Ar tikrai mūsų pasaulio supratimas turi būti grindžiamas tuo, kas nematoma, nepatiriama ir pasiekiama tik per sudėtingus instrumentus ar „pašvęstųjų“ – ekspertų – interpretacijas? O gal priešingai – tikrasis kosmosas atsiveria ne žvelgiant pro teleskopus ar mikroskopus, bet po mūsų kojomis, tarp samanų, vėjo gūsiuose, uodo zvimbime prie ausies ir šlapio, garuojančio dirvožemio dvelksme? Šiandien, kai vis daugiau žmonių Lietuvoje atsigręžia į senosios pasaulėžiūros šaknis, šis klausimas tampa ne tik filosofinis, bet ir giliai asmeninis.
Ilgą laiką Vakarų civilizacija mus mokė, kad tikroji realybė slypi „už“ šio pasaulio – kažkur anapus. Kadaise tai buvo dangaus sferos ir dieviškosios jėgos, kurias galėjo pasiekti tik tarpininkai – kunigai ir “nušvitusieji”. Vėliau šią vietą užėmė mokslas: neuronai, DNR, kvarkai ir kosminės teorijos. Tačiau, nors keitėsi terminai, pati nuostata liko ta pati – tai, ką galime paliesti, užuosti ar išgirsti, laikoma tik paviršiumi, tik antrine realybe.
Ši nuostata kertasi su pagoniška pasaulėjauta, kuri Lietuvoje turi gilias, dar ne iki galo nutrauktas šaknis. Senajam žmogui pasaulis nebuvo padalintas į „tikrą“ ir „netikrą“. Upė nebuvo tik vandens srautas – ji buvo gyva būtybė. Miškas nebuvo resursas – jis buvo bendruomenė, kurioje žmogus tėra vienas iš daugelio. Vėjas, akmuo, medis – visa tai buvo ne simboliai, o realūs partneriai. Nenoriu paneigti anapusinės realybės egzistavimo – noriu pabrėžti, kad senieji žmonės gebėjo jas abi priimti neatskiriant.
Šiandien aiškiau matyti, kad mūsų atitrūkimas nuo jutiminio pasaulio turi kainą. Mes išmokome aiškinti gyvenimą per abstrakcijas, bet pamiršome, kaip jį patirti. Mes žinome, kaip veikia ekosistemos, bet nebejaučiame jų kaip gyvų audinių, kuriuose patys dalyvaujame. Ir būtent čia slypi paradoksas – kuo labiau bandome suprasti pasaulį iš šalies, tuo labiau nuo jo tolstame.
Tiesioginis, kūniškas patyrimas – tai ne primityvi pažinimo forma, kaip dažnai bandoma įteigti. Priešingai, tai yra pats pirminis ir autentiškiausias būdas būti pasaulyje. Kūnas – su visais savo pojūčiais, pažeidžiamumu ir ribotumu – yra mūsų pirmasis ir svarbiausias pažinimo instrumentas. Per jį mes ne tik stebime, bet ir dalyvaujame. Per jį mes ne tik suvokiame, bet ir esame suvokiami.
Tačiau būti šiame pasaulyje – reiškia ir būti pažeidžiamam. Gamta nėra vien švelni ir dosni – ji pilna aštrių kampų, netikėtumų ir praradimų. Tai pasaulis, kuriame egzistuoja skausmas, liga ir mirtis. Ir galbūt būtent dėl to mes taip dažnai nuo jo bėgame – į ekranus, į teorijas, į skaičius. Mes ieškome saugesnių, labiau kontroliuojamų realybių.
Vis dėlto, kartu su šiuo pabėgimu prarandame ir kažką esminio. Prarandame gebėjimą jausti gilų ryšį su tuo, kas mus supa. Prarandame tą keistą, sunkiai nusakomą džiaugsmą, kuris kyla ne iš kontrolės, o iš dalyvavimo. Iš to, kad laikai rankose iš lizdo iškritusi paukščiuką ir jauti, kaip jo širdis daužosi tavo delne. Iš to, kad ryte matai, kaip migla kyla nuo pievos tarsi dvasios iš kito pasaulio. Iš to, kad klausaisi varlių choro ir supranti – tu esi šios simfonijos dalis.
Šiuolaikinė pagonybė Lietuvoje vis dažniau kalba būtent apie šį sugrįžimą – ne į praeitį, bet į santykį. Į pasaulį, kuris nėra „ten kažkur“, bet čia – po kojomis, aplink mus. Tai nėra atsisakymas mokslo ar technologijų. Tai greičiau kvietimas grąžinti jų teikiamas žinias atgal į gyvą patirtį, į tarnystę pasauliui, o ne atsiskyrimui nuo jo.
