J. Vaiškūnas. Mes – švenčionys

Gimiau Švenčionių rajone, Papiškių kaime, už kurio, palei Gojalio giraitę, sruvena iš Švento ežero ištekantis Šventelės upelis, o Šventame ežere – pusiasalis Alkas.

Už Gojalio Gūrių girioje kūpso slaptingi pilkapiai… Jei būčiau likęs gyventi kaime, tai būčiau lankęs aštuonmetę mokyklą Šventoje, į kurią būtų tekę eiti pro laukuose užsilikusius senus ąžuolus.

Kai išsikėlėme į Švenčionis. Čia baigiau Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą. Mus švenčioniškius moksleivius nuolat traukdavo Perkūno kalnas dungsantis prie užpelkėjusio ežerėlio ir netoliese tekančio Kūnos upelio, kuris irgi man siejosi su mano pavarde.

Juoba, kad visai netoli nuo Perkūnkalnio į šiaurės vakarus dėmesį traukė gyvenvietė – Vaiškūnai…

Švenčionių miestas įsikūręs giliame Kūnos senvagės slėnyje. Nors dabar upelis numelioruotas ir įkalintas į vamzdžius po miesto grindiniais, bet senolių pasakoje, Kūna – plati ir srauni upė,per kurią keldamiesi antro pasau linio karo metu, jų atmintyje, skęsta Napaleono kareiviai…

Švenčionijos sąsajos su šventumu, augo su lyg mano augumu ir dėsningai virsto manosios asmenybės dalimi. Gimtinės šventumas, ,,įaugęs“ į mane, visur su manimi keliauja.

Nuvažiavęs į Indiją irgi pamačiau tą patį prigimtinį vietinių žmonių šventumą. Paklausti kas yra Jūsų dievai. Jie atsakė: štai tas kalnas, tie medžiai, šis ežeras, tas upelis… O kokie jų vardai? Tai to kalno, to ežero, to upelio vardas.

Manau, kad esminį prigimtinį pagrindą duoda gimtoji žemė. Ji šaukia.

Kažkada atgulsiu Švenčionių kapuose, kur ilsisi mano tėvai ir senelis knygnešys Stanislovas Vaiškūnas. Mes gimstame šventybėje ir aiškinamės, ką tai reiškia…

Esu tiksliųjų mokslų ragavęs fizikas, bet lieku priaugęs prie žemės ir savo tėviškės. Nuo jos niekur nebėgau,gyvenu Kulionyse, Labanoro girios pakraštyje. Už girios – Kretuono ežeras, Papiškių kaimas, Šventa, Švenčionėliai, Švenčionys.

Visa tai palaiko mane. Tarsi būčiau Nalšios žemės galo galindas.

Ir šis šventumas plinta tolyn ratilais nuo Švenčionių link Šventosios per visą Aukštaitijos žemę.

Švenčionys man – kosmoso centras, šventosios žemės vidurys, gimimo ir mirties vieta.

Džiaugiuosi, kad niekur nuo jų nenutolau. Jei išvažiuoju pasidžiaugti, kaip kitur gražu, privalau grįžti į savo erdvę kaip žuvis į vandenį, kad atgaučiau orą ir amą.

Beje, Švenčionių heraldinis ženklas – dvi žuvys. Žuvys visuotinis dvasinis simbolis. Jų panirimas į vandenį – susitapatinimas su dvasios gelme. Tad Švenčionių ženklas šio krašto šventumą be žodžių liudija dviem nebyliomis žuvimis.

Nesupratusieji mūsų dvasinio šaltinio ištakų – mus pavadino pagonimis…

O mes esame – švenčionys!

Jaučiuosi nepaprastai laimingas  galėdamas šiuo garbingiausiu apdovanojimu pasidžiaugti švenčiausioje Pasaulio vietoje  – gimtuose Švenčionyse – pastate, kuriame prabėgo mano vaikystė.

Esu dėkingas visiems sukūrusiems šį nei svajotą, nei sapne susapnuotą stebuklą.

Ačiū mieli bičiuliai, ačiū mieli švenčionys.