Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje. Netiesa, kad mūsų šalis jiems nesvarbi, nereikšminga, per maža, kaip tvirtina Kremliaus propagandistai. Čia jie aktyvūs dėl keleto priežasčių: mūsų valstybė yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, lyg jungiamoji grandis tarp euroatlantinių struktūrų ir posovietinio bloko, ji prieina prie jūros, svarbaus uosto, lietuviai nuolat kovojo su okupantais, yra nepakantūs bet kokiai priespaudai ir mylintys laisvę, kiek tai beskambėtų pompastiškai. Tai įrodo prieš beveik trys dešimtmečius metų vykę istoriniai pokyčiai.
Apie Penktąją koloną rašėme prieš aštuonerius metus. Dabartinis šių pokyčių etapas, susijęs dar ir su ES deformacijomis, britų pasitraukimu iš bendrijos, NATO plėtros pristabdymu, Rusijos agresija Rytų Europoje, hibridiniais ir informaciniais karais, sudaro sąlygas naujam Penktosios kolonos suaktyvėjimui.
Lenkų ir vokiečių destrukcija
Nežinia, kiek Penktosios kolonos terminą galima pritaikyti senajai Lietuvos istorijai, bet neabejotinai tiek kovose su kryžiuočiais, tiek LDK laikais, tiek Vytauto žygiuose link Juodosios jūros ar Maskvos, tiek nepaliaujamose grumtynėse su Lenkija dėl valdžios ir įtakos abiejose stovyklose tas nematomas destrukcinis frontas dirbo savo darbą.
Naujaisiais amžiais Penktosios kolonos veiklos apraiškos galėjo atsirasti dar anksčiau negu kur kitur Europoje. Carinis Lietuvos rusinimas, lietuviškos raštijos kančios, tautinis atgimimas, pirmojo pasaulinio karo audros, nepriklausomybės kovos negalėjo apsieiti be ardomosios ideologijos, kolaboravimo, slaptųjų agentų tinklo, šnipinėjo, sabotažo ir t.t.
Istorikas A. Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, išleistoje Kaune 1936 m., daugiausiai išryškina lenkiškosios Penktosios kolonos veiklą okupuojant Vilniaus kraštą 1919-1920 m. (žinoma, šio termino jis dar nevartoja). Iš Varšuvos ir iš užimto Vilniaus buvo skleidžiami įvairūs gandai ir agituojama dėtis su Lenkija, nes esą taip buvę ištisus amžius, o su vokiečiais lietuviai liksią amžinais vergais. Agitacijai ir šnipinėjimui buvo sukurta plačiai išsikerojusi lenkų karininkų organizacija „Polska Organizacja Wojskowa“ (POW). Lenkams ji šnipinėjo apie Lietuvos kariuomenės padėtį, skleidė nepasitikėjimą ir verbavo savo narius ne tik tarp sulenkėjusių dvarininkų, bet ir tarp liberalių lietuvių. POW centras buvo Kaune, o jos komendantūros buvo pasklidę po visas 13 Lietuvos apskričių.
