Vilnių ir vilniečius lenkų išeivijos spaudoje. Savo rašinyje apie P. Žižmarą jis pateikė trenerio Truškovskio atsiminimų, taip pat patvirtino, kokį ryškų pėdsaką dvikova, pavadinta Dovydo ir Galijoto kova, paliko žmonių atmintyje, kaip ji audrino amžininkų ir palikuonių vaizduotę.

Dėl dvikovos vietos taip pat yra išlikusių prieštaringų versijų, bet tikroji dvikovos vieta – tuo metu buvusi Polonijos salė priešais Bernardinų sodo vartus (dabar – namas, esantis Barboros Radvilaitės ir Maironio gatvių kampe).

Laikraštinė antis

Lenkijoje leidžiamame laikraštyje „Prawo i życie“ (1991, Nr. 32) paskelbtas sufantazuotas, beletrizuotas dvikovos, tarsi kokios herojinės sakmės, aprašymas. Tą neįtikėtiną propagandinį melo ir „fantastinės literatūros“ šedevrą, po pusės šimtmečio nelauktai atsiradusį spaudoje, verta atpasakoti.

Tos lenkiškos sakmės herojus, žinoma, yra ne P. Žižmaras, o jo priešininkas J. Chom-Chomskis. Anoniminio autoriaus pasakojime itin vaizdingai piešiama karinga atmosfera 1938-ųjų pavasarį Vilniuje, į tekstą tarsi inkrustuota visa antilietuviška lenkų šovinistų propaganda. Neįmanoma perpasakoti visų to rašinio melų ir stiliaus puošmenų… Taigi, mitingo oratorius studentas J. Chom-Chomskis, pasakojimo autoriaus vadinamas auksaburniu, visos Lenkijos studenčių dievaičiu, bylojo miniai, nukėlęs kepurę ir atsisukęs į pilies bokštą (neužsimenama, kad tai – Gedimino pilies bokštas).

Jo kalba, šmeižianti lietuvių tautą, įkvėpė minią, ji šaukė: „Na Kowno!“ Dėl tos prakalbos įsižeidę lietuviai, ilgai svarstę, nutarė iškviesti oratorių į dvikovą… Narsuolis, auksaburnis, studenčių numylėtinis Chom-Chomdkis kvietimą išdidžiai priėmė. Dvikovos vieta toje laikraščio „sakmėje“ nurodyta klaidingai – Bajorų klubas už Vilnelės, Trijų Kryžių kalno papėdėje.

Dvikovos dieną – gegužės pirmąją – „maumedžio rūmelyje“, skendinčiame žydinčiose alyvose ir jazminuose būriavosi studentų brolija. Scenoje pasirodė J. Chom-Chomskis, kaip visada, „ramus, su šypsena lūpose“. Atėjo ir jo priešininkas – sukiasvorio boksininko sudėjimo, visa galva aukštesnis, nežinia iš kur atsiradęs milžinas (taip autorius pavaizdavo P. Žižmarą). Draugai ir sekundantai, išvydę tokį milžiną, norėjo Jerzy atkalbėti nuo kautynių, mėgino jį išvesti iš aikštelės, tačiau narsuolis „su žavia šypsena lūpose“ ir uloniška bravūra tik pamojavo bičiuliams… Žvilgantys kardai ir džeržgiantis metalas nutildė karštas diskusijas, išbaidė paukščius… Anoniminis autorius rašė: „Staiga pasigirdo nelauktas stulbinantis trenksmas ir J. Chom-Chomskis perskelta kaukole krito veidu ant Vilniaus žemelės!“ Ir pagirdė jis žemę krauju… Rašinys baigiamas klausimu: „Kas buvo tas iš už Didžiojo vandenyno atgabentas J. Chomskio žudikas? Nežinau.“

Tas milžinas žudikas buvo P. Žižmaras – neaukštas, smulkaus sudėjimo, visiems gerai pažįstamas Vilniaus jaunuolis. Iš tikrųjų tą pačią dvikovos dieną laimėtojas su puokšte gėlių nuskubėjo į ligoninę pas savo sužeistą priešą… Tai buvo ne susitaikymo, o tik mandagumo gestas. Kalbama, kad vis dėlto jiedu susitaikė – kai netrukus abu susitiko Vorkutos lageriuose…

Štai tokios legendos ir pasakos apie vilnietiškąjį Dovydo ir Galijoto mūšį tebesklando buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padangėje. Studijuodama pageltusius P. Žižmaro popierius, dokumentus, įsitikinau, kad šio siužeto vingiai beveik detektyviniai. Tas pėdsekio darbas kupinas netikėtumų, klaidinančių vėžių, nesuprantamų vingių ir neįtikėtinų spėjimų.

Gražina Mareckaitė, rašytoja

 

 

Knyga „Debesų karžygys : legenda apie Praną Žižmarą“, sudaryta Gražinos Mareckaitės, išleista 2007 m. Vilniaus apskrities kultūros centro [pdf].

Taip pat apie P. Žižmarą skaitykite:

Gražina Mareckaitė. Prano Žižmaro biografijos papildymai, 2013 rugpjūčio 31 d., Nr. 18 (782).
Vytautas Visockas. Kas skels antausį? „XXI amžius“, 2007 spalio 31 d.

Debesų karžygys, „Voruta“, 2010 sausio 10 d.