Šių metų spalio 27 d. Seime vyko konferencija „Okupuoto Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas“. Jos tikslas – giliau pažvelgti į įvairius tarpukariu Lenkijos okupuoto Vilniaus ir aplinkinių žemių istorijos aspektus.
„Vilniaus atgavimas iki šiol yra problemiška data, kurią vengiama minėti. Tai įvyko tragiškomis aplinkybėmis, netrukus atvedusiomis prie Lietuvos okupacijos. Tačiau vengdami jį minėti kartu pasmerktume užmarščiai kitą svarbią okupaciją ir tautos dalies patirtas represijas. Todėl šią konferenciją rengiame vieninteliu tikslu – gaivinti mūsų visų atmintį ir žinias apie mitais apipintą tarpukario Vilniaus krašto istoriją“, – pranešime spaudai teigė konferencijos rengėjas, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, Seimo narys dr. Vytautas Sinica.
Konferencijoje pranešimą „Kas lėmė pietryčių Lietuvos gyventojų kalbos ir tapatybės kaitą“ skaitė Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Nijolė Tuomienė.
Mokslininkė savo pranešime apibūdino buvusį vientisą ir gausiai lietuvių gyventą Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą, tuomet aprėpusį ir etninius plotus dabartinėje šiaurės vakarų Baltarusijoje su Gardinu, Lyda ir Ašmena.
N. Tuomienė atkreipė dėmesį, kad 1939 m. spalio 20 d. sovietai Lietuvai perdavė mažesnę pusę šių žemių, todėl nemaža dalis lietuvių atsidūrė Baltarusijos SSR, juos kalbininkai ilgainiui ėmė vadinti periferinių lietuvių salų gyventojais.
Mokslininkė aptarė lietuvių kalbos padėtį ir pačių lietuvių likimą okupuotame krašte, kai dėl neįtikėtinų priežasčių atėmus galimybę lavintis gimtąja kalba buvo paveikta vietos lietuvių savimonė.
Remdamasi naujausių ekspedicijų duomenimis, apibūdino Šalčininkų rajono gyventojų nutolimą, atsiribojimą nuo kitų Lietuvos regionų ir pačios Lietuvos.
Kalbininkė pateikė svarbiausias priežastis, kaip ir kodėl regione viena kalba keitė kitą, apibūdino dabartinę padėtį, kai čia kalbama trimis ar net keturiomis kalbomis, neretai viename pokalbyje vykstant kodų kaitai. Aptarė pagrindinius veiksnius, lėmusius lietuvių tapatybės kaitą – kodėl žmonės tapo „vietiniais“.
Mokslininkė pateikė kelis iškalbingus pavyzdžius, kaip vietos lietuviai iki šių dienų negali atkurti dabar jau iškraipytų savo pavardžių, aptarė lietuviškų mokyklų stygių šiomis dienomis ir priminė akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuopelnus, kai jis 1996–1998 m. buvo švietimo ministru.
Naujausi duomenys rodo sustiprėjusias rusų, o ne lenkų kalbos pozicijas, orientaciją į Baltarusiją, o ne į Lenkiją, t. y. priešingai, nei teigiama politikų.
Šaltinis: www.lki.lt
Perdavė. Bet nemaža buvusios Lieyuvis dalus liko ir Lenkijos teeritorijoje.
Mes verčiami manyti, kad lenkiškos buvusių lietuvių tapatybės gaminimas būtų gerai, o štai baltarusiškos palikimas – blogai. O tai jau yra tėvynės išdavystė. Vienintelė teisinga strategija – lietuviškos tapatybės gaivinimas. Paaiškinkite man, kaip yra, kad jau 30 metų mūsų valdžia nuosekliai išduoda tėvynę vidury baltos dienos?
R. Dilius. Tautinė tapatybė – muziejinė egzotika ar būtina išlikimo sąlyga? (I)
Man regis tai paaiškintų pasakymas, – “durną” ir bažnyčioje muša…, turint uomenyj 1994 m. sudarytą tarpusavio bendrumo su Lenkija sutartį.
