Kovo 25 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius), atidaryta mažoji paroda „Žvelgia vienas į kitą. Stanisławo Filiberto Fleury ir Sigito Parulskio fotografijų pokalbis“.
Kas nutinka, kai du fotografai sustoja toje pačioje miesto vietoje, tik juos skiria daugiau nei šimtas metų? Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodoje susitinka Stanislavo Filiberto Fleurio (Stanisław Filibert Fleury) XX a. pradžioje užfiksuoti miesto vaizdai ir Sigito Parulskio šiandieninės fotografijos.
Sigitas Parulskis pasakoja, kad mintis atkartoti Fleurio įamžintus vaizdus gimė gana atsitiktinai: „Fotografija yra mano tokia iškrypėliška aistra.
Aš visuomet šlaistausi su kamera po miestą ir jo apylinkes, bet nesu tas fotografas, kuris sėdi ir galvoja, kokį projektą dabar padaryti. Prieš porą metų gavau dovanų šio fotografo albumą ir kažkuriuo metu atsistojau panašiose vietose. Man pasirodė įdomus santykis – stovėti ten, kur prieš šimtą metų stovėjo Fleuris, ir per tą vaizdą užmegzti tam tikrą ryšį, dialogą.“
Taip prasidėjo kūrybinis darbas Vilniaus gatvėse fotografuojant didelio formato kamera ant trikojo. Tačiau paroda, pasak Parulskio, nėra individualybių dialogas: „Stovėdamas tam tikrose vietose, žiūrėdamas į jas, prisimindamas albumą ar nuotraukas, tiesiog pajunti ryšį.
Tai tam tikras atspindžio principas
Matai vaizdą, kuris yra dabar, ir vaizdą, kuris buvo anksčiau. Tarsi uždėtum vieną vaizdą ant kito ir matai, kaip tam tikros vietos nedera. Gal tai vadinasi laikas? Gal tie neatitikimai ir yra laiko kūnas?“
Pasakodamas apie kūrybinį procesą Parulskis pažymi, kad panašios mintys ir asociacijos jam kyla ir rašant, ir fotografuojant: pirmiausia atsiranda nuojauta, pojūtis, impulsas, kuris ateina iš nežinia kur.
„Būties mes negalime nusakyti jokiais pavidalais, galime ją tik interpretuoti. Tiesiog pajunti kažką – tam tikrą ekstazę, įkvėpimą, blykstelėjimą kažkur viduje, kur anksčiau būdavo siela, o dabar nežinau, kas ten yra. Kai tai pajunti, atsiranda tam tikri vaizdiniai, struktūros, o paskui ir medžiaga, kurią naudodamas tai užfiksuoji.“
Santykis su miestu
Parulskis pripažįsta, kad, fotografuodamas šias vietas ir skirdamas daug laiko kadro kompozicijai, neišvengiamai pradedi kitaip patirti miestą – įsiklausyti į jo ritmą, pastebėti pokyčius ir tai, kas išlieka. Anot jo, kai kurios vietos visiškai pasikeitusios, tačiau jam pačiam labiau rūpėjo ieškoti atpažįstamų vietų.
„Miestas yra įdomi medžiaga fotografui: kuo senesnis miestas, kuo senesni jo namai, tuo daugiau tose raukšlėse užsilieka medžiagos, kurią galima vadinti laiku.
Gerai, kad miestas keičiasi, gerai, kad jis lieka toks pats. Man tai nėra labai svarbu. Miestas nėra vien žiūrėjimui – jame gyvena žmonės, ir žmonės jį nuolat keičia. Nors man buvo įdomiau rasti kuo daugiau panašumų, o ne skirtumų.“
Visos parodoje pristatomos Sigito Parulskio fotografijos sukurtos didelio formato kamera, kurią fotografas įsigijo prieš keletą metų. Fotografavimas tokia kamera reikalauja daugiau laiko ir kantrybės nei įprastas fotografavimas.
„Tas visuomet užtrunka ilgiau, nei šiaip vaikštant po miestą ir fotografuojant tai, kas pasirodo įdomu. Aš mėgstu fotografuoti su juosta, nors su skaitmenine kamera viskas paprasčiau.
Negana to, įsigijau didelio formato kamerą. Tai nėra visai tokia pati kamera, kokią naudojo XX a. pradžios fotografai, bet ji jau artimesnė tam laikui. Didelio formato kamerą pastatai ant trikojo ir pradedi visą procesą: fokusuoji vaizdą, matuoji šviesą, ruošiesi kadrui. Tai tam tikros apeigos, primenantys senąją fotografiją.“
Žvelgia vienas į kitą
Parodoje rodoma 18 fotografijų, sudarančių devynias poras – po aštuonias Fleurio ir Parulskio nuotraukas, įamžinusias tą pačią vietą, tarp kurių ir Lukiškių aikštė, Aušros vartai, Šv. Petro ir Povilo, Misonierių, Šv. Kazimiero, Šv. Teresės bažnyčios.
O viena fotografijų pora išsiskiria iš kitų
Fleuri fotografuotas Gedimino kalno vaizdas nuo Žaliojo tilto pusės ir Parulskio fotografuotas Šnipiškių vaizdas nuo Gedimino kalno. Ši atsitiktinai susidėjusi padėtis ilgainiui tapo visos parodos koncepcijos ašimi.
„Iš šių dviejų nuotraukų sugretinimo atsirado mintis, kad mes žiūrime vienas į kitą per šimto metų nuotolį. Juokingiausia, kad tai įvyko visiškai atsitiktinai – aš neturėjau tikslo to padaryti.
Tačiau muziejaus fotolaboratorijos meistras Algirdas, ruošdamas man reikalingas nuotraukas, netyčia atspaudė ir šią. Gavęs nuotrauką žiūriu į ją ir galvoju: „Aš tokio vaizdo neturiu – kodėl ji čia atsirado?“
Tą kadrą buvau padaręs anksčiau, tiesiog vaikščiodamas po miestą, bet supratau, kad būtent čia slypi labai svarbus dalykas. Fleurio fotografuoja Gedimino kalną nuo Žaliojo tilto pusės, o aš fotografuoju Šnipiškes nuo Gedimino kalno. Ir staiga paaiškėja, kad mes tarsi žiūrime vienas į kitą per šimto metų nuotolį.“
Fotografijas lydi Sigito Parulskio tekstai – ne kaip komentarai, o kaip tylus šio susitikimo tęsinys. Jie gimė iš buvimo tose pačiose vietose, iš žvilgsnio į miestą ir iš bandymo suvokti, ką reiškia stovėti tame pačiame taške po šimto metų.
„Mano sumanymas nuo pat pradžių buvo ieškoti ryšio su XX a. pradžios nuotraukomis ne tik per vaizdą, bet ir per tekstą. Tekstai tampa vizualinio dialogo papildymu“, – sako parodos autorius.
Atidarymo metu Sigitas Parulskis susitiko su lankytojais ir pasidalino mintimis apie parodą, savo ir Fleurio fotografijas bei patį Vilnių.
