Labai liūdnas pastarųjų metų mūsų švietimo politikos ženklas – du Nobelio premijos laureatus užauginusi istorinė Žygimanto Augusto gimnazija nuo šiol tarnaus ne Lietuvos jaunimui, bet švietimo administratoriams.
Vilniaus mokyklose stingant vietų vaikams, gimnazistus kreipiant į privačias gimnazijas, puikios Žygimanto Augusto mokyklos klasės ir salės šiandien naikinamos ir verčiamos Nacionalinės švietimo agentūros tarnautojų kabinetais.
Reta Europos mokykla yra davusi pasauliui net du Nobelio premijos laureatus. O Žygimanto Augusto gimnaziją preškario Vilniuje lankę poetas Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) ir biochemikas Andžėjus Šalis (Andrew Schally) tokių laurų sulaukė.
Kadaise iš Žygimanto Augusto gimnazijos koplyčios mokinys Milošas su draugais matydavo patį gražiausią, įspūdingiausią senojo Vilniaus vaizdą. Beje, pati gimnazija yra tapusi iškalbingu Milošo „Gimtosios Europos“ personažu.
Senosios mokyklos pastate iki šiol veikusi Petro Vileišio transporto kolegija koplyčios erdvę pagarbiai saugojo: joje buvo įsikūrusi kolegijos biblioteka, įsileisdavusi ir lankytojus iš miesto. Ne sykį vedžiau į šią biblioteką Vilniaus universiteto studentus, kad pro jos aukštus langus išvystų Česlavo Milošoa, Tadeušo Konvickio (Tadeusz Konwicki) vaikystėje regėtą Vilnių.
Užsukau į pertvarkomus Žygimanto Augusto gimnazijos rūmus ir šią vasarą. Ačiū Nacionalinės švietimo agentūros darbuotojams – įsileido. Ačiū rūmuose sutiktiems statybininkams – nuveiktus darbus aprodė…
Buvusios Žygimanto Augusto koplyčios erdvės nebėra: jos vietoje – daug mažų tarnautojams skirtų kabinetų, į kuriuos niekas iš miesto nebeužeis, Milošo regėto Vilniaus nepamatys…
Kabinetais paverstos ir klasės, kuriose jau šį rugsėjį galėjo mokytis Vilniaus gimnazistai.
Taip, Lietuvos sostinės jaunimas galėjo turėti nuostabią gimnaziją – atkurtą Žygimanto Augusto ar naujai įsteigtą Česlovo Milošo. Gimnaziją, kurios pati erdvė, istorija, buvusių mokinių gyvenimai, dabarties jaunimą augintų.
Dabar milžinišką būstinę, iš kurios administruos mokinius, jų mokytojus ir mokyklas, turės švietimo tarnautojai.
Taigi.
Žygimanto Augusto mokyklos likimas, kaip ir braziliškų karinių transporto lėktuvų istorija, liūdnai ženklina valdančiųjų santykį su valstybe, su krašto piliečių bendruomene.
Regis, Lietuva šiandien „vadybinama“ taip, kad tik patys vadybintojai nieko nepristigtų, kad jiems mus „vadybinti“ būtų patogu ir smagu…
Tik kas laukia taip „vadybinamos“ Lietuvos?
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Manau, koplyčios sunaikinimas,- tai neregėtas barbariškumas. Kas tai palaimino?
Atiduoti funkcionieriams ugdymo įstaigos patalpas,- neleistinas sprendimas, kuomet sostinėje! trūksta vietų mokiniams!
Kažin, ar NŠA nusipelnė geresnių patalpų, nuolat regint ir jų ,,kliurkas” švietimo sistemoje bei pražiūrėtus sprendimus. Kad ir šią vasarą.
Kol Lietuvos patriotinės jėgos nesusijujungs ir neperims valdžios, deja visi šitie pagraudenimai tik ir liks kalbomis.
Taip taip, Kuoly, sako, kad ir Pilsudskis negalėtų būti “neužsikoręs” iš tos Žygimanto Augusto gimnazijos koplyčios pasidairyti, ar nėra dar kokio gyvo lietuvio Vilniuje užsilikusio…
Kova su šėtonu ir maldos vaisiai
– satenai.lt/2024/04/05/kova-su-setonu-ir-maldos-vaisiai/
O šėtonas – savivaldybėje?
gimnaziją uždarė? O ji buvo? Juk ir Guglas, ir Vikė tik PROgimnaziją randa. Gimnazijos – nė padujų. Išsigalvojo Kuolys, ne kitaip. O ir ar didelė čia bėda, kad lietuviams Vilniuje mokyklos pritrūks. Juk tai TIK lietuviai… A niaaa, savivaldybe?
O kam reikėjo naikinti progimnaziją? Juk ir jų trūksta.
Gimnazija buvo istoriškai, ją lankė garsios asmenybės, užtat D. Kuolys ir taip rašo. Turėjo būti kažkoks ugdymo įstaigos tęstinumas, o ne garbingos švietimo istorijos naikinimas.
Gal Č.Milošas ir Pilsudskis visgi Lietuvai, Vilniui nėra garsios asmenybės.
Č. Milošas ir J. Pilsudskis yra Lietuvos svetimkūniai. Šalin jų šešėlius iš Vilniaus!…
Universitete taip pat mokėsi daug ,,Lietuvos svetimkūnių” – gal ir jį uždarykim ?