Priežastis,? Matyt, eurai, eurai, eurai ir tariamas stiklinio namo regioniniame parke “saugumas”? Gal dar atitinkamų fondų skiriamas finansavimas? Gal tada ir Vilniaus kraštas tampa nebe Rytų Aukštaitija ar Dzūkija, o atskiru regionu,kur dauguma – nelietuviai anot tv ekspedicinio istoriko? O juk, anot kalbininko Vanago, Molodečianka anksčiau buvo Meldupė (,tarmiškai Maldupė).,,o prie 1920 m. Lietuvos sienos esanti Maladečina- Maldupis?
O tai iki stiklinio namo buvo kitaip? Po Nepriklausomybės paskelbimo labai greitai tai, kas stiprina valstybę ir tautą buvo nukišta į užkaborius ir vis labiau įsisuko valstybės ir tautos naikinimo smagratis. Ir ypatingai, kai valdžioje buvo konservai su liberastais, o paskutiniu metu dar ir atviri genderistai.
Baltarusijos Molodečno pavadinime, matyt, yra istorinis ir latvumo kalbinis požymis. Liet. naujas – latv. jauns – rus. molodoij. Tokiu atveju lietuvių vietos pavadinimą Naujokia, latviai vadino Jaunieša, o rusai Molodečno. Taigi Molodečno pavadinimo atveju turime akivaizdaus palaipsnio teritorijos slavėjimo pavyzdį. Kai arčiau Lietuvos esantis, pvz., Naugardukas tame slavėjimo procese latvių kalbos poveikio nepatyrė. Latvumo kalbos požymio prasme yra įdomus ir iš Ordino kronikų žinomas lietuvių Junigedos kaip naujos pilies pavadinimas. Mat, Junigedos pavadinimą yra pagrindo laikyti sudarytą iš latv. jauns – naujas ir latv. gads – metai. Taigi lietuviškas pilies Junigedos pavadinimas būtų Naujametė. Tokiu atveju ją kaip pagal Kronikas esančią netoli Kolainių (Ratnyčios) pilies būtų pagrindo laikyti pirmuoju Lydos pilies pavadinimu, iš kuriuo, akivaizdu, ši pilis galėjo būti Lydos pavadinimu pervadinta atitinkamai ją sustiprinus Lydos upelio tėkmės pakeitimu.
Tai toks matytinas būtų Molodečno vietos lietuviškumas.
Bėda ta, kad vietovardžiai slavėjant buvo tik apslavinami, bet neverčiami į slavų kalbą. Pvz., Varnėnai tapo Vorniany, bet ne Špaki. Ir visa vakarų ir šiaurės vakarų BY pilna tokių vietovardžių. Taigi, vargu, ar Modečnas buvo Nauja Jaunas
Reikia latviškojo (kito baltiškojo) substrato ieškojimo kryptimi dirbti toliau, taip Molodečno atvejų rasis dar ne vienas. Valstybė (bažnyčia) nuo pat 1994 m. rupinasi ne lietuvybės, o lenkybės gaivinimu. Čia yra visko priežastis, visa bėda.
Daug vietovardžių Baltarusijoje neverstų, o tik apslavintų tapusių todėl, kad gyventojai, t.y. dauguma jų buvo lietuviai, tik valdžia ir bažnyčia atėjo apslavėjusios.
Visgi įdomus kalbine prasme yra Molodiečno pavadinimo kilmė. Jo atsiradimą galima būtų priskirti dar ikislavėjimo laikotarpiui, laikant Mo/Ma priešdėliu, o šaknimi lod-iešna (su priesaga), kurią galime įžvelgti esant Polocko (Po- lodzko), Lucko (Luodzko), Plocko (P-lodzko), Lydos, Lodzės, Leedu – estiškai Lietuva, Ga-lindai, Goliady ir t.t. pavadinimuose. Tuos pavadinimus būtų galima tapatinti su žodžio ‘palociai’, ‘plėciai’, ‘plotai’ pradinėmis reikšmėmis – ‘gyvenamoji vieta (erdvė), turint ir žemės joje’.
