A. Navys, M. Sėjūnas. Kas sustabdys ordą?

Romos Imperijos žlugimo išvakarėse tarp patricijų nebuvo priimta kalbėti apie barbarus. Tuo metu tai nebuvo laikoma karo kurstymu ar skatinimu susidoroti.

Ne. Tiesiog, gyvenimas buvo toks gražus ir visko pertekęs, kad garsus riaugėjimas ir bezdėjimas buvo laikomas žymiai priimtinesniu, ir net tinkamu, veiksmu, nei kalbos apie už kelis šimtus kilometrų vykstančias skerdynes.

Šiandien nepriimtina kalbėti apie karo nusikaltėlių valstybės – Rusijos – planus ir visiškai realią galimybę eiti toliau.

Mažų mažiausiai, kam nors kokioje nors iš keturių valdžių, toks kalbėjimas gali pasirodyti besąs panikos kėlimu. Kitiems, tai, žinoma, vatniko ar naudingo idioto vėmalai ir spjaudalai.

Dar kitiems, budriai sekantiems įstatymo raidę, – karo ir susidorojimo kurstymas.

Bet stručio galvos smėly politika, nesvarbu, kokiais žodžiais įvardinta ir kokiom diplomatinėm vingrybėm aprėdyta, yra viso labo galingųjų bėjėgiškumo išraiška.

Branduolinis siaubas teroristo rankose yra ypač parankus stebint suvestinėse dar dešimtis žuvusių vaikų kažkur ten, primityvokai tikintis, kad gal čia to nebus.

Tikėjimas! Popiežiaus lūpomis jis randa kelią į agresijos pateisinimą kaip į išprovokuotą atsaką, pažeidus nusikaltėlio teises. Teises į silpnesniojo nuosavybę, silpnesniojo valią.

Krylovo iš Ezopo pavogta – ach ta rusų kultūra – pasakėčia apie vilką ir ožiuką: tu kaltas tuo, kad aš esu alkanas.

Vakarų tikėjimas – sankcijomis, gąsdinimais blokuoti plieno tranzitą, nebepirkti aukso, dujų ir naftos – yra tas pats gilus susirūpinimo pareiškimas, tik kita forma.

Uždrausti prekybą niekniekiais, mažmožiais yra tas pats, kaip apsirengti džinsus vietoje suknelės aukščiau kelių – žiū, gal ir neišprievartaus. Bent jau niekas nesakys, kad pati kalta, ar ne?

Bet, bet bet, pala, o kaip tai, kaip gi taip – niekniekiais? Ogi va taip.

Mums tai yra pagrindinės vertybės, XXI-ojo amžiaus dešimt vartojimo dievo įsakymų: pigus kuras, pigios kelionės, pigūs automobiliai, geras maistas, geras vynas, vaizdas į kalnus ir tekantį vandenį, šilta jūra, naujausias aifono modelis ir kondicionierius kambaryje.

Tačiau ordai visai tai – šūdo verti niekniekiai.

Hunai, pradėję globalų tautų kraustymosi periodą ir V-ame amžiuje nusiaubę Europą, būtų tikrai spjovę į visus grasinimus neduoti jiems aukso.

Kam jiems tas auksas ir kas tie grasinimai, jei visa auksą Europos tautos ir gentys pačios paklojo hunams po kojų. Kartu su kitais turtais, miestais, moterimis ir vaikais.

Lygiai taip pat mąsto ir teroristinės valstybės hunai rytuose. Putinas ir jo sėbrai net neabejoja, jog kinkas drebinantys Europos valstybių lyderiai klaupsis ant kelių, atiduos visą savo auksą ir kitus turtus, kad tik orda nejudėtų toliau į Vakarus.

Ir Vakarai mokės duoklę, kad bent jau galėtų gauti jarlyką.

Kaip ir kokiu būdu paaiškinti vakaruose, kad turime reikalą su anticivilizacija rytuose? Tas, kas mums kelia šiurpą ir siaubą – jiems yra siekiamybė ir atgaiva. Deginti, prievartauti, grobti, žudyti.

Mes drebame iš nevilties ir įsiūčio, kai rusai bombarduoja geležinkelio stotis ir prekybos centrus, ligonines ir mokyklas, o tuo metu Kremliuje liejasi šampanas, skamba juokas ir pašaipūs „gandosy obosralis opiatj“.

Visos iki šiol buvusios Vakarų reakcijos Kremliuje vertinamos kaip bailių, apsišikėlių, visiškų nevykėlių bejėgiškumas. Gaidžius reikia „močitj v sortire“. Įkalinimo įstaigų kultūros šalyje, visi vakariečiai yra gaidžiai, ir jiems – sortyre – yra kaip tik vieta.

Būtent todėl Kremlius ir juda pirmyn. Sunkiai įžiūrimoje strateginėje, operacinėje ir, plika akimi matomoje, taktinėje plotmėse. Tik todėl Kremlius kasdien kelia vis didesnį pavojų. Jis tiesiogiai grasina mums, Lietuvai, ir stručiams vakaruose.

Kuo ilgiau Vakarai skelbs sankcijas ir įvairius pareiškimus, tuo labiau siautės Putino karo mašina. Kuo labiau mes verksime ir drebėsime dėl žūvančių dešimčių, šimtų, tūkstančių, tuo labiau tvirtės ordos kariauna.

Trogloditų ir orkų orda – ne filosofuojančių influencerių sueiga, o gauja ginkluotų driskių, karo nusikaltėlių, be skrupulų, norinčių, ir dabar jau -mokančių – žudyti, prievartauti, naikinti, griauti ir, svarbiausia, dėl to jaučianti malonumą.