Pagaliau buvo nutarta naktį iš 1919 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje surengti sukilimą, paimti valdžią į savo rankas ir taip paruošti sostinę Lenkijos kariuomenės atėjimui. Tačiau tą pačią naktį POW būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu rasti dokumentai įrodė, jog tai iš tikrųjų buvo diversinė organizacija, kurios tikslas – išpurenti dirvą lenkų okupacijai. Nors jos tinklas buvo išardytas (vėliau pavienės jos grupės dar veikė Lietuvoje), 1920 m. spalio 8 d., sulaužęs Suvalkų sutartį, L. Zeligowskis užėmė Vilnių, o paskui visą rytinį kraštą. Dėl akių Varšuva tvirtino esą jis tai padarė savavališkai, paskatintas tariamo „sukilimo“ sostinėje…
Ne mažesnis Penktosios kolonos vaidmuo buvo ir gražinant Lietuvai Klaipėdos kraštą. Čia gyvenantys ir infiltruoti vokiečiai visokiais būdais trukdė vadinamos Ambasadorių Konferencijos sudarytos komisijos veiklai, skleidė melagingą informaciją apie Lietuvą. Net 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašius krašto gražinimo susitarimą (1928 m. Berlynas sudarė sienų sutartį su Lietuva, taip pripažindamas Klaipėdos kraštą Lietuvai), Vokietija visokiais būdais kišosi į Klaipėdos administracijos reikalus, kiršino gyventojus, ragino nesilaikyti konvencijos. Jos agentūrinis tinklas, kuriam nuo 1933-ųjų jau vadovavo Hitleris, ruošė Klaipėdą naujai okupacijai…
Naiviojo kolaboravimo vaisiai
Nebuvo ramybės ir iš kitos pusės. Istorikas Mindaugas Tamošaitis 2007 m. birželį „Kultūros baruose“ išsamiai rašė apie tarpukario SSRS agentūrinį tinklą Lietuvoje. 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Iš tikrųjų tai buvo bandymas verbuoti lietuviškąją inteligentiją į Penktąją koloną. Tuo metu Lietuva buvo nuskriausta. Vakarų valstybės lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus, o Tautų Sąjunga 1923 m. vasario 3 d. jį pripažino Lenkijai, dar po pusantro mėnesio jį Lenkijai galutinai priskyrė Ambasadorių Konferencija, kurią sudarė Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija – būsimos nesutaikomos priešės Antrajame pasauliniame kare.
Demonstruodama užuojautą Lietuvai, Maskva elgėsi gudriai: balandžio 5-ąją ji užprotestavo šį sprendimą ir notoje pareiškė, kad Vilniaus byloje remia lietuvius.
Tai paskatino prosovietines nuotaikas, kurios ėmė sparčiai plisti, ypač tarp inteligentų, baigusių mokslus carinėje Rusijoje, gerai mokėjusių rusų kalbą, vertinusių rusų kultūrą. Į minėtos Draugijos tinklą įsipainiojo garsūs to meto žmonės – prof. V. Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Pranas Augustaitis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Ignas Jonynas, Paulius Galaunė, kairysis veikėjas Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir daug kitų. Populiarindama įvairius bolševizmo kultūros židinius, Draugija ėmė rengti renginius, šlovinančius Stalino rūpestį rusų kultūra ir menu, spaudoje su VOKS ženklu liaupsino sovietinius laimėjimus ne tik kultūroje ar mene, bet ir jo represijas.
Prieš sovietinę propagandą priemonių bandė imtis prezidentas A. Smetona, tačiau ir jis neįstengė įveikti kilusios slaviškos euforijos, nors dar 1926 m. gruodį po perversmo, atrodė, perėmė valdymą į savo tvirtas rankas.
1939 m. spalio 10 d. priimta klastinga, prievartinė Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, tad minėta draugija gyvavo iki pat sovietinės okupacijos ir jai gerai paruošė dirvą. Paskutiniame metiniame jos susirinkime 1940 m. gegužės 10-ąją – likus porai mėnesių iki pirmųjų represijų ir tremčių (pirmieji masiniai suėmimai įvyko1940 m. liepos 10–17 d. ir nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 buvo išsiųsti į SSRS lagerius ir kalėjimus) – sovietų pasiuntinys Lietuvoje N. Pozdniakovas jau kalbėjo atviru grėsmingu tekstu ir toli gražu ne literatūriniais terminais…
Ar išsiskirstė Penktoji kolona?
Ar išnyko Penktoji kolona naujaisiais laikais? Toli gražu. Tik jos veiklos formos tapo subtilesnės ir pridengtos daugiausiai ekonominiais socialiniais reikalavimais, vadinamųjų tautinių mažumų gynimu, „kitos nuomonės“ eskalavimu. Tam dirvą gerai išpurena neapgalvota valdančiųjų politika, nesugebėjimas manevruoti krizės sąlygomis, pasivumas visokių kremlinių radikalų atžvilgiu, o kartais ir atvirai piktybiniai veiksmai.
