M. Kundrotas. Buvusio politikėlio išpažintis

Yra politikai ir yra politikėliai. Vieni sprendžia pasaulio, žmonijos ar bent jau tautos problemas. Kiti įsivaizduoja sprendžiantys, naršydami po smulkmenas ir juokindami tautą savo reitingų promilėmis.

Aš būsiu pirmininkas, tu būk vicepirmininkas, tavo ir mano bičiuliai – valdybos nariai. Rengiame suvažiavimą. Kruopščiai skaičiuojame delegatų balsus. Kažkas išeina iš partijos, kažkas į ją ateina. Penkiolikos žmonių piketas. Penkios rezoliucijos sau patiems. Programa sau patiems. Rinkimai. Užribis.

Visa tai būtų tik pusė bėdos, jei patys politikėliai būtų vienos minties ir dirbtų kartu. Nekalbama apie visus įmanomus politikėlius, bet apie tuos, kurie deklaruoja tas pačias vertybes ir pretenduoja į tą pačią nišą. Galima iki užkimimo šaukti, kad mes – vieninteliai tų vertybių atstovai, o visi kiti – apsišaukėliai, bet tauta mato tik saujelę ambicingų liurbių, kurie kliedi apie tautos vienybę, patys mirkdami tarpusavio rietenose.

Yra du alternatyvūs motyvai būti partijoje. Arba tai – vieninga bendraminčių ir bendražygių komanda, kur visais svarbiausiais klausimais sutariama, arba tai – įtakinga struktūra, leidžianti įgyvendinti bent dalį tavo programos. Pirmu atveju nėra taip svarbu, ar esi valdžioje, ar užribyje. Svarbiausias – švietimo darbas. Ne sprintas, o maratonas. Pasirengus numirti ir tapti trąša ateities kartų augimui. Antru atveju nėra taip svarbu, jog turi tik dalies partijos pritarimą. Nes ta viena dalis – įtakingesnė už visas užribio partijas.

Beveik trisdešimt metų pačiam teko būti politikėliu. Tai buvo maratonas į niekur. Partijos, kuriose teko dirbti, stokojo tiek pirmo, tiek antro kriterijaus. Nei jos buvo vieningos, nei įtakingos. Buvome patys sau mieli. Ir tai – su išlygomis. Vos tik pasiekdavome nors mažutės pažangos, atsirasdavo krūvos sabotažininkų. Ir vėl grįždavome prie ankstesnių promilių. O dėl pažiūrų skirtumų galiausiai teko trauktis pačiam.

Per tuos dvidešimt devynerius metus tik triskart teko būti politiku. Diskusija apie Lietuvos ateitį Europos Sąjungoje, Nepriklausomybės dienos eisena, Žemės referendumas – trys reikšmingi epizodai. Visą kitą laiką surijo rietenos tiek partijos viduje, tiek su kitomis partijomis, pretenduojančiomis į tą patį rinkėjų segmentą.

Šiandien kolegos, pasižymintys menku politinių idėjų suvokimu ir dar menkesne pažintimi su adresatu, ir šaiposi, ir gėdina: tai tu – tautininkas, tai centristas, tai konservatorius. O išties jokia ideologija nėra pajėgi išsemti visos tiesos. Valstybės pagrindų klausimais esu tautininkas, moralės klausimais – konservatorius, ūkio klausimais – centristas, o santykiuose su gamta – saikingai žalias. Ir čia nėra nieko naujo.

Kas tikrai kito, tai požiūris į žmogaus santykį su valstybe. Į tautinį judėjimą atėjau su autoritarinėmis pozicijomis, vėliau tapau demokratu. Bet tai įvyko prieš geras dvi dešimtis metų. Dar prieš dešimtį metų maniau, jog valstybė turėtų reguliuoti daugumą moralinių klausimų. Šiandien mąstau, kad privatūs ir vieši reikalai turi būti skiriami, ir kad valstybė turi apsiriboti tik viešais klausimais, privačius palikdama žmogaus protui, kurio teisėju gali būti tik Dievas.

Nežymiai kito ir geopolitinės pozicijos, bet tik todėl, kad kito geopolitinė tikrovė. Prieš dvidešimt metų Lietuvos narystė Europos Sąjungoje dar galėjo būti svarstytina. Juk nuo grėsmingo Rytų kaimyno saugojo NATO blokas, kurio pagrindą sudarė JAV. Dabar, kai JAV pirmiausiai rūpinasi savo vidaus reikalais, į pirmą vietą keldamos savo ūkinę naudą, Europos vienybė įgauna beprecedentės svarbos. Šiandien turime dirbti keliomis kryptimis – su JAV, kol tai įmanoma, su Europos šalimis, su Rusijos pavergtomis tautomis.

Savo laiku alternatyviosioms partijoms ypač trūko pasaulinio konteksto suvokimo. Jos telkėsi ties vidaus reikalais, retai ir menkai tegalvodamos, kaip užmegzti ryšius su giminingomis jėgomis tarptautinėje erdvėje. Šiandien matome priešingą kraštutinumą: itin daug galvojama apie pasaulinius reikalus, užimant vieną ar kitą poziciją didžiųjų žaidėjų kovose, stokojant vaizduotės, kaip patiems pasiekti pergalę rinkimuose.

Juokingai graudūs rinkimų rezultatai sutinkami dvejopai. Viena vertus – teisinantis, kad prieš alternatyvą veikia galinga ir korumpuota politinė-informacinė sistema, kita vertus – guodžiantis, kad visame pasaulyje kyla alternatyvos jėgos, tad kituose rinkimuose ir čia tikrai bus pasirodyta kur kas geriau.

Deja, sistema panaši daugumoje Vakarų šalių, bet vienose iš jų alternatyva kyla, kitose – merdi. Maža to – ne visur alternatyva ateina iš politinės sistemos išorės, kaip Italijoje, iš dalies – Prancūzijoje ir Vokietijoje. Kitur – kaip Lenkijoje, Vengrijoje, o visų pirma – JAV – alternatyvios pozicijos bręsta pačioje sistemoje.

Neturint praktinės kompetencijos, sunku kalbėti apie kairiąją alternatyvą, juolab kad Lietuvoje jos beveik nėra. Kairysis radikalizmas kaip tik labiau atstovaujamas sistemoje. Kas kita – tautinė ir krikščioniškoji alternatyva. Dar prieš metus ji galėjo būti bent jau tikslinga. Dabar, kylant konservatyviam sparnui Tėvynės sąjungoje, dingsta net ir teorinė prasmė kurti konservatyvią jėgą sistemos išorėje.

Žinoma, konservatyvusis Tėvynės sąjungos pavidalas dar nėra užbaigtas. Susiklosčiusi konjunktūra vers lyderius laviruoti tarp konservatorių ir liberalų. Pirmajam partinės vadovybės ešelonui teks rasti būdų, kaip paaiškinti rinkėjams, kuo dabartinė Tėvynės sąjunga – kitokia nei buvo. Vargu, ar tam užteks argumento, jog dabar ji atviresnė provincijai. Nepakanka būti atviru, būtina pasiūlyti aiškią darbotvarkę.

Jei šis uždavinys Tėvynės sąjungai pasirodytų per sunkus, vėl atsirastų prasmės dešiniajai alternatyvai. Daugiausiai vilčių čia kelia Nacionalinis susivienijimas, bet jam tektų keisti ir kadrus, ir komunikaciją.

Šiame kontekste nėra prasmės aukoti laiką ir jėgas politikėlių dimensijos žaidimams. Per porą mėnesių, veikiant kaip laisvam tarpininkui, pavyko padaryti tiek, kiek per dvidešimt devynerius metus, keliaujant per alternatyviąsias partijas. Pradėti du reikšmingi procesai, apie kuriuos dar pakalbėsime, kai subręs pirmieji vaisiai. Ar grįžti prie partinės veiklos, ar toliau veikti individualiai, parodys artimiausia ateitis.

Jokia partija nėra savaiminis tikslas. Ji – tiktai priemonė įgyvendinti savo vertybių sistemą. Viena iš daugelio priemonių. Kol kas kitos priemonės veikia geriau. Konfucijus sakė: kai esi reikalingas – atlik savo pareigą, kai nesi reikalingas – pasitrauk. Viskam – savas laikas, pridurtų Saliamonas. Dabar laikas stebėti.

Aurtorius yra istorikas ir politologas