Kovo 25-ąją Lietuvoje tradiciškai švenčiame Gandro dieną: laiką, kai iš žiemaviečių sugrįžtantys gandrai paskelbia tikrąją pavasario pradžią. Jų sugrįžimas kasmet džiugina, bet kartu primena ir svarbų dalyką: ar vis dar turime jiems tinkamą vietą gyventi?
Gandrai sugrįžta, bet jų vis mažiau
Baltasis gandras (lot. Ciconia ciconia), vienas mylimiausių Lietuvos paukščių, vis dar gyvena šalia mūsų. Tačiau naujausi duomenys siunčia aiškų ženklą: jų Lietuvoje mažėja. Ornitologai pabrėžia, kad tai ne tik vienos rūšies problema, o ženklas, jog keičiasi visa mūsų aplinka.
Gandrai laikomi tikrais agrokraštovaizdžio „barometrais“ – jų gausa atspindi, kas vyksta mūsų pievose, laukuose ir šlapynėse. Intensyvus ūkininkavimas, nykstančios šlapynės ir klimato kaita keičia sąlygas, nuo kurių priklauso jų išlikimas. Be to, šie paukščiai keliauja tūkstančius kilometrų, todėl jų likimą lemia ne tik Lietuva, bet ir migracijos kelias bei žiemavietės.
Skaičiai vis dar įspūdingi, bet tendencija – neraminanti
2024 metais visoje Europoje vykusi 8-oji tarptautinė baltųjų gandrų apskaita parodė, kad Lietuvoje peri apie 16 600 gandrų porų. Tai vis dar vienas didžiausių skaičių Europoje.
Vis dėlto yra ir kita pusė: per pastaruosius 14 metų jų sumažėjo beveik 15 procentų.
Tyrimai rodo, kad viena pora vidutiniškai užaugina 2,42 jauniklio, o gandrų tankis Lietuvoje – vienas didžiausių visame jų paplitimo areale. Tačiau ilgalaikė kryptis aiški: ypač spartus mažėjimas fiksuotas 2015–2021 metais, o per pastarąjį dešimtmetį populiacija kasmet traukėsi beveik 3 procentais.
„Baltasis gandras yra ne tik mūsų nacionalinis simbolis, bet ir gyvas rodiklis, rodantis gamtos būklę. Jei mažėja gandrai, vadinasi, keičiasi jų buveinės – pievos, šlapynės, tradicinis kraštovaizdis. Tai rimtas ženklas, kad turime atidžiau pažvelgti į tai, kas vyksta aplink mus“, – sako Lietuvos ornitologų draugijos vadovas Liutauras Raudonikis.
Kodėl tai svarbu dabar?
Šių duomenų svarba dar labiau išauga šiandien, kai 2024 metais įsigaliojo Europos Sąjungos Gamtos atkūrimo reglamentas. Šiuo metu daugiau nei 80 procentų Europos buveinių yra prastos būklės. Todėl tokios rūšys kaip baltasis gandras tampa svarbiu rodikliu, padedančiu įvertinti, ar gamtos atkūrimo veiksmai iš tiesų veikia.
Lietuvos ornitologų draugija skatina žmones prisiminti papročius ir įrengti saugias lizdavietes sodybų teritorijose, medžiuose ar ant nuošalių pastatų. Taip pat kviečia skatinti ekstensyvius ūkininkavimo būdus, išsaugoti natūralias pievas ir drauge skatinti gamtinių buveinių apsaugą.
Na, jei gandras kelią pereina važiuojant, tai susilauksi vaikų arba anūkų. Ir dar girdėjau, kad gandras, ant snapo pakabinęs, vaikus į Lietuvą parneša ir pro kaminą į trobą įmeta. Iš tėvų, kai mažas buvau tai girdėjau ir stebėjausi, kodėl vaikas neišsisuodina.
Bet Gandro diena tautiškai neatskiriama turėtų būti ir nuo kovo 25-osios dienos lietuvių vadinimos Blagovieščių pavadinimu. Šis pavadinimas paprastai palaikomas slavišku žodžiu, reiškiančiu ‘gera žinia’ ir tuo baigiama. Tačiau, kaip žinoma gandrai kaip ir lietuviai gyveno, gandrai ir dabar prie balotų, pelkėtų pievų, šlapynių, kur varlės veisiasi. Todėl žodis Blagovieščiai gali būti iš tų laikų, kai slavų apskritai dar nebuvo, t.y. jis kaip apslavėjęs galėjo rastis iš pradinio lietuvių žodžio *Balkovietis/Balkoviečiai, reiškiančio ‘balokavietis, balokaviečiai’, t.y. ne balose, o prie jų gyvenantys paukščiai. Plg., Balkasodzis, Balkūnai – kaimai (Alytaus raj.), pavardės Balkus, Balkonskis, Bilkis, Bulka, Bulota, Balakauskas, Baliukas, Baliukonis ir pan. Taigi Blagovieščių dienos pavadinimas kalbiškai gali būti labai senas lietuviškas pavadinimas (žodis) tik kiek apslavėjęs. Tad tokios būtų gilesnės senovės lietuvių gyvenimo, pasaulio supratimo istorijos žinios.
>Kažin
Pagal Semiotikos mokslą taip pat ir semantiką (Algirdas Julius Greimas, Paryžius, Sorbona), Jūsų išdėstymas yra logiškas. Dėkoju.