Negalima laikyti tik sutapimu, kad jau kitą dieną, kai tuometinė ministrų kabineto vadovė K. Prunskienė 1991 m. sausį drastiškai pakėlė kainas būtiniausiems maisto produktams, prie Seimo sugužėjo įniršusių „jedinstvininkų“ minia, kurios įsiveržimo į parlamentą nekantriai laukė generolo V. Uschopčiko tankai ir šarvuočiai. Penktoji kolona perversmininkams tapo buferiniu avangardu, turėjusiu išvalyti kelią sovietiniams kariškiams, kurie savo ruožtu būtų susodinę į valdžios kėdes visokius Burokevičius ir Jermalavičius… Naivu manyti, kad šie neturėjo palaiminimo Kremliuje, nors šiaip padėtį mažai kontroliuojantis M. Gorbačiovas tomis naktimis neva kietai miegojo.
Tąkart Penktajai kolonai ryžtingai kelią užkirto tautinė kolona. Bet anoji niekur nedingo. Iškart po 2009 m. sausio 16 d. riaušių prie Seimo rašėme: „Manėme, kad jie išnyko, išsisklaidė, ištirpo, išvažinėjo. Galvojome, kad jie veikia tik Rygoje ir Taline, prisidengdami rusakalbės mažumos teisių gynimu ir karių atminimo puoselėjimu. Ten jų daugiau. Jie susimaišę su įvairiais vietos gyventojų sluoksniais, įsiterpę į valdžios struktūras, nors dažniausia dirba ir veikia aptarnavimo bei paslaugų sferoje. Tačiau daug nacbolševikinių radikalų imigruoja. Jais naudodamasi Maskva nuolat stimuliuoja rusakalbių engimo problemą, kuri dažnai paverčiama teritorinių ginčų aistromis. Kažkam tai naudinga“.
„Jedinstvo – 2“ – Penktosios kolonos smogiamasis būrys
O kas gali paneigti, kad įvairiatautė Penktoji kolona neveikia Lietuvoje ir šiandien? Beveik 30 metų pritilę, neturėję geros dirvos sodriai tarpti, jie vėl atsigaus, aptikę gerą progą pakelti galvas. Tiesa, tai jau visai kita „Jedinstvo -1“ karta: anie arba išsislapstė po motulę Rusiją, arba aptilo nutvilkyti teisingumo, arba jaukiai asimiliavosi čia, Lietuvoje. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo M. Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsbergistov“. Jie skiriasi nuo tų prisivaišinusių gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“.
Po trijų dešimtmečių patyrimą perėmė jų vaikai ir anūkai. Stebiuosi, kad, jei senieji nomenklatūros ir SSKP vilkai atsargiai reiškia pasididžiavimą buvus komunistais, tai jaunesnė jų karta, matyt, paveldėjusi komunistinės ištikimybės genus, atvirai šlovina V. Putiną ir Kremliaus vanagus, pateisina Krymo aneksiją ir Ukrainos separatistus. Neseniai akis užkliuvo už tūlo Jaro Valiukėno asmenybės. Beveik 60-metis tremtinio, 2000-aisiais gavusio Lietuvos pilietybę, vaikas marginaliniame portale „Šauksmas“ (naujienų agentūra SPUTNIK verčia kaip «Призыв»; jį dubliuoja LDiena.lt) atvirai dergia Lietuvą, ragina vaikyti valdžią, o šį interviu komentuojantis garsus perversmininkas Vladislovas Švedas jam antrina. Gi kažkoks Jonas Kovalskis pateikia Eurostat statistiką, „kaip “suklestėjo” Lietuva valdant landsberginiams JAV 5-os kolonos menedžeriams…“
Juos padrąsina iš Sausio 13-osios puikiai žinomas KGB pulkininkas Edmundas Kasperavičius – tuo tragišku metu buvęs „Kaspervizijos“ vadas, komandiruotas ir apsigyvenęs Kinijoje, dabar Maskvoje davęs keletą interviu tai pačiai SPUTNIK agentūrai. Okupantų atstovas (beje, gimęs 1945 m. Tauragės raj. Bataliuose, prieš 7 metus išleidęs knygą „Gyvenime visko buvo…“) giria savo žygius Lietuvoje, atvirai prognozuoja, kad „Lietuva grįš į Rusijos sudėtį“. Matyt, žino, ką sako… A. Paleckio Socialistų partija prieš pusmetį tokį interviu mielai talpino savo svetainėje…
Galima užsimerkti prieš tokius beviltiškus „šauksmus“, nepastebėti jų sapalionių, bet gi jų Lietuvos daugėja. Jų šeimininkai, matyt, deda daug pastangų, lėšų, kad pamažu būtų išplautas tikėjimas nepriklausoma valstybe, Sausio krauju iškovota laisve.
