Rugsėjo 22 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyks pokalbis „Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities“.
Ką reiškia saugoti paveldą mieste, kuris nuolat keičiasi? Ar istorinis pastatas turi būti kuo labiau išlaikytas toks, koks buvo, ar jam galima suteikti naują gyvenimą ir paskirtį? Kur baigiasi išsaugojimas ir prasideda vertingųjų savybių praradimas?
Šie klausimai rugsėjo 22 d. bus keliami viešoje diskusijoje „Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities“, skirtoje Europos paveldo dienoms.
Paveldas – ne vien seni fasadai
Paveldosauga šiandien jau neapsiriboja diskusijomis apie senų pastatų fasadus, statybines medžiagas ar restauravimo būdus. Vis dažniau tenka spręsti ir gerokai sudėtingesnius klausimus: ką daryti su statiniais bei paminklais, primenančiais skaudžius istorijos laikotarpius, kaip vertinti jų vietą dabartiniame mieste ir ką iš praeities norime perduoti ateities kartoms.
Tokie ginčai kyla ne tik dėl architektūrinės pastato vertės. Juose susiduria istorinė atmintis, visuomenės santykis su praeitimi ir šiandienos poreikiai. Tai matyti ir diskusijose dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimo, kur persipina architektūros, istorijos ir atminties klausimai.
Nacionalinės bibliotekos rengėjai siūlo pažvelgti ir į jau pasikeitusias Vilniaus erdves. Vienas tokių pavyzdžių – buvęs Lukiškių kalėjimas, šiandien pritaikytas kultūros bei meno veiklai. Kitas – sutvarkytas Šv. Jokūbo kvartalas, kuriame istorinis XVIII a. kompleksas įgijo naujas paskirtis.
Panašių atvejų yra ir kitose šalyse. Mastrichte, Nyderlanduose, buvusi dominikonų bažnyčia šiandien naudojama kaip knygynas. Tokie pavyzdžiai verčia klausti: kiek galima pakeisti istorinį pastatą, kad jis neprarastų savo vertės, ir kiek jį būtina keisti, kad jis neliktų tuščias bei atskirtas nuo šiuolaikinio miesto gyvenimo?
Kaip išsaugoti pastatą, kad jis liktų gyvas?
Paveldo išsaugojimo ir naujo panaudojimo klausimas šiuo metu aktualus ir Lietuvoje. Rugsėjo pradžioje specialistai svarstė, kaip išsaugoti Palangos vasaros skaityklą – išskirtinį modernistinės medinės architektūros statinį – ir kartu pritaikyti ją šiandienos kultūros reikmėms.
Ne mažiau svarbus ir tvarumo klausimas. Ar seno pastato rekonstravimas savaime yra tvaresnis už naują statybą? Ar galima istorinį statinį pritaikyti dabartiniams energinio veiksmingumo, saugumo ir prieinamumo reikalavimams nepakenkiant jo vertingosioms savybėms?
Keičiasi ir pats visuomenės požiūris į tai, ką laikome vertinga. Statinys ar praeities ženklas, kurį prieš kelis dešimtmečius buvo siūloma pašalinti, šiandien gali būti vertinamas kaip svarbus istorijos liudijimas. Ir priešingai – anksčiau saugotu laikytas objektas gali tapti visuomenės ginčų priežastimi.
Todėl kalbėdami apie paveldo ateitį neišvengiamai kalbame ir apie tai, kokį miestą kuriame šiandien – kiek jame paliekame vietos istorinei atminčiai ir kaip senąsias erdves įtraukiame į gyvą dabarties gyvenimą.
Kalbėsis architektai ir paveldosaugos specialistai
Diskusijoje dalyvaus architektai Gilma Teodora Gylytė ir Andrius Ropolas, Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės vadovė Rugilė Puodžiūnienė, Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Mockevičė bei Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėja Donata Kabelkė. Diskusiją ves Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja Vilma Losytė.
Parengta pagal Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešimą.
