M. Kundrotas. Suprasti Rusiją

Šiuo metu Lietuvoje, o ir beveik visoje Europoje, aštriai ginčijamasi, ar verta provokuoti Rusiją.

Dalis piliečių ir net politikų galvoja, kad sankcijos ir ginklų tiekimas besiginančiai Ukrainai – tiesus kelias į karo lauką.

Mes nuteiksime prieš save Kremliaus režimą, o jis a priori juk labai taikus ir draugiškas.

Taip kalbantys žmonės kai kuriais atvejais – sąmoningi provokatoriai, o daugeliu atvejų – naivuoliai.

Pastariesiems trūksta supratimo, kas yra Rusija.

Rusijai mažiausiai rūpi, kaip elgiasi viena ar kita šalis, ypač – iš jos vadinamo artimojo užsienio.

Rusija vadovaujasi požiūriu: kur kada rusas įžengė – ten ir Rusija. Visa Vidurio Europa iki pat Rytų Vokietijos Rusijai – tiesiog laikinai ir neteisėtai atsiskyrusios teritorijos.

O jei yra galimybė įsisavinti naujas teritorijas, kur Rusijos lig šiol nebuvo – ji mielai pasinaudos ir tokia likimo dovana.

Tarpukario Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, Maskvos atžvilgiu buvo net perdėtai draugiška. Tai neapsaugojo nuo agresijos, okupacijos ir aneksijos.

Ukraina mūsų akyse paaukojo Krymą, tikėdamasi, kad ties juo Rusijos ekspansija sustos. Nesustojo.

Legendinis britų premjeras Vinstonas Čerčilis taikliai įžvelgė: kas vietoje karo renkasi gėdą, gauna ir gėdą, ir karą.

Rusijos elgesiui kaimyninių šalių atžvilgiu įtakos turi ne jų elgesys Rusijos atžvilgiu, o šių šalių galimybė apsiginti.

Ji supranta tik jėgos kalbą. Baltijos valstybėms lieka tik dėkoti Dievui, kad laiku spėjo į NATO klubą. Ukraina, o ir Gruzija, deja, nespėjo.

Tai ir tik tai salygojo įvykius, dėl ko Baltijos valstybės – sąlygiškai saugios, o Ukrainoje vyksta karas.

Šiuo metu Baltijos valstybės turi unikalią progą dalyvauti bendroje Vakarų demokratijų kovoje su autokratiniu, imperiniu Kremliaus režimu.

Viena tokia proga jau praleista – kai buvo galima pripažinti atsiskyrusią Čečėnijos Respubliką Ičkeriją ir tuo pradėti kolonijinės imperijos griūtį.

Dabar ten jau nėra, ką pripažinti. Iš vienos pusės – Kremliaus sąjungininkas Ramzanas Kadyrovas, iš kitos – saujelė išprotėjusių islamistinių ekstremistų.

Bet šiandien galime siųsti Ukrainai paramą, įskaitant ginkluotę, naikinti Rusijos ekonomiką ir taip išlaužyti dantis agresyviam režimui.

Beveik visa Rusijos ekonomika laikosi ant eksporto.

Visuotinis Vakarų šalių embargas parklupdytų šią šalį per keletą mėnesių.

Tad būtų kvaila ir net nusikalstama praleisti tokią progą.

Visos sankcijos, įskaitant Karaliaučiaus krašto blokadą, yra vinys į Kremliaus režimo karstą.

Ar tai paskatins karinį Rusijos atsaką?

Jei Rusijos režimas visiškai išprotės, taip.

Bet pastaruoju atveju šis režimas mus puls net jei būsime balti ir pūkuoti. O jei Kremliuje dar liko sveiko proto likučių, jis vengs karo su NATO.

Rusija tik ir ieško, ką galėtų prijungti prie savo skurdo, korupcijos ir smurto imperijos. Taip buvo ir bus, kol ši šalis galutinai išsiformuos ir dekolonizuosis.

Šiuos procesus turime skatinti visomis savo išgalėmis.

Verkšlenti, kad mūsų veiksmai kaip nors sustiprins Rusijos agresyvumą – kvaila. Nereikia jo stiprinti, jis ir taip pakankamai stiprus.

Bet yra, kas jį stabdo – tai Vakarų pasaulio galia ir vienybė.

Rusija sustos ten, kur bus sustabdyta. Karinėmis ar ekonominėmis priemonėmis.

Kažkada ją sustabdė afganų mudžahidai.

Šiandien Vidurio Europa tapo karo zona, o jos gyventojai – Vakarų mudžahidais.

Pateisinkime mums tekusią istorinę galimybę, būkime verti protėvių kovotojų garbės.

Autorius yra politologas