Vienas kandidatas į prezidentus su plyta rankoje, ant tų pačių bibliotekos laiptų, kalbėjo apie istorinę klaidą. Pamiršot, rinkėjai? Ar iš tų pačių? Ech išrinkim…
Beje, A. J. turėjo galvoje ne tai, ką mums į galvą tiek metų kažkas kala, o kiti su džiaugsmu kartoja…
Tuo metu tiesiog negalėjo aiškiau pasakyti, tačiau jo artimiausia aplinka žinojo, kas ir kaip. Kas klausė pastarojo meto jo pasisakymų, jis paaiškino tų žodžių reikšmę.
Tad laikas liautis manipuliuoti ta fraze…
Jis tada kalbėjo, kad Landsbergio išrinkimas AT pirmininku yra istorinė klaida, o teisinga būtų išrinkti AMB…
Nežinau kas ką kala į galvą… Neįsivaizduoju ko jis tuo metu negalėjo pasakyti… Negirdėjau kokią kitokią reikšmę jis bando suteikti dabar…
Bet be jokių manipuliavimų fraze aišku, kad AMB ir jo partija nepriklausomos valstybės nesiekė, jiems būtų tikusi ir atnaujinta SSRS „sutartis“, „suverenitetas SSRS sudėtyje“… Ar to ir šis kandidatas norėjo, tik tada negalėjo aiškiau pasakyti?
dabar į tą ranką jis ima bizūną…
Nebeprisimenu, katras iš naujųjų menininkų apgynė labai „pagrįstą” komisijos sprendimą: atseit, neišmanėliai ir neraštingi smerkia Nacionalinės premijos paskyrimą, nes neskaitė ir nežino, jog „Žali” išleista prieš daugiau kaip 10 m., o premija skirta už pastarųjų 7 m. kūrybą….
Lyg „Žali” galima būtų ištrinti iš biografijos ir kūrybos. Kad ir kaip per pastaruosius 7 m. visur būtum kviečiamas (nes madingas, nes publika bilietus perka), kad net galva svaigsta. Juk ta „atauga” taip ir liks kyšoti.
Kaip reikia nepasitikėti, ar gal net neapkęsti savo Tėvynės bei tautos, kad nė negalvodamas, neišsiaiškinęs, darytum tai, kas šiemet naudinga, nes madinga. Madinga apdergti, tai dergsiu, dalyvausiu varžybose, katras labiau – kad tik būčiau prie pažangių priskirtas…
Ir negali to priskirti jaunatviškam ieškančio vietos po saule karštakošiškumui, nes ir dabar TV interviu parodė savo aroganciją, panieką tautai – jam nesvarbu, kaip tauta jį vertina. Jei jau taip nesvarbu, tai atsisakyk premijos – juk ji NACIONALINĖ, t.y., įteikiama tautos, kurią niekini, vardu! Niekinti niekinu, bet duodamų pinigų neatsisakysiu? 🙂
Stribizmas atviras lyg pokaryje, didžiavimasis nenutrūkstamas : ‘žinote, man diedukas galėjo ir nušauti visus iš eilės, bet kai kurių pasigailėjo’.
Kažkokie save intelektualais laikantys tik linkčioja avių galvomis ir savyje mekena : ‘manęs neliečia ir nepalies’.
Labai mūsų reikia čia:
Nori atšaukti Nacionalinę premiją Ivaškevičiui – partizanų vaizdavimas sukėlė tikrą audrą Lietuvos rašytojų sąjunga gina
delfi.lt/news/daily/lithuania/nori-atsaukti-nacionaline-premija-ivaskeviciui-partizanu-vaizdavimas-sukele-tikra-audra.d?id=80148099
Rašytojų sąjunga teigia, jog negalima varžyti „išraiškos, minties, žodžio laisvės”
Antro pasisakymo nepraleido – Delfi cenzūra dirba be užsikirtimų.