Galbūt tik tada, kai nustojame ieškoti „tikresnio“ pasaulio už šį, galime iš tikrųjų pradėti jį pažinti. Ne kaip objektą, kurį reikia išanalizuoti, bet kaip gyvą, pulsuojantį audinį, kuriame patys esame įsipynę. Ir galbūt būtent čia, tarp tyliai tekančių vandenų, slypi ne tik mūsų pasaulio, bet ir mūsų pačių prasmė.
1. Ukrainos Rumiancevo metraštyje Litopys = Litovskaja opisj yra aprašyta Palemono išvykimo iš Romos su visa manta laivais, paėmus kartu astronomą, saulės nusileidimo į vakarus kryptimi 5.526 m. nuo Pasaulio sutvėrimo pradžios. 2. Atvykę į Klaipėdą palemoniečiai pastatė pilį, o šalia jos ir struktūrinę astronomijos observatoriją, kuri (ledynmečio ledai buvo jau pasitraukę), rodė atvykimo į miškais apaugusią Laikpėdą – Klaipėdą (Agirdas Julius Greimas “Semantika”, “Semiotika”) 5.825 m. pr. Kr. datą. Ir iš to, “kad ryte matai, kaip migla kyla iš pievos tarsi dvasios iš kito pasaulio” arba iš to, “kad klausaisi varlių choro supranti – tu esi šios simfonijos dalis” taip pat iš to “kad tarp tyliai tekančių vandenų slypi ne tik mūsų pasaulio, bet ir mūsų pačių prasmė” pamatai ir savo gyvenimo tarpe kitų žmonių gyvenimų pasaulyje esmę, – dėkoju tamstai už šią puikią žmogaus vietos pasaulyje supratimo esmės pamoką. Prosit!
iš tuščio į kiaurą.. Jei visas mūsų buvimas yra tik čia ir dabar, tai kokia išvis prasmė gyventi , suvokiant, kad gyveni? Vistiek mirsi..Kam man protas, kam man tie “jutimai” , kad esu tik vabaliukas tarp vabaliukų? Nei prasmės, nei džiaugsmo…Liūdna ateisto būtis
>onaiskaimo
Tam, kad nebūtų liudna jūsų ateisto būtis, pilstykit viską, prašau, iš kiauro į tuščią ir gyvenimas tada palengvės. Laimingai!
ir vistiek žmogaus buvimo esmės nerasit, liūdni ateistai… Kai susitiksit Kūrėją, suprasit, kiek praradot tik į vandens tekėjimą žiūrėdami 🙂
>onaiskaimo
Su Kūrėju susitinkam mes kiekvieną dieną mes, gerb. Ona. Kadangi kurt nesustoja Jisai nė vieną dieną, nė vieną akimirką, – ateistas būtumėm mes arba ne. Senovės lietuviai Viešpatį Dievą vadino Kūrėju, Kūronu ir to Romuva neužmiršta lig šiolei. Dėkoju.
Atsakyme pritempiat savąjį dievo supratimą iki krikščioniško..Gudru..
Betgi – kartojuosi – viso šio rašinio turinys yra apie tai, kad esame čia ir dabar..Ar yra anapus – neaišku. Todėl ir kalbu, kad tai yra grynas ateistiškas požiūris… Ir kad toks požiūris vilties neteikia , prasmės gyvenimui – irgi… Panašu į budistiškąjį ištirpimą “nieke”
Negaliu ginčytis dėl to, ką Romuva užmiršta ar ne, bet kai mačiau labai įdomų susitikimą – diskusiją per yuotube kanalą Apologetika, ten viena romuvietė paaiškino, kad jie negarbina konkretaus dievo, jį kiekvienas įsivaizduoja kaip nori.. Romuviečių apeigos, jos paaiškinimu, yra gamtos garbinimas… Kas visai natūralu kiekvienai pagoniškai religijai.. Daug įvairiausių dievybių…
>onaiškaimo
Jūsų minima romuvietė buvo nepakankamai apsiskaičiusi. Ji nežinojo, kad lituanistinėj literatūroj yra įvardintas visa ką kuriantis pirminis dievas KŪRAS, KŪRONAS. O dievybių yra daugiau: likimo deivė Laima, trenksmo dievas Perkūnas, požemio dievas Patulas ir t. t. Dėkoju.
Viskas yra šimtus kartų sudėtingiau, tad nenustebkite, kai atėjus laikui, sužinosite, jog visas buvęs jūsų gyvenimas tikrovėje su dangumi, žeme ir pernelyg žmogeliui lengvai pritaikytomis religinėmis legendomis tebuvo iliuzija, o, išėjus anapus, prasideda paslaptingas būties etapas, kurio kol kas nelemta mums perprasti… Tad net žvaigždėtas dangus, kurį regime, ir skrydžiai į kosmosą tėra tik išmoningai sukurta žaidybinė aplinka. Turėkite kantrybės ir palūkėkite savo galo, kai jums bus leista pereiti į sekančią būties pakopą, iš kurios sapnuose kartais pas mus atkeliauja mirusiųjų dvasios.