Maladečinos miestelio pavadinimas kilęs nuo Maladečiankos upės pavadinimo. Anot A.Vanago, lietuviškas upės pavadinimas- Maldupis ( tarmiškai maldai- meldai), tad senasis Maladečinos pavadinimas galėjo būti Maldupiai.
Šiuo atveju Maladečankos pavadinimas akivaizdžiai turi lietuviams (baltams) būdingą mažybinimo požymį. Pvz. Vilnius ir Vilnelė ir pan. Akivaizdu, kad ne mažybinio pavadinimo žodis yra pirmesnis už iš jo pasidarytą mažybinį. Tokiu atveju labiau tikėtina, kad Maladečankos pavadinime mažybinta šaknis yra -ladeča-/lydeka, o ne Maladeča- . Be to, vedant pavadinimą iš žodžio meldai yra būtinas fakto patvirtinimas, kad upė išsiskyrė iš kitų tuo, kad joje būtent meldai augo. Taip, kad miestelio pavadinimas Molodečna kilmės prasme lieka įdomiu žodžiu.
Perskaitykit A.Vanago “Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną”, tada komentuokit.
Visų pirma, mes nediskutuojame su pačiais lenkais kur nors Varšuvoje. Juk jie nepažįsta lietuvių tautos, visur save iškeldami kaip kažkokius išskirtinius. O juk lietuvių kalba žymiai gražesnė už lenkų kalbą, kurią, beje, tyrinėja lingvistai visame pasaulyje. Bet lenkai šito net nežino, o po to dejuojame, kokie lenkai nedėkingi… jie turi geriausias teises, gyvendami Lietuvoje, geriau nei kur nors kitur pasaulyje
Matyt, su lenkais nesi susidūręs, kad manai, jog su jais galima diskutuoti. Suvalkai 1920 metais parodė, koks tai yra tučias reikalas su jais. Jėga ir tik jėga yra su jais kalba. Antai, Oskaras Milašius su jais “diskutavo” ar ne 5 metus, o išvada buvo tokia, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos prapultis. Turime suprasti vieną kartą ir visiems laikams, kad gyvenime lietuviui Lenkija nereikalinga.
> Nuomonė
Citata: “Gal tada ir Vilniaus kraštas tampa nebe Rytų Aukštaitija ar Dzūkija, o atskiru regionu, kur dauguma – nelietuviai?”. Sutikti todėl tenka su dr. Dainiaus Razausko (Ist. par. į Lietuvą, p. 80) mintimi, kur sakoma, jog “mes verčiami manyti, kad lenkiškos buvusių lietuvių tapatybės gaminimas būtų gerai, o štai baltarusiškas palikimas – būtų blogai. O tai jau yra tėvynės išdavystė. Vienintelė teisinga strategija – lietuviškos tapatybės gaivinimas”. Išvada: šituo keliu ir privalėtume eiti.
Galbūt. Tik jokio Vilniaus krašto nėra. Yra pietryčių Lietuva.
Tai kaip tuo keliu eiti, jeigu jau nuo 1994 metų Valdžia tautą veda Vilniun kaip Lenkijon!
>Marija
Taip. Jokio Vilniaus krašto nėra. Yra pietryčių Lietuva, kur pietų Lietuvos srities Dainavos partizanų apygardoje, į kurią įėjo Gardino sritis, Lietuvos valstybės vadovo pareigas ten 1954 – 1957 m. ėjo Adolfas Ramanauskas (“Ist. par. į Lietuvą” p. 93). Dėkoju.
Beje, kritiškai lietuviškumo prasme vertintinas aktualaus turinio konferencijoje padarytas Rakučio pranešimas, bet Alkas.lt jo kažkokiais sumetimais nepublikuoja.
Be abejo. Baltiškose žemėse ir buvo baltiškų vietovardžių, upių ir kt. pavadinimai.
Be abejo, lėmė Lenkijos okupacija.