D. Kuolys. Nusiginklavimas (I)

Šiandien Lietuvos žiniasklaida sutartinai piktinasi 2025-aisiais Maskvoje išleista „Lietuvos istorija“ (knyga pdf – parsisiuntimui). Šią knygą pristato ir jos esmę pratarmėje nusako pats Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: veikalo „autoriai siekia visapusiškai ir moksliškai pagrįstai išnagrinėti raidą žemių, kurios skirtingu laiku buvo susijusios su Lietuva“.

Taigi rusakalbiam pasauliui Maskvos skelbiama „Lietuvos istorija“ – be lietuvių, be lietuvių tautos. Ir tai nieko nauja – tokia Lietuva vaizduota jau XVIII amžiuje Michailo Lomonosovo darbuose, tokią Lietuvą būsiant teigė Sovietų Sąjungos valdininkas Michailas Suslovas.

Nauja yra tai, kad senas Maskvos pasakojimas pirmąkart susišaukia su Lietuvos valstybėje kuriamu ir savos vyriausybės lietuvių vaikams bei visuomenei siūlomu istoriniu pasakojimu.

Štai, 2022-ųjų rudenį, Rusijos kariuomenei griaunant Ukrainos miestus ir žudant jos gyventojus, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbia švietimo, mokslo ir sporto ministrės patvirtintas naujas bendrojo lavinimo mokyklos programas. Jose pirmąkart atsiradęs reikalavimas rusakalbiams lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams „tautos, pilietybės ir pareigos supratimo“ mokytis iš Michailo Lomonosovo kūrybos yra iškalbingas, bet ne vienintelis ženklas.

Lietuvos pagrindinei mokyklai skirtoje naujoje istorijos programoje (pdf – parsisiuntimui), kaip ir Maskvos pasakojime, neberasime lietuvių ir lietuvių tautos kaip istorijos subjekto. „Lietuvių“ ir „lietuvių tautos“ sąvokų čia pabrėžtinai – programiškai – vengiama. Kalbama apie Lietuvą, Lietuvos teritoriją, apie šioje teritorijoje vykusius įvykius ir veikusias asmenybes, net apie Lietuvos valstybę, bet apie lietuvius ir lietuvių tautą – nė žodžio.

Nurodoma pamokose išsiaiškinti „rusėnų“, „litvakų“, „slavų“ ir net „baltų“ sąvokas, o „lietuvių“ sąvokos tiesiog nėra.

Lietuvos valstybė programoje skrupulingai atribojama nuo lietuvių tautos. Pagrindinės mokyklos mokiniams ji pristatoma kaip Mindaugo sukurtas ir Vytauto Landsbergio atkurtas darinys: „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė XIII–XVI a. Susipažįstama su karaliumi Mindaugu: asmenybės vaidmuo istorijoje. <…> Aptariama Vytauto Landsbergio, Laisvės gynėjų, žuvusiųjų 1991 m. sausio 13-ąją reikšmė Lietuvos valstybingumo atkūrime ir gynime“. Lietuvių tautos kaip Lietuvos valstybės kūrėjos šiame pasakojime neįžvelgsime.

Beje, pasakojimas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę programoje itin glaustas: jau nuo XVI šimtmečio vidurio LDK pradingsta – lieka mokykloje tik Abiejų Tautų Respublika. Tik dėl jos atkūrimo Lietuvos teritorijoje vykę ir XVIII–XIX amžių sukilimai.

Vilnių mokiniai raginami atrasti ne kaip Lietuvos sostinę, bet tik kaip „daugiakultūrį“ miestą: „Didieji Lietuvos miestai. Susipažįstama su Vilniumi – jo daugiakultūriškumo istorija. Susipažįstama su Kaunu – kaip laikinąja, bet moderniąja sostine“. O juk Vilnius, jei kelis šimtmečius nebūtų buvęs didelės valstybės sostine, vargiai būtų tapęs daugiatautis.

Įsidėmėtina: nerasime naujoje istorijos programoje ne tik „tautos“, bet ir „tiesos“ sąvokos. Tarp istorijos mokymosi tikslų, uždavinių nė neužsimenama apie tiesos paieškas, apie pagarbos tiesai ugdymą. Tiesos siekį programoje keičia interpretacijų įvairovė. Mokiniams keliamas uždavinys „įžvelgti skirtingas istorijos interpretacijas“.

Ne jas tikrinti, vertinti, bet tik „įžvelgti“ – kaip lygiavertes. Ir šalia tokio uždavinio paaiškinama: „Istorijos interpretacija yra viena iš pamatinių istorinio tyrimo (istorinio metodo) procedūrų. Istoriniame tyrime istorikas <…> sukuria konkrečios istorinės problemos interpretaciją“.

Svarstyti, ar šiandien „sukurta istorinės problemos interpretacija“ atitinka istorinę tikrovę, praeities žmonių gyvenimo tiesas, Lietuvos mokiniams nesiūloma. Taigi ir Lietuvos leidyklų išleisti nauji istorijos vadovėliai, ir šiemet Maskvoje publikuota „Lietuvos istorija“ mūsų jaunimui turėtų pateikti tik įžvelgtinas „skirtingas istorijos interpretacijas“.

Postmodernų tiesos neigimą ir žaidimą interpretacijomis šiuo metu lietuviams siūlo ne tik Sergejus Lavrovas, ne tik Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto, bet ir mūsų Užsienio reikalų ministerija.

Būtent ji neseniai paskelbė, kad „Pagonios herbas“ ir „lietuviškas Vytis“ – tai du „skirtingi simboliai“, kad „Pagonia nėra tas pats, kaip lietuviškasis Vytis“. Ir tokiu būdu atkartojo Maskvos pasakojimą apie slavišką ir nieko bendra su lietuviais neturėjusią senąją Lietuvos valstybę.

Būtent mūsų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai primygtinai siūlo užsienio šalių ambasadoriams bendrauti tik su šitaip LDK istoriją interpretuojančiais lietuvių istorikais.

Taigi karo akivaizdoje Lietuvos vyriausybė ėmėsi įgyvendinti ne kadaise Jono Aisčio siūlytą tautos atsparos, bet dvasinio nusiginklavimo programą. Kodėl? Niekas iš sprendimus priėmusių neatsako.

Ar tikrai nebesuprantame, nebejaučiame, kad negausios tautinės bendruomenės laisvė, Lietuvos Respublikos likimas priklausė ir priklauso nuo tiesos? Juk istorinės tiesos siekiu buvo grįstas lietuvių tautos kelias į nepriklausomybę ir 1918, ir 1988-1991 metais.

Juk tiesa buvo ir lieka mūsų – ir ukrainiečių, estų, latvių, lenkų – ginklas prieš šio pasaulio galingųjų melą ir prievartą.

Kaip skaidriai, Europoje siautėjant bolševikams ir naciams, tai suprato Marija Gimbutienė, 1940-1941 metais dienoraštyje rašiusi:

„Tokia kritiška padėtis. Pasauly tolerancijos nėra, tik savi interesai. Mus tegali gelbėti tiesa. Pasauliui turi būti įrodyta moralinė teisė egzistuoti. Dabar didžiausios reikšmės turės mūsų mokslinė karta. <…>  Nieko didesnio pasaulyje nėra už tiesą“.

Taigi.

Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras