D. Kuolys. Nusiginklavimas (IV)

Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

„Jums tas mūsų tautinis epas nekelia jokios, nė mažiausios problemos? Šita murmelė atbukusiam girnų arkliui, besisukančiam keturių metų laikų ratu? Šito sušikto juodaskvernio batvinių Homero Iliada žemės ūkio vergams?

Po galais, norėčiau pamatyti tą tipą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvilko į dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinės tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų programas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas!

Nabagėlio sindromą, kantrų pasyvumą nuo mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šūdas!“ – taip aistringai prieš gerą dešimtmetį Kristijoną Donelaitį ir jo „Metus“ „demaskavo“ rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės personažas Danielius Dalba („Danielius Dalba ir kitos istorijos”, 2012).

Savitas, provokatyvus personažo, matyt, turėjusio prastą literatūros mokytoją, požiūris. Apsakymui tinkantis.

Šiemet tokį požiūrį, jau kaip asmeninį ir ekspertinį, LRT televizijos laidoje visuomenei išdėstė pati Kristina Sabaliauskaitė.

Pasak rašytojos, Rusijos grėsmės akivaizdoje „turėtume pradėti nuo savęs – susitvarkyti savo valstybę“. O „susitvarkyti“ nepavyks, „neapsivalius“ nuo Donelaičio „Metų“ ir kitų lietuviams kenksmingų tekstų.

Cituoju Sabaliauskaitę: „Aš jau kelerius dešimtmečius, puolama ten visų įmanomų sovietinių moterėlių iš literatūros institutų, kalbu, kad mes tėvynės gynėjų su Donelaičio „Metais“ ir būrais, kurių preambulės paskutinis žodis yra „vargsim“, neužauginsim… Mes turime galutinai apsivalyti nuo tų sovietinių, dar sovietiniais laikais įtvirtintų, naratyvų, kad mes čia esam vargšai, būrai, kažkokie mužikėliai be savo valstybės, be istorijos…“ (LRT Forumas, 2025 m. sausis).

Taigi Donelaitis – „sovietmečiu įtvirtintas naratyvas“. Daiktas, kurį su kitais visuomenei pavojingais daiktais šiandien būtina „desovietizuoti“.

Ir kolegės literatūrologės, nenorėdamos likti „visomis įmanomomis sovietinėmis moterėlėmis“, kartu su rašytoja Sabaliauskaite imasi Donelaitį „demaskuoti“. Pasak jų, per visą XX amžių vadovėliuose „Metus“ lydėję „gerokai pritempti vertinimai“: sovietmečiu šis kūrinys nepagrįstai paverčiamas „socialinio protesto manifestu“, nepriklausomybės metais taip pat nepagrįstai „vainikuotas tautinio epo laurais“.

O pats Donelaičio tekstas esąs „nuo XX a. Lietuvos socialinės, kultūrinės ir kalbinės realybės nutolusi didaktinė XVIII a. poema“, kuri „be papildomos argumentacijos vargiai išsilaikytų mokyklinio kanono branduolyje“. Gerokai liūdnesnis likimas Donelaitį ištiksiantis mūsų pažangioje, religinius ir kaimo prietarus galutinai įveiksiančioje rytdienoje: „Dar didesni iššūkiai „Metų“ laukia ateityje vis labiau urbanizuotos ir sekuliarizuotos Lietuvos mokykloje“ (Viktorija Šeina, Aistė Kučinskienė, „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas. Šimtmečio raidos rekonstrukcija“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 520).

Ar teisi Kristina Sabaliauskaitė ir kolegės literatūrologės? Ar tikrai Donelaitį – „šitą sušiktą juodaskvernį“ – lietuvių literatūros klasiku pavertė tik nevykę, jo kūrybai nebūtas vertes suteikę XX amžiaus vadovėlių autoriai?

Kad ne. Jau prieš du šimtus metų Liudvikas Rėza pristatė pasauliui „Metus“ kaip „didaktinį epą“, kuris dėl kilnaus turinio ir nepaprasto kalbos grožio turintis lietuvių tautai klasikinę vertę ir tampąs jai „pavyzdiniu kūriniu, šedevru“ – „Musterwerk für die litthauische Nation“.

Pasak Rėzos, Donelaičio darbe viešpataujanti „tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda“. Tuo pat metu pirmoje lietuviškai parašytoje Lietuvos istorijoje „pagirtą dainių Donelaitį“ su Homeru ir Vergilijumi lygino Simonas Daukantas. Maironis jį vadino „tikru Homeru“, o „Metus“ – „gryniausiu senovės Graikų objektyvišku epu”.

Juk iš tiesų Donelaitis „Metuose“ vaizduoja ne rezignuojančią, bet už savo išlikimą kasdieniu darbu kovojančią lietuvių bendruomenę. Studijoje „Donelaitis ir Antika“ (2005) kolegė Dalia Dilytė šią bendruomenę įtaigiai lygina su Homero tapoma Troja ir, išnagrinėjusi „Metus“, teigia, kad lietuvių poetas sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę.

Taigi tautinio epo pobūdį, sąmoningai sekdamas Vergilijumi, savo kūriniui yra suteikęs pats Donelaitis, o ne netikę vadovėlių autoriai. Patys „Metai“ yra ne tik nacionalinio, bet ir „socialinio protesto manifestas“, tai tekstas, kuriuo priešinamasi Prūsijos karaliaus ir jo dvarų valdytojų prievartai: sovietmetį ši nuostata nebuvo kūriniui primesta, tik paryškinta.

Ir kaip radikaliai skiriasi nuo Kristinos Sabaliauskaitės „demaskuojančio“, „desovietizuojančio“ žvilgsnio prieš šimtmetį išsakytas kitos rašytojos – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės požiūris:

„Tas reikalas [lietuviams] kalbėti apie save, iš savęs, žiūrėt savo akimis prabyla pirmąkart Duonelaičio asmenyje. Duonelaitis – tai tautos pirmoji sumaningoji giesmė. Apie save ir sau… Duonelaityje … yra gilumoje kažkokia nepriklausoma teisa. Štai mano gyvenimas – jis man visas pasaulis. <…> O svarbiausia – tai tas pajautimas savo svarumo: mes – pamatas, mes – branduolys… Mes – žemė, vaisių gimdanti… Ir šiandien po dviejų šimtų metų jauti, kad ten, Duonelaičio poemoje ir pasakoje, prasidėjo sąmoninga tautos kūryba.“

Panašiai, tik kitais žodžiais Dante’s vaidmenį kuriant italų kalbą, italų tautą ir jos tapatybę XXI amžiuje yra nusakęs Umberto Eco. O, regis, pažangus būdmas, galėjo „demaskuoti“ poetą kaip atgyvenusios, prietarų kupinos „Viduramžių religinės poemos“ autorių.

Ir apie literatūros bei jos tyrinėjimų pažangą jaunųjų kolegų vis rečiau atsiverčiama Viktorija Daujotytė:

„Humanistikos ėjimas į priekį, jos pažanga yra sąlygiška. Nė vienas dabartinis lietuvių autorius nėra vertingesnis už Donelaitį, Baranauską, Maironį. Bet jei nebeturėsime dabartinės poezijos, prarasime ir Donelaitį, nesuprasime nei jo, nei Maironio. Meno laikas yra kitas – menininkas yra iš pat pradžių, jame išlieka pradžia, ta pati ir Donelaičiui, ir Martinaičiui“ („Apglėbiantis mąstymas“, 2007, p. 18).

Taigi. Bet Viktorijos Daujotytės kalbėta seniai. Šiandien Lietuvoje – demaskavimo, desovietizavimo ir … nusiginklavimo laikai.

Nuoroda į Kristinos Sabaliauskaitės LRT laidoje išsakytą eskpertinę nuomonę – pirmame komentare.

Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras