Birželis – vasaros pradžia. Artėja ilgiausių dienų metas, daug šviesių valandų, tuoj pražys Lietuvoje gausybė žiedų, pievos noks vaistažolėmis. Ir viskas gaivins kiekvieno iš mūsų atmintį, patirtis, Antaninių, Joninių ir Petrinių tradicijas, laužus, vainikus, maudynes.
Birželis gaivins ir istorines atmintis, kuriomis paženklinta ir Lietuvos, ir Europos istorija. Skaudžių atminčių gausu ir šio mėnesio istorinėse datose. Jos susijusios su autoritarizmų, visų spalvų totalitarizmų ir vadizmų paliktais istorinės atminties ženklais bei randais.
Ne paslaptis, kad istorijos mokslas visuomet susidurdavo (ir dabar susiduria) su sunkiu iššūkiu – kaip nepasiduoti ideologijos arba propagandos įtakai, kaip nepatekti į politikuojančiųjų istorinėmis interpretacijomis pinkles. Yra dar vienas pavojus – politikai bando iš užmaršties gaivinti karalius, prezidentus, valstybės vadovus…
Neseniai vienas Seimo narys viešuose debatuose pareiškė, kad Seimui net dera užpildyti vienas ar kitas istorines spragas ir tuo tikslu priimti teisės aktus. Neva, Seimui dera perinterpretuoti kai kuriuos buvusius istorinius faktus, patvirtintus to meto dokumentais. Suprask, svarbu, kad jie patenkintų dabartinę politinę konjunktūrą.
Taip imamasi iniciatyvos atgaline data pervadinti buvusias institucijas arba įteisinti prezidentus, nors jie patys jau net ir nesvajojo, kad tokie yra de facto. Mat jie jau nebevaldė teritorijos, nekontroliavo esminių valstybės funkcijų ir t.t. Tačiau tiems, kurie įstatymais pildo „istorijos spragas” tokie argumentai mažai rūpi. Tuomet patys istoriniai faktai ima ir iškrečia netikėtus pokštus.
Seimui įstatymu pripažinus, kad 1952 m. šalį valdė taurus patriotas Jonas Žemaitis-Vytautas, staiga paaiškėja, kad tuo metu vienas dabar žymus istorijos perinterpretavimo autorius tais pačiais 1952 m. įstojo į visasąjunginį Lenino – Stalino komjaunimą ir pasižadėjo vykdyti visus šios organizacijos nurodymus.
Kyla klausimas – argi nebuvo žinoma, kad tais metais gyveno dabartinio Seimo oficialiai pripažintas šalies Prezidentas, o 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įspėjo apie kolaboravimo su okupantais pasekmes?
Tačiau istorijos propagandistai įpratę išsisukti, o kai kuriuos faktus tiesiog nutylėti. Kaip tuomet, istorinių spragų užpildymo kontekste, paisoma piliečių paklusimo partizaninės valstybės reikalavimams?
Jeigu tuo metu buvo nevykdomi šiandien pripažintos to meto teisėtos valdžios įstatymai, ar tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, net ir atgaline data? O gal tie piliečiai nieko nebežinojo apie tokią tuo metu egzistavusią oficialią valdžią?
Tiesa, buvo piliečių, kurie skaitė iš miško gaunamus laiškus, vykdė jų patarimus, o kartais artimųjų klasiokų „rūpesčiu“ atsidūrė Magadano lageriuose. Atrodytų, negalima tokių jaunuolių priskirti kolaborantams. O jeigu jie įstojo į komjaunimą – išeitų, kad yra kolaborantai.
Jeigu šiandien nebūtų įteisintas šis teisinis reguliavimas, minėtų praeities istorijų būtų galima ir nenagrinėti. Tačiau dalis Seimo narių istorinę praeitį paverčia dabarties įstatymų normomis ir nesupranta, kokias pasekmes tai gali atnešti.
Šiandien garsus patriotinis choras ir vėl nori nutarimais ar įstatymais įteisinti tai, ko istorinių įvykių realybėje nebuvo. Keistas troškimas matyti vadą ar vadovą ten, kur lėmė ne vadovai ar vadai, bet milžiniškas visuotinis tautos sąjūdis.
Bet pasirodo, kad atgaline data vis tiek reikia to vado ar valstybės vadovo, nepaisant to, jog ir istoriniai faktai, ir ano meto teisinis reguliavimas, ir konstitucinės teisės specialistų argumentai paneigia tokios, anot vieno Seimo nario „teisinės spragos” užpildymo būtinybę bei tokios pareigybės įteisinimą atgaline data.
Jau ne kartą rašyta apie 1990 m. LTSR XII šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimus, apie tai, kad pats kandidatas į šį postą neigė valstybės vadovo rinkimo būtinumą, kad Sąjūdžio rinkimų programa numatė kolektyvinio prezidento instituciją naujai pervadintoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje (LRAT).
Visa tai matyti posėdžių stenogramose. Kolektyvinė atsakomybė buvo padalinta tarp Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, jos Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (LPĮ) šį pareigūną traktavo kaip aukščiausią Respublikos pareigūną, bet su LPĮ aiškiai apibrėžtais įgaliojimais ir atskaitingą tiek AT, tiek ir AT Prezidiumui.
Iki 1991 m. rudens tuometiniuose šalies debatuose nekilo jokių klausimų apie valstybės vadovo pareigybės įsteigimą. Tačiau politiniai procesai visuomenėje ir tarp LRAT deputatų palaipsniui keitėsi.
Ėmė rastis vis daugiau skirtingų požiūrių, nuomonių išsiskyrimų, o LRAT pirmininkas ėmė prarasti visuomenės pasitikėjimą ir daugumos LRAT deputatų paramą.
Visokios desovietizacijos, dekagebizacijos, „Voratinkliai” („Lietuvos aide“ skelbti demaskavimai bendradarbiavus su KGB), vienašališki sprendimai atkuriant nuosavybę, klaidingi sprendimai valdant Lietuvos ūkio problemas smukdė ir LRAT, ir jos pirmininko autoritetą.
Prasidėjo rimti nesutarimai ir dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio modelio, ir dėl naujo LR Konstitucijos projekto.
Štai tada, 1991 m. rudenį iškilo III Sąjūdžio inicijuotas sumanymas rinkti prezidentą su labai plačiais įgaliojimais. O juk III Sąjūdis jau iš esmės skyrėsi nuo steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, ir net nuo I-ojo ir II-ojo Sąjūdžio.
Sąjūdį paliko didelė dalis Lietuvos šviesuolių, pradedant Justinu Marcinkevičiumi ir Marcelijumi Martinaičiu, baigiant ir visa eile LRAT Sąjūdžio deputatų. III Sąjūdžio suvažiavime jau skambėjo šūkiai, kad reikėtų iššaudyti bent 100 tūkst. komunistų (garsioji Jurgio Okso kalba), atmesti LRAT ruošiamą „raudonąją konstituciją” ir atšaukti didelę dalį rinktų LRAT deputatų.
LRAT pirmininkas į tas kalbas nereagavo, nors tapo to Sąjūdžio garbės pirmininku. Taip gali elgtis tik tas, kuriam artima idėja apie plačių įgaliojimų prezidentą be naujos Konstitucijos.
Ir štai 1992 m. pavasaris jau buvo pašvęstas III Sąjūdžio inicijuoto referendumo realizavimui. LRAT deputatas Kęstutis Lapinskas tai apibūdino labai tiksliai: „Skubaus referendumo dėl prezidento institucijos su ypač plačiais prezidento įgaliojimais organizavimu”.
Taigi, 1992 m. gegužės 23-iąją dieną toks referendumas įvyko, tačiau tauta idėją atmetė. Šioje vietoje noriu pacituoti LRAT šimtas trisdešimt penktojo posėdžio, įvykusio 1992 m. gegužės 26 d., stenogramą.
Pradėsiu nuo Vytauto Landsbergio kalbos: „Referendumo politinis turinys – tai pasitikėjimo patikrinimas. Apie 70 proc. balsavusių piliečių parėmė Sąjūdžio koaliciją „Už demokratinę Lietuvą” ir, jeigu norite, Vytautą Landsbergį.”
Deja, V. Landsbergis jam būdingu stiliumi skaičius interpretavo sau palankia kryptimi. Jis rėmėsi tik tais žmonėmis, kurie dalyvavo referendume ir pasisakė už tokių įstatyminių pataisų priėmimą.
Tuo tarpu nedalyvavusių arba balsavusių prieš referendumą buvo apie 60 proc., bet tai netrukdė V. Landsbergiui referendumo rezultatus interpretuoti kaip savo pergalės rezultatą.
Cituoju jo kalbą toliau: „Įstatymą priimti pristigo balsų, bet piliečių nuomonė, jeigu čia būtų rinkimai, pagal Vakarų standartus būtų vertinama kaip labai reprezentatyvi, visiškai įtikinama…
Tuo tarpu procesai, vykstantys pirmiausia mūsų parlamente, suteikia destrukcijos ir grėsmės atspalvį visam šalies gyvenimui, temdo besiveržiantį gyvybingumą ir iniciatyvą…Tai galima pavadinti šliaužiančiu perversmu, kuriam stengiamasi suteikti teisėtumo iliuziją.“
Toliau jo kalboje sekė priekaištai Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), Algirdui Brazauskui, neva rengusiam suokalbį, perversmininkams, būta daug pamokymų klystantiems ar pasiklydusiems deputatams, spaudai, agitavusiai prieš referendumą ir t.t.
„Dar sykį grįžtu į mūsų parlamente vykstantį procesą, kurį galima vadinti šliaužiančiu perversmu su dideliais pavojais demokratijai ir nepriklausomybės krypčiai…, – kalbėjo LRAT pirmininkas. – Susimąstykite, dabartinės daugumos deputatai, ar turite stumti keturias Sąjūdžio frakcijas į parlamentinę rezistenciją, ar galite rizikuoti nežinomais procesais visuomenėje“.
Jis vardijo argumentus dėl Prezidento instituto įvedimo, nors ir nebuvo pastovios Konstitucijos. Būta ir nusiskundimų savo įgaliojimais (cituoju): „O Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kaip jūs žinote, neturi jokios galios ką nors įsakyti ar nurodyti šalies mastu…Jūs turėjote paprastą testą – siūlymą pakelti Pirmininko atšaukimo kartelę iki dviejų trečdalių balsų, nes aš tokia dauguma buvau išrinktas.
Jūs galėjote turėti stabilesnį Pirmininką Lietuvos tarptautinei politikai vykdyti, bet jūs to nenorėjote… Arba sustabdom šliaužiantį perversmą ir einam garbingai į Seimo rinkimus, arba tęskite perversmą be manęs.”
Taigi, kalba buvo adresuota tiems, kurie pasisakė už parlamentinės demokratinės Respublikos Konstitucijos modelį su siaurais prezidento įgaliojimais. Visi, kurie jam nepritarė, buvo pavadinti „perversmininkais” (kadangi visa kalba vieša, skaitytojai gali peržiūrėti mano atrinktas vietas, atspindinčias problemos esmę).
Į LRAT pirmininko kalbą posėdyje atsakė akademikas deputatas Eduardas Vilkas: „Aš norėjau pirmiausia padėkoti deputatams, kad jie ištvėrė, kol Pirmininkas pylė tas pamazgėles ant mūsų galvų. Aš manau, kad vertinti referendumo rezultatus reikia visiškai ne taip.
Iš tikrųjų Pirmininkas yra atsakingas už tai, kad buvo supriešinta tauta ir buvo išleista šitiek milijonų. Padorus politikas po šito atsistatydintų. Tačiau palikim tai jo sąžinei. Tuo tarpu referendumas parodė, kad Lietuva išsigydė nuo bolševizmo ir yra padariusi labai rimtą žingsnį į Europą”.
Tiksliai situaciją apibūdino ir Aloyzas Sakalas, kalbėjęs Sąjūdžio Centro frakcijos vardu: „Bankrutavo ir trečiojo Sąjūdžio lyderių kalbėjimas tautos vardu, nepateisino lūkesčių ir pasitarimas su tauta ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų koneveikiant tautos priešus, išaukštinant vieną asmenį, anot vieno kalbėjusio AT deputato „visame pasaulyje vadinamo prezidentu”…
O referendumo rezultatai dar kartą patvirtino žmonių pasitikėjimą Aukščiausiąja Taryba… referendumo rezultatai – tai rimtas įspėjimas AT Pirmininkui už priešpriešos politikos pasekmes.”
Verta pacituoti ir LRAT deputatą Petrą Vaitiekūną, kuris kalbėjo: „Gerbiamas pirmininke, gerbiami kolegos, aš noriu išdėstyti savo nuomonę. Gegužės 23 d. referendumas dėl autokratinio režimo įvedimo Lietuvoje, pasiūlytas ir suorganizuotas ultra dešiniųjų Lietuvos politinių jėgų, nepasiekė teigiamų rezultatų. Ir tuo atmetė bei išsklaidė daugelį mitų, kurtų, puoselėtų ir dvejus metus pirštų mūsų piliečiams.
Pirma, aktyviai brukama dviejų jėgų priešpriešos – prokomunistinių ir sąjūdininkų schema ir ideologija žlugo. Tautos supriešinimui, jos skaldymui, priešų paieškos politikai piliečiai nepritarė.
Siekdami politinio revanšo ir maskuodami savo pralaimėjimą Aukščiausiojoje Taryboje, ultra dešinieji priešpriešą bandė perkelti į visuomenę, bet jiems šio referendumo rezultatais buvo parodyta, kad skiriamoji riba eina ne tarp prokomunistų ir sąjūdininkų, bet tarp autoritarų ir demokratų.”
Aiškiau ir nepasakysi, kieno pusėje 1992 m. pavasarį buvo LRAT pirmininkas. Tada buvo laimėtas mūšis už parlamentinę demokratinę Respubliką su kai kuriais pusiau prezidentinės Respublikos bruožais.
Būtent tada LRAT pirmininkas sulaužė LPĮ, išvedė dalį jam ištikimų deputatų ir pradėjo niekur nematytą „parlamentinę rezistenciją”. Gal dėl to jis ir yra Rezistentas Nr. 1.
Taigi, kiekvienas gali dabar pamatyti kieno pusėje, autoritarų ar demokratų, tuomet buvo LRAT pirmininkas V. Landsbergis.
Ypač dabar, kai ir vėl pasaulyje aršioje kovoje grumiasi autoritarinė ir demokratinė sistemos.
Bet kažkam vis norisi „užpildyti teisines spragas” nutarimais ar įstatymais apie tuo metu neegzistavusį valstybės vadovo postą.
Kad tik kažkaip suteikti vienam žmogui niekam nereikalingą titulą.
Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras
Nieko neįprasta, kad per ir po visokių virsmų, kol viskas ,,susikratys”, kažkiek laiko viskam vadovauja vienas to virsmo iniciatorių ir vadovų. Ar jis taps prezidentu? – Nebūtinai – laikas parodys. Ar ne Bismarkas įspėjo, jog vadovauti mūšiui, perversmui – ne tas pat, kas vadovauti šaliai. Tam reikia labai skirtingų savybių asmenybių. Todėl puikiai vadovavęs mūšiui gali labai nuvilti, pabandęs vėliau ir šaliai vadovauti. Todėl geriau nerizikuoti, nes bus visiems labai skaudu, kai pradės nusivilti tik ką šlovintu žmogumi.
Po virsmo turi praeiti kažkiek laiko, kol padėtis nusistovi ir subręsta apmąstyti ir nuspręsti, kokia bus šalies valdymo struktūra, suderinti visas procedūras ir net vietą, kur kas reziduos. Turi atsirasti ir būti tinkamai parengti rūmai, jų aplinka; turi būti sukurta visų lygių vadovų, taip pat ir prezidentūros simbolika, ceremonialai. – Net ir tokios ,,smulkmenos”, kaip prezidento, jo komandos, jo raštinės blankai, antspaudai – juk nesiuntė savo raštų ant tuščio A4 lapo surašęs. Visko neišvardinsi, ko reikia, kad prezidentas galėtų pradėti eiti savo pareigas, SAVO, o ne parengiamuosius darbus dirbti. O kur dar komandos, kurias reikia specialiai šiam darbui paruošti? Dviejų darbų tuo metu niekaip negalėtum dirbti.
Po kažkiek laiko, kai visi iki ausų buvo įtraukti į rengimąsi jų laukiančioms pareigoms, ir pagaliau visi ir viskas buvo parengta, galima buvo pradėti darbą.
Įvyko rinkimai, prezidentas įėjo į rūmus, pradėjo eiti savo pareigas, Netrukus ir savo pirmą raštą pasirašė
Taigi, kada buvo parašytas ir pasirašytas pirmas prezidento raštas? Kieno pavardė po juo?
Respublika ir Valstybė teisiškai skirtingos sąvokos – skirtingų valstybės valdžių institucijos. Akivaizdu, kad būti aukščiausiu Respublikos pareigūnu yra ne tas pats, kas būti valstybės vadovu.
LRAT savo sprendimu Valstybės vadovo pareigų neįsteigė ir jų eiti nepavedė Aukščiausiajam Respublikos pareigūnui – V. Landsbergiui. Čia ir dėtinas taškas klausimui Seime dėl V. Landsbergio pripažinimo Valstybės vadovu, juolab, kad tokio statuso valdžios institutas atsirado su naująja Konstitucija. Apskritai šio vardo suteikimo konkrečiam asmeniui klausimo kėlime galima įžvelgti netgi piktnaudžiavimo Seimo mandato padėtimi požymių (BK 228 str.).
šios kadencijos Seimas piktnaudžiavimų nevengia. Pozicija įsitikinusi, jog turi tam išimtinę teisę.
Ar ne vėl užsiimate rimtai iškeltų dalykų suniekinimais, tikriausiai pati net nebandžiusi dėl to minimo piktnaudžiavimo Seimo nario padėtimi faktų kreiptis į STT, kad priimtų spendimą ikiteisminiam tyrimui atlikti.
Atspėjote. Nei dėl QWXių, nei dėl šiandien kažkur spaudoje matyto Raskevičiaus arogantiško atsakymo, nei dėl kitų sauvaliavimo, nesiskaitymo su piliečiais atvejų į STT nesikreipiau.
Vargu, ar šie minimi atvejai galėtų būti kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimo pobūdžio nusikaltimai. Jie gali būti kito pobūdžio nusikaltimais. Dėl jų kvalifikavimo, kreipimųsi į STT surašymo galima kreiptis į teisinių paslaugų teikėjus.
Jis pavogė KGB archyvus ir šokdina visą Lietuvą iki šiol. Jis ne buvo – jis yra Lietuvos valdovas.
Nebuvo anuo metu, nėra ir dabar tokios pareigybės “Valstybės vadovas”!!! Gal užteks jau vieną kartą ieškoti dantų ten, kur “bulkos” nesueina?! Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…
Kada jus baigsit su tuo Lansberbiu? Negi jums ne nusibodo? Man si istorij pasibaige pries 20 metu.
O ką šiuo klausimu pasakytų Kindziulis? 🙂
– tv3.lt/naujiena/gyvenimas/sias-pomidoru-trasas-vadina-stebuklingomis-derlius-nustebins-ir-jus-n1171937
Bartai, įtariu, kad jis – narcizas, o narcizai nenusibosta… patys sau.
Toks įspūdis, kad visas šitas šaršalas skirtas tik dar labiau gilinti prarają tarp buvusių ir jiems prijaučiančių kolaborantukų ir tų, kuriems rūpi paprasčiausiai daiktus vadinti jų vardais. Et, ta politika…
Bet įsivaizduokime, kokį ,,detektyvą” atkas ateities istorikai, kaip plyšaus žiniasklaida? – Skandalas! Iš Lietuvos valstybės archyvų pagrobti aplankai su pirmojo posovietinio Lietuvos prezidento raštais, dokumentais, su jo parašais, pavarde ir antspaudu! Maža to – nėra nė to meto prezidento patarėjų, padėjėjų darbo rašytinių pėdsakų, nei prezidentūros raštinės darbo pėdsakų. Nei personalo skyriaus archyvo nėra, kad galima būtų bent kelias prezidentūroje tuo metu dirbusių pavardes atrasti – gal jų anūkai ką nors žinotų, gal seneliai ką pasakojo… Net gautų ir siųstų raštų registracijos knygų nėra!
Skubiai sudaromos darbo grupės ir komisijos, archyvas iš naujo apverčiamas aukštyn kojom. Tada kažkam šauna į galvą, jog viskas galėjo netyčia patekti į kurį kitą archyvą. Darbo grupės siunčiamos į visus kitus valstybėje esančius archyvus, kad kiekvieną ten saugomą popierių ir popieriuką patikrintų. Viską dar labiau supainioja tai, kad to meto Vikipedijoje visai kita prezidento pavardė nurodoma. Kaip suprasti? Deja – jokių pėdsakų. Paieškos grupės siunčiamos į visą pasaulį ir net į artimiausias planetas – gal vagis ten viską paslėpė?…
Tas, kas kelia šį klausimą Seime – tai piktnaudžiauja Seimo nario mandatu ir galimai įeina į BK 228 str. apibrėžtą veiklą – kaip pažymėjo P. Skutas. Turėtų susidomėti SST ir kt. teisėtvarkos struktūros. Antra: šis klausimas- tai visuomenės skaldymo ir kiršinimo įrankis ir gali būti laikomas Kremliaus propagandiniu įrankiu informaciniame kare, todėl turėtų susidomėti VSD.
STT?! Dar, Tamsta, pasakyk – VSD! Nejuokink, Tamsta, mano suplyšusių šlepečių, kurias man padovanojo Adamkus, nes jos dar labiau suplyš!
Putinas Jums greitai paaiškins, ką reiškia valstybė be vadovo, panaikindamas pagrindines tarpvalstybines sutartis ir t.t. Valstybių be vadovų nebūna. Kažkada Prancūzijoje buvo Direktorija, vėliau konsulatas, bet buvo ir Pirmasis Direktorius, ir Pirmasis Konsulas, vardu Napoleonas.
O pas mus buvo Tautos atstovų institucija. MES taip nustatėme, o okupanto nuomonė mums negalioja (ne ukaz), jis neturi jokių teisių spręsti, kaip kokia tauta savo ūkyje tvarkosi. Mūsų Atstovybė buvusią sovietų Aukščiausiąją Tarybą pervedė į mūsų Atkuriamojo Seimo statusą. Ir, žinoma, buvo to Seimo vadovybė su vadovu. O kitko, natūralu, kad dar nebuvo. Juk pirma reikėjo nepriklausomą valstybę atkurti, savo (nebe sovietinę) rinkimų į visų lygių Tautos atstovybes bei prezidento rinkimų tvarką sukurti ir patvirtinti, o ne dar to visko neturint, iš kažkur prezidentą ištraukti ir į sostą pasodinti…
Šeštadienio „Respublikoje“ skaitykite: Šeima – ne šios valdžios prioritetas
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/sestadienio-respublikoje-skaitykite-seima—ne-sios-valdzios-prioritetas/
,,Kodėl šaukti „Landsbergis! Landsbergis!” yra gerai, o „Ozolas! Ozolas!” – nelabai? Kodėl „basų mamų” protestai, ginantys tradicinę šeimą, nesulaukia tiek valdžios dėmesio, kiek netradicinę seksualinę orientaciją propaguojantys renginiai?”
Lazdavokitės, lazdavokitės, kad buvo valstybė be vadovo ir padėkite Putinui panaikinti visas Landsbergio pasirašytas pagrindines tarptautines sutartis. Primenu, kad aš nesu Konservatorių partijos nei gerbėjas, nei rinkėjas ir jokiu būdu nepalaikau jų pragaištingos politikos, tempiančios mus eilinėn katastrofon, kartu su jumis, talkinančiais Maskvai su tais pliurpalais apie valstybę be vadovo ir apie kažkokį tai mistinį kolektyvinį vadovą, kurio nėra Tarptautinėje teisėje. Panorot sugrįžti į Matuškos glėbį – be jos jau niekaip nebegalite, ane? Lietuvai yra iškilęs egzistencinis pavojus. Pamiršote Čerčilį, kuris atidavė Baltijos šalis Maskvai, kaip teisėtą paveldą nuo amžių amžinųjų, kaip teisėtą ambiciją? Istorija gali pasikartoti, jei taip ir toliau pragaištingai lazdavositės. Ir dar: o Ozolas kokios partijos ilgamečiu nariu buvo ir ką veikė CK sekretoriate arba LTSR Ministrų Soviete? Kodėl negalite palikti žmogų ramybėje ir nebeaštrinti padėties?
Lazdavokitės, lazdavokitės, kad buvo valstybė be vadovo ir padėkite Putinui panaikinti visas Landsbergio pasirašytas pagrindines tarptautines sutartis. Primenu, kad aš nesu Konservatorių partijos nei gerbėjas, nei rinkėjas ir jokiu būdu nepalaikau jų pragaištingos politikos, tempiančios mus eilinėn katastrofon, kartu su jumis, talkinančiais Maskvai su tais pliurpalais apie valstybę be vadovo ir apie kažkokį tai mistinį kolektyvinį vadovą, kurio nėra Tarptautinėje teisėje. Panorot sugrįžti į Matuškos glėbį – be jos jau niekaip nebegalite, ane? Lietuvai yra iškilęs egzistencinis pavojus. Pamiršote Čerčilį, kuris atidavė Baltijos šalis Maskvai, kaip teisėtą paveldą nuo amžių amžinųjų, kaip teisėtą ambiciją? Istorija gali pasikartoti, jei taip ir toliau pragaištingai lazdavositės. Ir dar: o Ozolas kokios partijos ilgamečiu nariu buvo ir ką dirbo CK sekretoriate arba LTSR Ministrų Soviete?
Komuniagos nuo pat 1990-03-12 pradėjo puolimą: ne tą žmogų valstybės vadovu išrinko sąjūdistai! – klykė komuniagos. Reikėjo rinkti AMB! Tik vienintelis AMB turi kompetencijos kaip vadovas derėtis su Maskva! – raitė demagogijas komuniagos. O kai ėmė žlugti SSRS ekonomika, kai žlugo kolchozai, tada komuniagos rėkė: Landsbergis kaltas! Landsbergis blogai vadovauja, todėl mūsų kolkozai žlunga!… O po to nusprendė neigti, kad Lansbergis apskritai buvo valstybės vadovas… Labai prieštaringa ta komuniagų propaganda.
V. Landsbergis gyvas, jo bendradarbiai gyvi, tad labai keista kad nemažai grupei žmonių iškyla noras įstatymu nustatyti – kuo buvo Landsbergis 1990 metais? Kokios jo pareigos buvo?
Dokumentuose juk yra nurodyta, skaitykit dokumentus. Jei tingit, klauskit istorikus. Nors man atrodo jog per anksti istorikus trukdyti, klausiant apie.. dar gyvą žmogų.
Visi mes žinom, kuo Landsbergis buvo, ir galim tas savo žinias interpretuoti kaip norim, bet tik ne įstatymu.
Būtent – jei kas ką garbina, natūralu, kad savo mintyse mato jį tobulą. Bet jis negali prikazais bei zakonais kitus versti savo garbinimo objektą tokį patį tobulą matyti. Išimtis lyg ir tik diktatoriams taikoma?
• Austėjos Landsbergienės verslą maitina valstybė ir vaikų tėvai
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/austejos-landsbergienes-versla-maitina-valstybe-ir-vaiku-tevai/
Neįveikiama piktžaizdė: Vilniaus centre šalia „Vaikystės sodo“ ketverius metus griovė nelegalią tvorą, kol ši… tapo legali
– alfa.lt/aktualijos/lietuva/neiveikiama-piktzaizde-vilniaus-centre-salia-vaikystes-sodo-ketverius-metus-griove-nelegalia-tvora-kol-si-tapo-legali/257365/
Pasirėmęs jumis Putinas su Medvedevu jums greit nustatys, kad valstybė be vadovo neteisėta ir visos sutartys pišinės. Nepamirškite, kad Amerika per toli ir dar Didžiojo Trejeto pakto pagrindinė narė, o Dievas lietuviams per aukštai, nežinot? Tad lokite toliau už Medvedevą su Putinu, kad buvo Lietuvos valstybė be vadovo. Tokių valstybių nebūna, nebent pišinės-užingridinės.
Valstybė be vadovo yra teisėta, jei pagal tos valstybės įstatymus šalies vadovas nėra numatytas.
Kas tarpvalstybines sutartis pasirašė – tas turėjo įgaliojimus tai daryti. Tai svarbiausia.
O Putinas čia niekuo dėtas, tas kvailas niekšelis..
Kur pats matei valstybę be vadovo? O jei tokia kur tai buvo – tai tik ne Tarptautinės teisės subjektas. Nori mus prilyginti Osetijai arba Abchazijai? Va, Putinas su Medvedevu jau rengia popierius, kad valstybė be vadovo neegzistuoja, vadinasi, ir jokios Lietuvos valstybės nėr, o tik Šiaurės Vakarų kraštas. Taigi galvok pats, ką sakai?
Pacituok tą sakinį iš Tarptautinės teisės, kurs sako kad valstybė be vadovo negali egzistuoti.
O pats esi tiek tingus ir negali nei susirasti, nei išsiversti, sakykime, iš Prancūzų arba Anglų kalbos? Reikia gi nors minimalių žinių turėt, o ne tik gerai dezi propagandos triukus išmanyt – remtis pasaulio dezi propagandos tėvo, Edward Bernays, mokslu šioje srityje, kaip patiems norėti ir sutikti būti apgautiems, kad gautum už tai viršenybių, privilegijų, sakykime, mano atžvilgiu ir remti prie sienos, kad aš būtent pačiam parodyčiau tą vietą. Be to, tą patį jau aiškina ne tik Rusijos Dūma, bet ir Medvedevas su Putinu žada visas sutartis be vadovo anuliuoti – pripažinti negaliojančiomis. Kiek žinai valstybių be vadovo?
Kur pats matei valstybę be vadovo? O jei tokia kur tai buvo – tai tik ne Tarptautinės teisės subjektas. Nori mus prilyginti Osetijai arba Abchazijai? Va, Putinas su Medvedevu jau rengia popierius, kad valstybė be vadovo neegzistuoja, vadinasi, ir jokios Lietuvos valstybės nėr, o tik Šiaurės Vakarų kraštas. Taigi galvok pats, ką sakai?
Be jokios abejonės kiekvienas stengiasi išvengti nereikalingų konfliktų, nesėkmių ir pan. Tačiau nepersistengdamas, ne tada, kai jokiomis pastangomis tam kažkam niekas vis vien neįtiks, nes jam ne to reikia.
Argi Putino išsidirbinėjimai, įžūlūs melai, šmeižtas, kaltinimai nebūtais dalykais dar ką stebina? Negi dėl to, kad atsitiko tuo pačiu metu, kaip ir jis gyventi, dėl kiekvieno žingsnio turiu panirti į spėliones, kaip JAM tai atrodys, ką JIS apie tai galvos, kaip vertins ir kokią kiaulystę iš keršto iškrės? Tada tai nebus mano, mano šalies gyvenimas. Tai bus tik tarnavimas jam, Adolfui II-jam, jo kompleksams.
Nebūk vadovėline žiurke, nebūk zubryla – būk protingesne. Putino prilyginimas Hitleriui rodo, kad kažkas čia nešvaraus ir labai pavojingo mums vyksta, kad kažkas čia labai negero ir mūsų atžvilgiu suplanuota – parengta. Karas Ukrainoje yra daugiau nei karas Ukrainoje. Jis turi ir antieuropietiškų užuomazgų, ypač turi negerų planų Prancūzijos, Vokietijos, Italijos atžvilgiu, o ką tai reiškia, negi nežinai ar apsimeti nežinančia? Amerikai pats laikas dabar parodyti, ką gali. Pačiai stoti į mūšį ir laimėti – iškelti savo vėliavą virš Kremliaus. Parodyti pasauliui ką gali.
Pasakytum tiesiai, – Putinas sau ir Rusijai perspektyvų nemato, tai iš nevilties leidosi gyventi kare iki abu galą gaus…
Iš kur žinai? Nebus Putino – bus kitas, gal net dar aršesnis. Kol kas Didžiojo Trejeto paktas nepanaikintas, o žemyninėje Europoje tik jo statytiniai. Karo nugalėtojų statytiniai. Žinoma, edukuotieji mano kitaip – mano priešingai. Taigi, kai pati Amerika stos į mūšį ir laimės, kaip jau sakiau ne kartą, o iškels savo vėliavą virš Kremliaus – tada ir bus panaikinta sąjunga, nutrauktas paktas, o kol kas yra taip, kaip yra – ne kažin kas, o mums egzistencinė grėsmė, mirtinas pavojus. Kai kas, prisidengęs karu Ukrainoje, kviečiasi į Lietuvą “Rusų pasaulį”, rusifikuoja mus, arba svajoja apie Žečpospolitą – tą buvusį Lietuvių pragarą, nežinai? Užmiršo edukuotieji, kuo kadais baigėsi Lenkijai suteiktos karo garantijos 1939m.kovo 31 dieną, jai net neprašant. Kažkas vėl panoro tą patį pakartoti. Anglija jau daugiau nei 200 metų kaip yra pagrindine Rusijos sąjungininke, gelbėtoja, vadinasi, ir Amerika tebėra tokia pat, kaip Anglijos neviešinama viršininkė. P.S. Kažin kodėl mano komentaras pirma keliauja KGB biuran į Čikagą, kol patenka čia, o patekęs dar ir pasidaugina?
• Laiškas TS-LKD: ar gali valstybės pamatus ardanti partija tikinti, jog ji dirba savo Tėvynei?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/laiskas-ts-lkd-ar-gali-valstybes-pamatus-ardanti-partija-tikinti-jog-ji-dirba-savo-tevynei/
„Nors manau, gal nevarkite, neklūpėkite ir neslėpkite savo kančios. Pakelkite galvas, išsitieskite nuo pažeminimo. Tauta jums atleis, kad silpnumo akimirkomis pabūgote ir laidėte akmenis kartu su savųjų gauja į vargšus ir kenčiančius.”
Ar po to, kai pasodino į sostą anūką (nepotizmas!), kai šis visu neoliberalumu pasireiškė (o juk galėjo prie liberalų jungtis), dar galima tokias pretenzijas reikšti? Tai tartum koks verslo mainų sandėris – aš TS-LKD ,,Laisvės” nuosavybėn perduodu, kaip jai pavaldų patarnaujantį padalinį, taip sustiprindamas jos vaidmenį Seime, o ,,Laisvė” man prezidento statusą parūpina ir palieką anūkui TS-LKD vadovo vardą.
• Britai EŽTT teisėjus išvadino „niekšais“ ir pagrasino trauktis iš organizacijos
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/britai-eztt-teisejus-isvadino-nieksais-ir-pagrasino-trauktis-is-organizacij
• Vytautas Sinica. Panašu, kad Lietuva leftizmo nuodų taurę gers iki galo
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-sinica.-panasu-kad-lietuva-leftizmo-nuodu-taure-gers-iki-galo
• Gintautas Vaitoška. Politinės kairės transformacija į seksualinę kairę
– propatria.lt/2022/06/gintautas-vaitoska-politines-kaires.html
Dėl Z.Šličytės kalbos – ikiteisminis tyrimas: ieškos neapykantos kurstymo prieš LGBT
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/del-zslicytes-kalbos—ikiteisminis-tyrimas-ieskos-neapykantos-kurstymo-pries-lgbt/
Seimo bolševikai, partija ir vyriausybė liepė rasti Neapykantos kalbą. Nepavydžiu teismui – juk jų Kolegės kvalifikacija ne žemesnė už jų. Taip, kaip dalis šio Seimo narių piktžodžiauti, burnoti ji sau neleidžia – jos kalba dalykiška, tiksli ir principinga. Ji, kaip retas kitas, turi teisę reikliai vertinti esamą padėtį, šio Seimo darbus, griežtai pasakyti Tiesą į akis.
Ar atsiras Seime tų, kas paaiškins, jog geriau net ir karti Tiesa šiandien, negu Seimo naujokų darbų padarinius ateityje prakeikiantys palikuoniai, su neapykanta minėsiantys jų vardus.
Yra tokie du Lietuvos laikinojo “Grundgesetz” straipsniukai, tad prašom susipažinti, jei kas dar nežino: 86 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką renka Aukščiausioji Taryba iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų slaptu balsavimu penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Jį slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas atskaitingas Aukščiausiajai Tarybai.
87 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas:
1) vykdo bendrąjį vadovavimą rengimui klausimų, kuriuos turi apsvarstyti Aukščiausioji Taryba; pasirašo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus;
2) pateikia Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų;
3) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras išrinkimui į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojų ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretoriaus pareigas;
4) pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko, Lietuvos Respublikos prokuroro, Lietuvos vyriausiojo valstybinio arbitro pareigas;
5) veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas leidžia potvarkius.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai vykdo Pirmininko įgaliojimu kai kurias jo funkcijas ir pavaduoja Pirmininką, jeigu jo nėra arba jis negali eiti savo pareigų.
Egregio Signor Borgia, V.L. anuo metu buvo aukščiausias pareigūnas. Taip, teisingai! Bet kur parašyta, kad jis tiesiogiai vadovavo Lietuvos Respublikai, t.y., buvo valstybės vadovas?! Sutikite, gerbiamasis, kad aukščiausias pareigūnas ir valstybės vadovas (prezidentas) – tai vis dėlto skirtingos sąvokos, o anuo metu tokių pareigybių kaip prezidentas, valstybės vadovas, valdovas, tautos vadas (“dučė” kaip Italijoje, “fiureris” kaip Trečiajame Reiche ar dar kaip kitaip) nebuvo! Na, nebuvo ir viskas! Tai kodėl ieškome dantų ten, kur jie neauga?
Dar kartą sunkiai mąstantiems: anuo metu Lietuvos Respublikos aukščiausios valdymo institucijos buvo Aukščiausioji Taryba bei jos prezidiumas ir ministrų kabinetas, vadovaujamas ministro pirmininko. Baisiai mūsų visų gerbiamas ir mylimas V.L. anuo metu buvo tik (!) AT prezidiumo pirmininkas, tiesiogiai vadovauti valstybei jis niekaip negalėjo, taigi jis negalėjo būti jokiu valstybės vadovu. Kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi.
Kaip suprasti tokį prieštaravimą:
Per tiek metų nepraeina žmogui noras būti prezidentu vadinamu. Nesvarbu, kad juo nebuvo, bet bent dabar kad taip vadintų. Vadinasi, laiko tai labai svarbiu sau postu, statusu?