>+++
Prie ko čia universitetai? Garsesnė už Č. Milošą su J. Pilsudskiu kartu pėmus asmenybė Lietuvai yra Paryžiaus licėjų baigęs Oskaras Milošas. Tad jį, kaip Lietuvai daugiau nusipelniusį verta minėti dažniau, negu kad anuos du kartu paėmus.
Kuolys nerikiuoja žmonių pagal vertę, tik siekia išsaugoti istorijos ir mokyklų tęstinumą.
Nuo kada Nobelio premijos laureatas, gimęs Vidurio Lietuvoje, nėra svarbus Lietuvai?
F. Jansonas apie LLRA-KŠS narius koalicijoje: pasakyti, kad iš jų girdisi prokremliška retorika – negalėtume
– alfa.lt/aktualijos/politika/f-jansonas-apie-llrakss-narius-koalicijoje-pasakyti-kad-is-ju-girdisi-prokremliska-retorika-negaletume/362163/
Mes neturime Dantės, bet turime Czeslawą Miloszą. Ir todėl kiekvienas vilnietis, o ypač kultūros ir itin savivaldybės vadybininkas biurokratas privalo įsikalti į galvą, kad rašytojo Č. Milošo paminėjimas, ant kiekvieno jo gyvento ar lankyto pastato, gatvių ar kitų miesto vietų turi būti pažymėtas, paminėtas, ir tai nebūtų per daug, jei suvokiame šios asmenybės svarbą Vilniui. Jo vardas turi būti trimituojamas ant kiekvieno kampo, o tie, kas nesutinkate su tokiu namo požiūriu, atidžiai perskaitykite VISĄ Milošą. Kiekvienas gyvenantis Vilniuje ar į jį atvykstantis, turi įsidėmėti, kad tai Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo ir jo idėjų apie LDK miestas – LDK sostinė. Lyg tai būtų kokia Florencija ar Roma – istorinė “Romos imperija”. Taip, kaip siekiame Čiurlionį garsinti, taip privalu Vilniui garsinti Milošą!
Tai lenkizmo kalimas į lietuvio galvą, į Lietuvos prigimtinę žemę – į Vilnių. Istorijoje turime pakankamai kuo lietuvišku didžiuotis ir be vis prišliejamo, kaip šlapio lapo prie subinės, lenkizmo.
P. Skutui: nuo kada sulenkintas lietuvis, kaip tuomet buvo su dauguma bajorų, Lietuvoje ginęs, Nobelio premijos laureatas, žinomas visame pasaulyje, nėra svarbus Lietuvai?
Todėl, kad asmeniškai, kaip Oskaras Milašius, jis, būdamas laisvas, neapsisprendė gyventi Lietuvos šaliai, žemei, kurioje gimė, bet ir toliau savo gyvenimu plėtojo lenkizmo skleistą supratimą, kad Lietuva yra Lenkija. Likti lenku buvo jo asmeninis reikalas, o Lietuvos valia atitinkamai tai įvertinti. Tokiu atveju tai yra minėtina tik kaip sausas istorinis faktas, kad Nobelio premijos laureatas lenkas Česlav Miloš yra gimęs Lietuvoje. Jo garbesnis atminimas Lietuvoje būtų spjūvis lietuvybei. Būkime biedni, bet teisingi.
Gimė Lietuvoje. O iie šaknys lietuviškos. Netgi senelių Kanutų, gyvenusių netoli Punsko. O dėl sulenkinimo, tiesiog, tai buvo tokia mada.
Pasimokykim iš lenkų, besisavinančių A. Mickevičių.
Jeigu gimęs Lietuvos žemėje save laikai lenku, o lietuvių kalbą – neverta, kad ja kalbėtum, teisinsime, – “tokia buvo mada”, tai lenkėjimo proceso Lietuvoje niekada nesustabdysime. Taip ir toliau su Lietuva ir lietuvybe eisime į prapultį, kaip ir praėjusiais šimtmečiais. .
A.Mickevičius ir Č. Milošas gyveno skirtingais laikais. Jie ne tapačios asmenybės Lietuvai lyginimo prasme. A.Mickevičiaus savinimąsi laikau lenkizmo niekšybe. Taigi ko siūlote mokytis iš lenkų!…
mnis save laikė lenku, Lietuvą laikė tik geografine vieta, kurioje gimė, lietuvių kalbos, matyt, nekentė, jos nesimokė ir jos dvasioje negyveno. mokėjo valstybiškai esančia Lenkija
Atsiprašau, paskutinė pastraipa nėra komentaras, ji prisidėjo per klaidą.
Arba “Prie ko čia universitetai, jeigu kultūros istorikas ir technikumo Marijampolėje absolventas Juozas Šeimys, geradarių padedamas, parvilko Dovinės piliakalnio aplinkos liūne aptiktą akmenį su runomis, pastatė ant pakylps miesto skvere ir plokštėje, iškodavęs, užrašė jo runinį užrašą “LITu Nila GYE esi Tu”. Tad Juozą Šeimį, o ne Č. Milošą su J. Pilsudskiu verta minėti dažniau, negu juos, dukart krūvon sudėjus.”
Taip. Bet tai kita tema.
Gal tema kita, bet klausimas tas pats – lietuvybės Lietuvoje.
Беларусь или Литва? | Кому принадлежит наследие ВКЛ? | Гигин, Азарёнок | Так показывает история:
youtube.com/watch?v=bsGMgpfYtjk
Кто жил в Беларуси до прихода славян:
youtube.com/watch?v=eENky5Rqlmc