Jau kurį laiką stebime paradoksalų reiškinį, kai garsiausiai apie tautiškumą kalbančios partijos dirba didžiausiam tautų laisvės priešui – Rusijos imperijai. Tiesos dėlei būtina išsyk pasakyti, jog tai nėra nei visų, nei vien tautinių partijų bruožas.
Drauge su radikaliąja dešine (prancūzų Nacionaliniu susivienijimu, „Alternatyva Vokietijai“, Fidesz) Maskvai tarnauja radikalioji kairė (Die Linke, Smer, Syriza).
Nėra šventas ir politinis meinstrymas, atstovaujantis centro dešinei ar centro kairei. Užtenka prisiminti Gerhardą Šrioderį (Gerhard Schröder), Angelą Merkel (Angela Merkel), Žaką Širaką (Jacques Chirac).
Priešingai, tokie tautinės Europos šalininkai kaip lenkų „Teisė ir teisingumas“, Italijos broliai, ispanų Vox, latvių Nacionalinis susivienijimas, yra radikalūs Kremliaus priešininkai. O ir Ukrainoje kovingiausius dalinius kare su Rusija sudaro tikrai ne kairieji ir ne liberalai.
Tad kodėl būtent alternatyvioji dešinė, apeliuojanti į tautinius sentimentus, dažniausiai linksniuojama kaip Rusijos penktoji kolona? Patys alternatyvininkai atsakytų, kad supuvę liberalai, globalistai, leftistai siekia apšmeižti tikrus patriotus. Bet galima ir kita priežastis: loginė.
Kas gi keisto, kai politikai, abejingi tautiškumui, palaiko tautoms priešišką imperiją? O štai, kai tai daro žmonės, vadinantys save tautininkais, nacionalistais ar patriotais, tai dvelkia arba kvailumu, arba veidmainyste. Absurdas kelia įspūdį.
Priešui tarnaujantys „patriotai“ nėra naujiena, kai kurių iš jų pavardės jau tapo bendrinėmis sąvokomis, kaip Vidkuno Kvislingo (Vidkun Quisling) ar Filipo Peteno (Philippe Pétain) pavardės.
Šie žmonės taip stipriai mylėjo savo tautas, kad padėjo okupantams jas pavergti. Nes tiktai kaustytas okupanto batas galėjo prispausti šias tautas prie tikrosios laisvės, kurią tariamai naikino ligtoliniai suverenūs politikai.
„Patriotai“, prieš savo šalių ar Europos politinę sistemą pasitelkiantys sąjungą su Rusija, primena liūdną konkistos istoriją. Pagrindiniai ispanų smogikai prieš actekus buvo tlaskaliečiai, kuriems seni lokalūs konfliktai buvo svarbesni ir jautresni nei naujai kylanti globali grėsmė.
Panašių istorijų turime ir baltų istorijoje, kai atskiri kunigaikštukai tarpusavio kovose pasitelkdavo kryžiuočius. Taip ir dabar savi liberalai ar kairieji suvokiami kaip pagrindiniai priešai, o išorės jėga traktuojama kaip sąjungininkė.
Tiek imigracijos, tiek genderizmo problemos Europos šalyse yra lokalios. Jos gali tapti globaliomis, jei Europos Sąjungoje bus panaikintas konsensuso principas.
Bet kol kas tai – tiktai šlapia kosmopolitų svajonė. Estija, Latvija, Lenkija tiesiai pasakė, kad nei priims imigrantų kvotas, nei mokės baudas, ir Briuselio kairuoliams telieka papūsti į uodegą. O štai Rusijos problema – globali.
Ne tiktai karine galia – maža tikimybė, kad ši driskių šalis pultų NATO, bet pirmiausiai – politiniais ir ekonominiais svertais.
Ar prorusiška alternatyvioji dešinė yra aktuali problema Lietuvai? Ir taip, ir ne. Vargu, ar alternatyvia dešine galima vadinti politinius kūlverstukus Aurelijų Verygą ar Remigijų Žemaitaitį, kurių partijos Lietuvoje sudaro kairiąsias, o tarptautiniu lygiu – dešiniąsias koalicijas.
Nors tai, kad „Nemuno aušra“ traukia vatnikus, vis mažiau abejonių. Atviras klausimas, kiek tokių atsiras pas Igną Vėgėlę.
Vis dėlto, kalbant apie tikrąją alternatyviąją dešinę, tarp jos lyderių nėra vatos požymių. Petras Gražulis pirmasis Lietuvoje surengė Rusijos pavergtų tautų konferenciją. Sakalas Gorodeckis, rizikuodamas savo galva, vežioja paramą Ukrainai.
Stanislovas Buškevičius nuo seno remia Čečėniją ir kitas prieš maskolių imperiją kovojančias tautas. Vytautas Sinica ar Rimantas Jonas Dagys gal ir mažai dėmesio skiria Rusijos problemai, bet nėra ženklų, kad jie bent iš tolo pritartų šios šalies ar jos režimo politikai.
Deja, viena yra lyderių pozicija, o visai kas kita, ką šie lyderiai prie savęs prisileidžia. Praktiškai visų įvardytų lyderių partijose arba būta, arba esama Rusijos imperializmo rėmėjų. Tai, beje, pagrindinė priežastis, dėl kurios kai kam teko bėgioti iš vienos alternatyvios partijos į kitą.
Ilgą laiką atrodė, kad kas jau kas, o Nacionalinis susivienijimas – toli nuo vatos. Bet kur ten. Jau ir ten esama žmonių, kurie iš pradžių aiškina, kad Rusijos pavergtų tautų kova jiems – svetima, o po to – ir kad būtina išsaugoti imperiją.
Ši partija remiasi Kaziu Škirpa, o kai kurie jos atstovai artimesni V. Kvislingui. K. Škirpa vedė tautą iš okupacijos į laisvę, V. Kvislingas – atvirkščiai. Nors kai kas ieško bendrybių tarp šių dviejų veikėjų, tai – tas pats, kaip lyginti Salomėją Nėrį ir Justiną Marcinkevičių. Vieni kovojo už laisvę, kiti – už vergiją.
Lietuviškasis Nacionalinis susivienijimas dabar – kažkur tarp latviškojo ir prancūziškojo atitikmens. Vytautas Radžvilas atstovauja tautiniam idealui, kaip ir latvių kolegos. V. Sinica – arčiau prancūzų.
Tiesa, prancūzų Nacionalinis susivienijimas nuo Nacionalinio fronto laikų irgi patyrė transformacijų. Senukas Žanas Mari Le Penas (Jean-Marie Le Pen) rėmė Lietuvos Nepriklausomybę. V. Sinicos rėmėjai – arčiau Fransua Miterano (François Mitterrand), kuriam lietuvių kova buvo svetima.
Be kita ko, dabartiniai V. Sinicos kolegos teigia, jog Lietuvos politikų užduotis – įtvirtinti tautoje vienintelį tikrą – lefebristų – tikėjimą. Savaime tokia pozicija nėra vatinė, nors ir primena simfoniją tarp Vladimiro Putino režimo ir Maskvos patriarchato.
Bet tai gamina penktąją koloną. Kai kas smerkia Jonušą Radvilą ir Bohdaną Chmelnickį už kolaboravimą su užsienio protestantų ar ortodoksų valstybėmis. Bet šis kolaboravimas radosi ne lygioje vietoje, o dėl religinės diskriminacijos. Dėl jos praradome ir Klaipėdą.
Dabartinis Nacionalinis susivienijimas keičia objektyvią masinės imigracijos problemą į islamo problemą. Tai – suprantama. Imigrantas – abstrakti sąvoka. Daug aiškiau – negras ar musulmonas. Kalbėdamas apie negrus būsi apšauktas rasistu.
Tad geriau kalbėti prieš musulmonus. Net jeigu tarp jų – ir istoriniai lietuvių bendražygiai totoriai, ir atsivertę etniniai lietuviai.
Skaldyk ir valdyk – sena imperialistų taktika. Tad mažas skirtumas, ar kalbėtume apie sąmoningus kolaborantus, ar apie naudingus idiotus. Džiugu, kad ir vieni, ir kiti Lietuvoje kol kas – užribyje.
Autorius yra istorikas, politologas, tautininkas
Stipru. Bet būtų įdomiau (gal ir naudingiau) apsiriboti dabartine Lietuvos politikos analize.
Penktoji kolona yra žmonių, nemokančių savarankiškai gyventi, rūšis. Tokie žmonės nuolat svajoja rasti gerus bei dosnius vergvaldžius. Dažniausiai toji kolona būna itin tyli arba, priešingai – labai garsiai demonstruoja savo dorumą, kad niekas neįtartų apie jos juodus kėslus. Laimė, kad žemaičiai niekada lietuvių nepardavinėjo kryžiuočiams ir visada patys su jais įnirtingai kovojo, nepaisydami patirtų išdavysčių. Tai gal ir dabar tarp jų mažiau atsirastų išdavikų, netikėtai pasikeitus laikams, nei ten, kur dabar susibūręs visas tariamas valdžios “elitas”? O pavyzdžių turime daug… Prisiminkime tuos laikus, kai buvę įnirtingi ateistai, pasikeitus Lietuvoje santvarkai, staiga tapo didžiausiais katalikais, o “komunizmo kūrėjai” staiga persikūnijo į liepsningus laisvo žodžio “gynėjus”. Įdomu, kuo jie virstų tą dieną, kai šalį į savo nagus perimtų okupantai? Būtų patys pavyzdingiausi užkariautojų vietininkai šiaurės vakarų gubernijoje?
Liūdna ir skaudu, jei taip iš tiesų yra. Dėta daug vilčių į Nacionalinį susivienijimą.Kiti- Verygos valstiečių žaliųjų sąjunga su Vėgėle ir Jankūnu,mano nuomone, jau parodė savo tikrąjį veidą, susijungę į vieną Seimo frakciją su Tomaševskio partijos atstovais. Kur gi tie politikai- tikrieji lietuvių kalbos,lietuviškos istorijos, lietuviškos savasties gynėjai?