Tačiau, atsiliepdamas apie prezidento pranešimą, apie jį papiktinusią kritiką vyriausybei, ,,pastato į vietą” prezidentą: paaiškina, jog Seimas yra aukščiau prezidento, o prezidentas tėra vykdomoji valdžia (be to, paklūstantis vyriausybei?). Jei prezidentas pagal tokį pasisakymą yra pavaldus Seimui, jei pats tam Seimui vadovavai, tai ko tiek metų dėl žemesnio statuso stengtis?
Atsakomybę už kritikuotus ministrus suverčia prezidentui, nes šis, esą, pats juos patvirtinęs. Bet mes prisimename kitokią ministrų skyrimo istoriją, – prisimename, jog Seimo ,,jaunių komanda” pasitiko prezidentą lyg paauglys klasės autoritetas, rodantis mokytojui jo vietą. Prezidentui ir tada ir vėliau prezidentui rodyta nepagarba, su juo nesiskaityta. Jaunieji Seimo nariai nusprendė, jog jie – ne Tautos valia čia. svarbiausia.
Pone Petrai, o fiureris ar dučė buvo jų pagrindiniuose įstatymuose? P.S. Aš nei palaikau, nei pritariu pragaištingai liberalkonservatorių politikai. Mane domina kadais buvę labai aršūs ir užkietėję landsbergistai, saugoję Landsbergį nuo mūsų ir, jų manymu, jiems netinkamų mūsų siūlymų, projektų, skundų ir pan. Guldavo kryžium, kad tik ko nors tokio nepateiktum ir nepasiūlytum, o dabar tie patys pliekia Landsbergį, kaip pasiutę šunys. Jie mus mėtė iš darbo už Landsbergio kritiką, o dabar apsiputoję jį puola – iš jo gavę viską. Karjerą, padėtį, socialinį saugumą ir viršenybes mūsų atžvilgiu.
Gerb. Borgia, neturiu nei laiko, nei noro šiame tinklapyje dėstyti Vokietijos ar Italijos istorijos kurso. Jei Tamstai įdomu, kaip tiksliai vadinosi Hitlerio ir Musolinio pareigybės, panaršyk po internetą. Malonaus naršymo!
P.S. Aišku, kad nei “fiureris”, nei “dučė” nebuvo pareigybės, tiesiog vokiečiai ir italai taip kreipdavosi į juos (kaip, pvz., sovietmečiu buvo kreipiamasi į Staliną – “mylimas vadas”).
P.P.S. Beje, jei mūsų visų baisiai mylimas V.L. taip jau trokšta tos garbės (nors vienu metu dainavo kitaip!), tai galima būtų jį vadinti kaip Staliną – “mylimas vadas” ir tokią pareigybę įteisinti atgaline data (juk vedė lietuvių tautą į kovą prieš žiaurius okupantus!!!). O kodėl ne? Sakote, istorijos negalima perrašinėti? Jei kremliniai liliputinai gali perrašinėti istoriją, tai kuo mes už juos blogesni?
Pone Petrai, XX amžiaus istorija dar neparašyta – ją dar reiks kažkam drąsiam ir sąžiningam parašyti. Perestroikės ypač, nes dar šviežia, todėl deziuką šiuo klausimu gainioja prapiesoriai du docentais studentams ir runkeliams aplink pakaušį ir nerausta, gerai žinodami, kad už dezi propagandą nebus nubausti, o mūsų studentai, panašu, kad tik bailoki mamyčiukai ir meilužių neklausantys. Landsbergį dabar dergia tie, kurie labiausiai jį mylėjo ir šlovino, saugojo nuo kritikos ir pastabų, nuo nesutikimo su jo nuomone, ir gulė kryžium, kad tik koks runkeliokas iki jo neprasibrautų ir nepasakytų tiesos apie jo aplinką ir tuos begėdžius pseudo šlovintojus. O ir į prezidentą A.Smetoną kažkas mėgdavo vadinti vadu. O kas čia jau tokio blogo? XX amžiaus istorija ne tik kad dar neparašyta, bet dar ir saugoma BK straipsnių ir “bojevykų” (automačikų), kad ji nebūtų parašyta – ją nuo Tiesos saugo net A-bombačka, nežinai? Internete yra ir daug netiesos, prasimanymų, išgalvotos, sufantazuotos, pseudo istorijos, kaip ir valdiškose enciklopedijose. Klaidų ir tyčinio, dezi propagandinio melo visur netrūksta. Ypač Kapsukės pseudo istorikai meluoja susirietę – kala babkes, taip sakant, anot Ške. Stalino Rusijos sąjungininkų Vakaruose istorija, istorinė schema, irgi yra ne tiksli, o gan stipriai klastota ir saugoma nuo runkelių. Jų akademiniuose sluoksniuose istorija, kaip sakiau, gan stipriai taip pat suklastota – pilna kvailų, abstrakčių sąvokų ir išsigalvojimo, atviro melo ir dezi propagandos, kuria remiasi mūsų neosovietinė inteligentija, Kapsukės prapiesoriai kartu su VDU ir pan., ir mūsų pišinės vyriausybės, drapalindamos mus, runkeliokus, sudarydamos nepalankias sąlygas lietuviams gyventi Lietuvoje. Keičia mus kitais. Tad dėkui, p.Petrai, kad turėjau vėl garbės pačiam patikslinti.
Siūlau į mano komentarus nereaguoti taip jau rimtai. Mūsų vis gerėjančio gyvenimo sąlygomis reikia kartais ir pajuokauti, nes kitaip gali “stogas nuvažiuoti”…
Prieš mirtį su draugu susitikęs Aloyzas Sakalas jam paliko itin svarbų laišką
– lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2022/07/22/news/pries-mirti-su-draugu-susitikes-aloyzas-sakalas-jam-paliko-itin-svarbu-laiska-24024382