Kremliaus ordos vadai tokius laiko ypač naudingais profesionalais. Net dreba iš nekantrumo paleisti juos nusiaubti Europos. Ir ta orda anksčiau ar vėliau pajudės pirmyn… į vakarus.

Nes nėra jėgos, galinčios ją sustabdyti. Išlygintom uniformom pasipuošę ir Hugo boss pasikvėpinę Vakarų kariai ir politikai, šilko servetėlėmis braukiantys prakaitą nuo rasojančių lūpų, šiai ordai atrodo kaip nebrendylos tešliai, varškėčiai, kurie pridės į kelnes pirmą mūšio akimirką.

Ir todėl – racionaliai ar ne, jokio skirtumo – ir Kremlius, ir jo išperos su visa orda svajoja apie susirėmimą su NATO.

Ar galima sustabdyti ordą? Be abejo. Ir labai greitai. Kaip?

Pirmiausia, reikia ordai liepti išsinešdinti iš okupuotų teritorijų grasinant karu ir sunaikinimu.

Taip, reikia pagrasinti karu.

Tada reikia ordai atsakyti karu. Staigiu. Triuškinančiu.

Žaibiškai užsibaigiančiu visišku jos pralaimėjimu okupuotose teritorijose. Leisti pasiimti likučius, jei tokie liks, į savo irštvą.

Tik tada orda sustos. Tik tada ordos vadai supras, kad iš savo urvų geriau neišlįst.

Tačiau kol piktinamės, siuntame, liejame nevilties ašaras, nežinome, kaip atkeršyti, esame viso labo lengvas grobis ordos banditui.

Banditui, susidūrusiam su auka, kuriai padidėjęs kraujo spaudimas, kurią pila prakaitas, sudrėko delnai ir iš baimės pakirto blauzdas. Tokį priešininką ordos driskius paskers nemirktelėjęs.

Kai orda puola ir žudo, nereikia emocingai reaguoti, nei vertinti, nei piktintis, nei ką nors „pareikšti“. Reikia labai ramiai perpjauti ordos driskiui gerklę. Tyliai. Be emocijų. Tą gali padaryti tik žmogus, kurio amatas yra mirtis. Profesionalus, parengtas karys.

Ordą ir jos driskius gali įveikti tik tam pasirengęs stipresnis karys, kurį palaiko ir išlaiko bei suteikia pagalbą stipri pilietinė visuomenė, valstybė ar jų sąjunga.

Stručiai ordos įveikti negali.

P.S. Strutis iš tiesų neslepia galvos smėlyje, tai prasimanymas. Strutis per daug protingas paukštis, kad slėpdamasis nuo priešo taip primityviai elgtųsi.

Jis turi stiprias kojas, kuriomis gindamasis ir spirdamas gali sulaužyti šonkaulius liūtui. Blogiausiu atveju, strutis tiesiog pabėga 😉

𝘕𝘶𝘰𝘴̌𝘪𝘳𝘥𝘪 𝘱𝘢𝘥𝘦̇𝘬𝘢 𝘮𝘶𝘴 𝘴𝘬𝘢𝘪𝘵𝘢𝘯𝘵𝘪𝘦𝘮𝘴 𝘪𝘳 𝘱𝘢𝘳𝘦̇𝘮𝘶𝘴𝘪𝘦𝘮𝘴. 𝘛𝘪𝘬 𝘑ū𝘴𝘶̨, 𝘣𝘳𝘢𝘯𝘨𝘪𝘦𝘫𝘪, 𝘥𝘦̇𝘬𝘢, 𝘦𝘴𝘢𝘮𝘦 𝘷𝘪𝘴𝘪𝘴̌𝘬𝘢𝘪 𝘯𝘦𝘱𝘳𝘪𝘬𝘭𝘢𝘶𝘴𝘰𝘮𝘪 𝘪𝘳 𝘨𝘢𝘭𝘪𝘮𝘦 𝘴𝘢𝘬𝘺𝘵𝘪 𝘣ū𝘵𝘦𝘯𝘵 𝘵𝘢𝘪, 𝘬𝘢̨ 𝘨𝘢𝘭𝘷𝘰𝘫𝘢𝘮𝘦. 𝘔ū𝘴𝘶̨ 𝘵𝘦𝘬𝘴𝘵𝘶𝘴 𝘨𝘢𝘭𝘪 𝘱𝘶𝘣𝘭𝘪𝘬𝘶𝘰𝘵𝘪 𝘬𝘪𝘵𝘰𝘴 𝘻̌𝘪𝘯𝘪𝘢𝘴𝘬𝘭𝘢𝘪𝘥𝘰𝘴 𝘱𝘳𝘪𝘦𝘮𝘰𝘯𝘦̇𝘴, 𝘯𝘶𝘳𝘰𝘥𝘺𝘥𝘢𝘮𝘰𝘴 𝘴̌𝘢𝘭𝘵𝘪𝘯𝘪̨. 𝘝𝘴̌𝘐̨ 𝘝𝘪𝘴𝘶𝘰𝘮𝘦𝘯𝘦̇𝘴 𝘪𝘯𝘧𝘰𝘳𝘮𝘢𝘤𝘪𝘯𝘪𝘰 𝘴𝘢𝘶𝘨𝘶𝘮𝘰 𝘢𝘨𝘦𝘯𝘵𝘶̄𝘳𝘢, 𝘓𝘛447300010172065624